Kunigas nesiliauja stebinti: rašo žydų istoriją

Kai jo idėjai po vienu stogu įkurdinti įvairių religinių konfesijų maldos namus pasipriešino Lietuvos Vyskupų konferencija, kunigas dar nepasidavė, tikėdamas juos pritaikyti skirtingų tikėjimų bendruomenių kultūriniams poreikiams, tačiau ir toji mintis, nesulaukusi didesnio pritarimo, geso ir užgeso.

Šiandien bažnytinės ir civilinės teisės bei civilinės italų teisės mokslų daktaras Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos rezidentas R.Pukenis pristato monografijos „Pažado žemė: žydų tautos kelias į Kanaaną" I dalį, tikėdamas, kad ši studija pasitarnaus lietuvių ir žydų santarvės labui.

- 2023 metų spalį iš Gazos ruožo užpuolus Izraelį ir kilus karui su palestiniečių teroristinės organizacijos Hamas kovotojais, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje pasirodė prieštaringų vertinimų Izraelio kariuomenės veiksmų atžvilgiu. Ir ne tik karo fronte. Štai Europos Sąjunga pasmerkė Izraelio planus didinti kontrolę okupuotame Vakarų Krante, siekiant palaidoti Palestinos valstybės idėją. Galbūt jūsų studiją galėtume laikyti bandymu paaiškinti Izraelio politiką priežastimis, kylančiomis iš šios tautos istorijos? Apskritai, kaip nutiko, kad jūs, lietuvis, ėmėtės žydų istorijos?

- Šią knygą pradėjau rašyti prieš aštuonerius metus, kai dar karas tarp Izraelio ir Hamas nebuvo įsismarkavęs, tačiau politinis motyvas buvo ir tada - vertė pagalvot, kodėl neišsprendžiamas konfliktas, kilęs su palestiniečiais.

Kas labiau kaltas, kodėl? Ir juo daugiau gilinausi, domėjausi, tuo didesnis kilo azartas toliau ir giliau įbristi. Pradėjau nuo Abraomo, Izaoko, Jokūbo, žydų patriarchų, o juos minint įsiterpia dialogas tarp religijų, nes ir islamas, ir krikščionybė, ir judaizmas garbina tuos patriarchus.

Judaistinė kultūra yra labai sena, ryški istorijoje. Buvo įdomu ir prasminga prisiliesti prie tos penkių tūkstančių metų senumo kultūros.

Visapusiškai yra prasminga domėtis šia tema, nes iš Senojo testamento, iš žydų tikėjimo pradmenų kyla Naujasis Testamentas ir mūsų krikščionybė. Tirdamas biblinę žinią, kaip dvasininkas, norėjau pagilinti ir tikėjimo sampratą.

- Galbūt rašant studiją jums paaiškėjo naujų aspektų, kodėl žydai yra tokia sutelkta tauta?

- Manau, kad žydai tebeturi stiprų tikėjimą, kurį įdiegė Mozė ir kurio sargyboje visada budėjo rabinai. Mozė jiems - didis strategas, karo vadas, ideologas.

Sinajaus dykumoje buvo suformuotas judaizmas, labai griežta religija, skatinanti laikytis papročių, padėti socialiai vargstantiems ir pan.

Žydų genuose yra tiesiog įspaustas Izraelis ir tie, kurie sukūrė nuostabią šalį dykumoje. Žinoma, visu šimtu procentų negalima teigti, kad jie labai vieningi (kur yra laisvė, demokratija, ten ir visuomenė įvairiaspalvė), bet esminiais klausimais jie sutaria, geba išsaugoti valstybinį mąstymą, nors yra ir tokių ortodoksų rabinų, kurie nenori, kad jų jaunimas atliktų karinę tarnybą (tebevyksta diskusijos šia tema).

- Manote, kad lietuviai iš dalies susipriešinę dėl to, kad jiems stinga nuoširdaus tikėjimo?

- Jei tikėtume statistika, Lietuvoje prijaučiančių katalikybei yra 75 proc., bet diduma, matyt, nebėra praktikuojantys katalikai. Iš tiesų, žydams būdingas stipresnis tikėjimas, o su religija išsiskleidžia ir pasiaukojimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje. Tarp kitko, pačiam Izraelyje jie labiau susiskaldę, o užsienyje - labiau susitelkę, iš to, matyt, ir kilęs posakis „vieningi kaip žydai".

- Jeigu žydai susitelkę kaip kumštis ten, kur jaučia pavojų, galima numanyti, kad Lietuvoje jie jaučiasi gana saugiai, nes jų bendruomenė nevienalytė ir susiskaldžiusi?

- Pagrindinė susiskaldymo priežastis, mano manymu, yra mentaliniai sovietinių žydų ir Lietuvos pusę palaikančių žydų skirtumai. Šiokia tokia trintis kyla ir dėl turtinių pasidalijimų.

Aišku, Lietuva juos, kaip savo piliečius, saugo ir gerbia pasikliaudama dėsningumu: gerbiam jūsų istoriją, gerbkit ir mūsų tragišką istoriją. O dėl Izraelio įvykių jūs, žurnalistai, turėtumėt patobulinti savo terminologiją, pvz., Jordano Vakarų krantas yra ginčytina teritorija, tad nedera sakyti, kad ją žydai okupuoja...

Izraelis padarė daug nuolaidų vardan taikos. Žydai išėjo iš Sinajaus pusiasalio, pasitraukė iš Libano, iš Jordanijos, liko tik Sirijos Golano aukštumos, kurios jiems strategiškai svarbios, nes iš ten apšaudydavo beveik visą jų teritoriją.

Antroje monografijos dalyje keliu klausimą, kur buvo tie pasaulio politikai, šiandien smerkiantys Izraelio karo veiksmus Gazos ruože, kodėl nematė, kad už ES, JAV ar pačių arabiškų valstybių pinigus teroristinis Hamas išrausė tunelių metropolijas po žeme?

Hamas sugebėjo taip stipriai apsiginkluoti, kad Izraelio profesionali kariuomenė turėjo daug sunkumų įveikdama juos Gazos ruože. Kodėl šito nemato Europos žurnalistai ir politikai, šiandien siūlantys pripažinti Palestinos valstybę?

- Nuklyskime ir į jūsų praeitį. Įdomu, kaip šiandien vertinate savo svajonę Panevėžyje pastatyti Santarvės rūmus, kuriuose sutartų įvairių religinių Panevėžio konfesijų atstovai, kai pasaulis, regis, žyra į šukes?

- Gal geriau tiktų padėti daugtaškį ir atsidusti maldoje... Viskas, svajonę palaidojo Lietuvos vyskupai.

Buvo daug entuziazmo, buvo gautas ir religinių bendruomenių pritarimas, net Popiežiaus sekretorius tam tikslui buvo paaukojęs 10 tūkst. JAV dolerių, buvo išskirtas sklypas, bet su visa pagarba Bažnyčios vyresnybei tenka pripažinti, kad ne tada laikas drausti, kai nueitas geras kelio gabalas.

Reikėjo tai daryti pradžioje, nes man kainavo daug sveikatos... Toje vietoje, kur turėjo stovėti Santarvės rūmai, pastatėme dešimt žmogaus dydžio rūpintojėlių.

- Turbūt visai Lietuvai šiandien praverstų santarvės namai ir santarvės sutartis?

- Taip, šiandien sutarimo ypač trūksta visuomenėje, tautoje ir tarp tautų. Santarvė - biblinis, šventas žodis. Na, o lietuvis galėtų pasimokyti iš žydų istorijos, kaip atkurti, saugoti ir padaryti turtingą, didžią demokratinę Izraelio valstybę.

Po 2 tūkst. metų klaidžiojimo, po didžiojo Egzodo jie sugebėjo sugrįžti į savo protėvių tėvynę, į biblines žemes ir šiandien, nežiūrint karo ir nedraugiškų valstybių apsupties, sugeba išlaikyti teigiamą demografinį balansą.

Žymiai daugiau grįžta, negu pabėga išsigandę karo. O mes nemokame išsaugoti savo lietuvaičių, nesugebam sudaryt programos, kad jie norėtų grįžti gyventi ant Nemuno ir Neries krantų.