Ką slėpė ir tebeslepia Aleksandrijos žemė

Istorija turėjo tęsinį: 1992-1993 metais, atlikus archeologinius tyrimus, buvo aptikti penkių asmenų palaikai, vėliau perlaidoti Ginkūnų kapinėse.

Pasipriešinimo ir genocido aukoms atminti pastatytas skulptoriaus Gedimino Tamošiūno paminklas „Kančia ir viltis".

Tarp legendų ir realybės

1988 metų gruodžio 26 dienos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių tarybos leidinyje „Krivūlė" spausdintame Viliaus Purono, Rimo Struopolio straipsnyje „Šventoji Aleksandrijos žemė" buvo viešai pranešta apie Aleksandrijoje užkastus žmonių palaikus. Liudijimą pateikė šiaulietis Jonas Švelkūnas - pokariu buvęs dvylikametis paauglys.

Straipsnyje rašyta: „Vieną 1947 metų rytą keli paaugliai lakstė po Aleksandriją, netoli ganėsi karvės. Staiga buvusios šokių aikštelės pietinėje dalyje tarp krūmokšnių vaikai pastebėjo neseniai užkastą duobę, kurios baisus turinys buvo užbertas vos keliais centimetrais žemių.

Valkataujantys šunys dalį žemių atkapstė ir berniukai su tyliu siaubu žiūrėjo į iš po žemių išlindusias žmonių rankas, sumaitotų kūnų dalis, moteris su nuplėštomis krūtimis. Prieš mirtį tie žmonės buvo žiauriai kankinami.

Duobėje galėjo tilpti apie 12 kankinių. Kitoje Aleksandrijos vietoje, rytinėje šv. Jono kalnelio dalyje, matėsi kita pilna lavonų duobė. Išsigandę paaugliai naujieną papasakojo tėvams. Po kelių dienų baisiosios duobės buvo užverstos žvyru, plytgaliais.

Uniformuotas kariškis rusų kalba įspėjo, kad jei kas iš gyventojų prasižios apie matytą vaizdą, gaus kulką į kaktą arba, geriausiu atveju, su visais giminaičiais išdardės į Sibirą - tėvynė plati."

„Krivūlės" straipsnyje aprašyta ir reali Aleksandrijos situacija 1988 metais: „Per keturiasdešimt metų smarkiai pakito buvęs puošnus pušynėlis, tik apytikriai begalima nuspėti baisiųjų duobių vietas. Per tiek laiko ten prisirinko nemažai piktžolėmis apžėlusių šiukšlių krūvų. Pirmosios duobės vietoje per kankinių kaulus tęsiasi molina motokroso trasa."

V.Puronas prisiminė, kad, paprašytas architekto Virgilijaus Kačinsko įdomios medžiagos apie genocidą, pokario žiaurumus Šiauliuose, pirmajam laikraščio „Krivūlė" numeriui pateikė medžiagos apie „nužudytųjų laidojimo industriją pokaryje Ginkūnų laisvamanių kapinėse, antrajam - apie prieškario ir pokario trėmimus, o trečiajam - apie 1947 metų lavonduobes Aleksandrijos žemėje".

Pasak V.Purono, praėjus porai mėnesių po paskutiniojo straipsnio pasirodymo „Krivūlėje", jį išsikvietė Petras Ridikas, Šiaulių saugumo (KGB) viršininkas, ir paprašė parodyti aprašytas vietas Aleksandrijoje.

Liudininkų duomenys

Šiaulietis disidentas Albertas Špokas sako buvęs tas asmuo, kuris užsuko palaikų paieškos malūną, tik vėliau atsitraukė į užnugarį.

Apie galimus palaidojimus Aleksandrijoje šiaulietis teigia sužinojęs iš tremtinės Marytės Rimkienės vyro. Vyrai kartu nuvažiavę į Aleksandriją, netoliese augęs A.Rimkus parodė, kur buvusios duobės, kuriose esą užkasti tardymo metu nukankinti, užmušti žmonės.

Apie palaidojimus Aleksandrijoje žinojo vietiniai gyventojai - A.Rimkus iš jų buvo surinkęs žinias ir, atėjus laikui, nusprendė šią informaciją perduoti A.Špokui, Atgimimo metais Šiauliuose išrinktam Sąjūdžio istorinių klausimų komisijos pirmininku.

Sukrečiančią patirtį apie Aleksandriją A.Špokas prisimena ir iš savo vaikystės: „Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, mokytoja Stanislava Lukoševičienė nuvedė į Aleksandriją, žaidėme ir radome kaukoles, berausdami smėlį pilims. Kitų kaulų nebežiūrėjome, tik kaukoles, išsigandome. Nuėjome pasakyti mokytojai. Nepamenu, ką sakė, turbūt neliesti. Atsimenu, kad iš tos vietos išėjome, dar pažaidėme kitur ir - į namus. Kaukoles užkasėme atgal į smėlį."

„Į tą vietą atvažiavau su archeologe Audrone Šapaite, ji pradėjo išaiškinimo darbą, atliko kasinėjimus, - prisimena A.Špokas. - Palaikus perlaidojo Ginkūnų kapinėse, juos žymi kryžiai.

Pirmasis radinys

Palaikų paieškų istoriją Aleksandrijoje gerai prisimena Šiaulių „Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza, 1991 m. pradėjęs dirbti Kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardos viršininku.

„Visi tie klausimai ir buvo sprendžiami - palaidojimų, nužudytų partizanų palaikų paieškos. Duomenis ar informaciją, kuri išeidavo į viešąją erdvę, reikėdavo visada tikrinti. Prie to darbo prisidėdavo ir Kultūros paveldo inspekcijos žmonės, taip pat tą darbą dirbo muziejininkai, ieškojo informacijos. Tuo metu pas mus labai aktyviai dirbo muziejininkė Aurelija Malinauskaitė, žinoma, politiniai kaliniai, tremtiniai, susikūrusios sąjungos - visos institucijos ieškojo istorijos, rankiojo po kruopelytę."

R.Balza atsivertė 1992 m. archeologinių tyrinėjimų Aleksandrijoje, ieškant okupacinių režimų aukų palaikų, ataskaitą. Joje minima, kad Šiaulių miesto komisija, dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo, 1992 m. rudenį nutarė atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus Aleksandrijoje.

Tyrimams vadovavo Šiaulių „Aušros" muziejaus archeologijos skyriaus vedėja Birutė Salatkienė, ekspedicijoje dirbo Krašto apsaugos kariai. Ekspedicija vyko nuo 1992 metų rugsėjo 23 iki spalio 2 dienos. Iškastos dvi perkasos, ištirtas 24 kvadratinių metrų plotas.

Vieno mirusiojo griaučiai rasti antrojoje perkasoje. Griaučiai gulėjo molyje po plytgalių sluoksniu ir velėna, jų padėtis rodė, kad mirusysis buvo įmestas į duobę. Prie palaikų buvo rasta vilnonio audinio fragmentas su odinio antsiuvo liekanomis, automato kulkų, vinių, sagų, diržo liekanų ir kitų smulkių daiktų.

Išsamesnė informacija paaiškėjo skeletą ištyrus Sveikatos apsaugos ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos Teismo medicinos ekspertui A. Garmui. Jis nurodė, kad skeletas - maždaug 40 metų vyro, 175 centimetrų ūgio, su šautinėmis žaizdomis galvoje ir krūtinėje.

Ekspedicijos tęsinys

Tyrimai Aleksandrijoje buvo tęsiami 1993 metais, ekspedicijai vadovauti paskirta archeologė Audronė Šapaitė. Kasinėjimuose dirbo samdomi darbininkai, padėjo kareiviai iš Bridų motodesantinio bataliono.

Ekspedicija tęsėsi nuo 1993 metų birželio 12 iki rugsėjo 17 dienos. Iškastos 37 perkasos, ištirtas 810 kvadratinių metrų plotas. Patikrinus liudininkų nurodytas vietas, rasti keturių vyrų palaikai, užkasti po du.

Pirmieji palaikai rasti keturioliktoje perkasoje. Konkrečią vietą - po erškėtrože, augančia lomos šlaite, - nurodė šiaulietis Stanislovas Gurčinas. Atpreparavus griaučius paaiškėjo, kad duobėje yra dviejų žmonių palaikai.

Abu mirusieji duobėje buvo užkasti kniūbšti. Prie vienų palaikų, šalia kitų radinių, aptiktas medalikėlis su Kristaus ir Marijos atvaizdais, ant kairės rankos bevardžio piršto mirusysis turėjo masyvų sidabro žiedą su akimi, vaizduojančia kaukolę ir sukryžiuotus kaulus.

Po ekspertizės Vilniuje paaiškėjo, kad šie skeletai yra maždaug 35 ir 38 metų vyrų.

Devyniolikta perkasa buvo iškasta A.Špoko nurodytoje vietoje - dauboje pietiniame šv. Jono kalnelio šlaite. Perkasoje taip pat aptikti dveji griaučiai - vienas ant kito. Vyrų amžius - maždaug 38 ir 31 metų.

„Rastos rusiškos kulkos liudija, kad jie nužudyti tarybų valdžios struktūrų, greičiausiai NKVD. Mirusieji buvo apsirengę civiliais rūbais. Ant palaikų Nr. 2 pirštakaulio buvęs sidabrinis žiedas, laikrodis (?) kišenėje rodo, kad šis žmogus, o tikriausiai ir kiti, nėra buvę kalėjime, kur areštuotieji buvo iškratomi ir iš jų buvo atimami visi daiktai, net išpjaustomos sagos. Palaikų Nr. 1 kišenėje rastas šovinys leidžia daryti prielaidą, kad jis galėjo būti partizanu. Be jokios abejonės galima teigti tik tai, kad 1993 metų vasarą rasti nužudytieji buvo genocido aukos."

Apibendrindama ekspediciją, A.Šapaitė kėlė prielaidą, kad „tikriausiai ne visi palaikai Aleksandrijos pušyne yra iškasti, tik nėra tikslesnių duomenų apie palaidojimo vietas, todėl tolesni tyrinėjimai dabar netikslingi. Atsiradus naujai informacijai, jie turėtų būti pratęsti."

R.Balza atkreipia dėmesį į svarbią to meto problemą - dar nebuvo atliekami DNR tyrimai, tad nustatyti tapatybes buvo itin sudėtinga, rastieji palaikai taip ir liko nežinomais asmenimis.

Visgi buvo atvejų, kai palaikams grąžintas vardas ir pavardė. 1994 metais į A.Šapaitę dėl palaikų paieškos kreipėsi rezistencinės kovos dalyvio Juozo Laurušo giminės.

Giminaičių pasakojimas pasitvirtino - iškasti palaikai atitiko parodymus.

Partizanas buvo perlaidotas Ginkūnų kapinėse, atgavęs tapatybę.