1 nuotr.Šeima yra visuomenės pagrindas, tačiau jos ateitis Lietuvoje šiandien kelia nerimą. Rekordiškai žemas gimstamumas, viena mažiausių jaunų gyventojų dalis visoje Europos Sąjungoje, nykstantys regionai ir šeimos, kurios vis dar paliekamos vienos spręsti būsto, pajamų, vaikų priežiūros ar psichologinės sveikatos iššūkius - tai nėra tik pavieniai atvejai.
Pavojingos demografinės situacijos tendencijos
Lietuvoje jaunų žmonių skaičius nuosekliai mažėja, o demografinės tendencijos kelia nerimą tiek ekspertams, tiek šeimų politiką formuojančioms institucijoms. Gimstamumo rodiklis 2023 metais siekė vos 1,18 - tai mažiausias kada nors fiksuotas rodiklis nepriklausomos Lietuvos istorijoje (palyginimui, ES vidurkis 2023 m. siekė 1,55), - akcentuojama Nacionalinės šeimos tarybos (NŠT) parengtame pranešime.
Anot Vilniaus universiteto doc. dr. demografo Daumanto STUMBRIO, šis skaičius yra ne tik demografinė, bet ir socialinė problema. Tai reiškia, kad dabartinę kartą pakeis mažesnė karta - negimsta tiek vaikų, kiek reikėtų užtikrinti tvarią demografinę raidą. „Europoje tai yra vienas mažiausių rodiklių", - atkreipia dėmesį doc. dr. D.Stumbrys.
Dar daugiau, Lietuvoje moterų amžius, kada susilaukiama pirmojo vaiko, sparčiai auga. 2024 m. duomenimis, pirmojo vaiko susilaukta vidutiniškai 29 metų, kai prieš dešimtmetį šis amžius siekė 26 metus. Tai atsiliepia ir šeimos planavimui - daugelis porų susilaukia tik vieno vaiko arba atideda šeimos kūrimą vyresniam amžiui.
Doc. dr. D.Stumbrys nurodo, kad tokia tendencija neatsiejama nuo socialinių ir ekonominių procesų. Būsto įsigijimas, didelės vaikų išlaikymo išlaidos ir nepakankama valstybės parama yra pagrindiniai finansiniai iššūkiai, kurie stabdo jaunų žmonių planus kurti šeimą anksčiau.
Nacionalinės šeimos tarybos narė, laikinai atliekanti pirmininko funkcijas, Vilniaus universiteto docentė dr. Lijana Gvaldaitė pabrėžia, kad tokia tendencija lemia ilgalaikes pasekmes ne tik ekonomikai, bet ir socialinei šalies raidai: „Mažėjantis jaunų žmonių skaičius tiesiogiai veikia darbo rinką, socialinių paslaugų poreikį bei regionų vystymąsi. Be ryžtingų veiksmų mes rizikuojame susidurti su dar didesne depopuliacija ir ekonominiais sunkumais."
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad regionai Lietuvoje patiria ypač didelį gyventojų nutekėjimą - Eurostato duomenys rodo, kad 15-29 metų amžiaus gyventojų dalis Lietuvoje yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajono savivaldybėje 16-29 m. amžiaus nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai daugiau nei bendras gyventojų skaičius, t. y. 11,26 proc. Jauni gyventojai išvyksta studijuoti į Vilnių, Kauną ir nesugrįžta į rajoną.
Vienas esminių barjerų - būsto prieinamumas
Taryba atkreipia dėmesį, kad būstas yra svarbus veiksnys, lemiantis šeimos gerovę. Būsto neturėjimas - svarbi santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, mažo gimstamumo priežastis, nes jauni žmonės pirmiausia nori susikurti materialinę gerovę ir apsirūpinti būstu, tik po to pradeda galvoti apie šeimos kūrimą, jos pagausėjimą.
„Lietuvoje dalis jaunų šeimų negali gauti norimo dydžio būsto paskolos dėl per mažų pajamų ar neturi sukaupę pradinio įnašo būstui, o socialinio būsto fondas taip pat yra labai ribotas ir neatitinka paklausos. Tuo tarpu kitur Europoje, pavyzdžiui, Austrijoje ar Suomijoje, taikomos įvairios valstybės paramos priemonės - nuo subsidijų ir lengvatinių paskolų iki valstybės ar savivaldybių valdomo būsto nuomos. Konkrečiai Austrijoje didelę dalį būsto valdo valstybė, o šeimos gali lengvatinėmis sąlygomis jį nuomotis", - pastebi doc. dr. D.Stumbrys.
Doc. dr. L.GVALDAITĖ taip pat pabrėžia būtinybę kurti lankstesnes būsto politikos priemones - didinti subsidijas, kurios padėtų jaunoms šeimoms lengviau sukaupti pradinį įnašą būstui įsigyti ar kompensuoti nuomos išlaidas. Pasak jos, prie būsto problemų sprendimo aktyviau turėtų prisidėti ir savivaldybės. Vilniaus rajono savivaldybė jau taiko papildomas subsidijas, kurios skatina jaunus žmones pasilikti regione, ir tokių priemonių turėtų būti daugiau visoje Lietuvoje. Savivaldybės turėtų didinti socialinio būsto fondą, pasiūlyti papildomas finansines paskatas ar netgi statyti būstą, kuris būtų prieinamas jauniems specialistams, ypač regionuose.
Stinga vaikų priežiūros paslaugų
Jaunoms šeimoms reikšmingų sunkumų kelia ir vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo stoka.
Statistikos duomenimis, 2024 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigų užimtumas siekė net 96 proc., o kai kuriose didmiesčių savivaldybėse - ir 100 proc. Tai reiškia, kad tėvams tenka ieškoti alternatyvų arba laukti vietos darželyje ilgus mėnesius. Regionuose situacija priešinga - yra įstaigų, bet trūksta vaikų.
Daugelyje didmiesčių ikimokyklinio ugdymo vietų trūkumas tampa vis aktualesnis - užimtumas didelis, o laukiančiųjų sąrašai ilgėja. Pasak doc. dr. D.Stumbrio, esant tokiai situacijai, jaunai šeimai darbo ir vaikų priežiūros derinimas tampa dideliu iššūkiu. Tai dažnai lemia vieno iš tėvų pasitraukimą iš darbo rinkos, kas neigiamai veikia šeimos pajamas.
Doc. dr. L.Gvaldaitė pastebi, kad vaikų priežiūros paslaugos turėtų būti laikomos universalia paslauga, kurios prieinamumą turi užtikrinti valstybė: „Šiuo metu šeimos dažnai paliekamos tvarkytis pačios. Trūksta paslaugų vaikams iki 2 metų amžiaus, kai abu tėvai dirba. Čia reikalingi ne tik darželiai, bet ir lankstūs, individualizuoti priežiūros modeliai."
Psichologinės pagalbos svarba šeimoms
Psichologinė parama jaunoms šeimoms Lietuvoje - dar vienas tylesnis, bet gilus iššūkis, ypač aktualus regionuose. Viena vertus, pastaraisiais metais įvyko proveržis teikiant socialinę ir psichologinę pagalbą šeimoms - visose savivaldybėse Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) inicatyva teikiamos kompleksinės paslaugos, kurios orientuotos į šeimos stiprinimą, teikiant psichologines konsultacijas, mokymus poroms, tėvams ir vaikams. Be to, pradėtas įgyvendinti bendras SADM ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) priemonių planas dėl pagalbos nėščiosioms gimdyvėms ir mamoms (tėvams), patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų.
Kita vertus, psichologinės pagalbos paslaugų poreikis yra didesnis, palyginus su tuo, kas yra. Regionuose psichologinės pagalbos prieinamumą riboja ne tik specialistų trūkumas, bet ir visuomenėje vis dar gaji stigmatizacija - daugelis vengia kreiptis pagalbos, bijodami pasmerkimo ar netikėdami paslaugų veiksmingumu.
Pasak doc. dr. D.Stumbrio, tokia situacija tik gilina socialinę atskirtį ir didina riziką ilgalaikėms emocinėms traumoms. Jis pabrėžia, kad emocinė pagalba turi būti ne tik reaguojanti, bet ir prevencinė - ji turi būti prieinama ne tik kriziniais atvejais, bet ir kaip kasdienės sveikatos dalis - ypač Lietuvoje, kur savižudybių rodikliai išlieka vieni didžiausių Europoje.
Ką daryti jau šiandien
Šiandienos iššūkiai reikalauja ne skubių, o apgalvotų ir sistemingų sprendimų.
Doc. dr. L.Gvaldaitė pabrėžia, kad regioninė politika negali būti atskirta nuo šeimos politikos. Pasak jos, investicijos į regionus turi būti kompleksinės. „Jaunos šeimos renkasi gyvenimą ten, kur yra galimybės - darbo vietos, kokybiškas švietimas, prieinamos sveikatos ir socialinės paslaugos. Jei šių sąlygų nėra, regionai tuštėja, o tai didina socialinę atskirtį", - primena ji.
Doc. dr. D.Stumbrys atkreipia dėmesį, kad mažas gimstamumo rodiklis yra ilgalaikių demografinių ir socioekonominių procesų pasekmė. Nors juos paveikti trumpuoju laikotarpiu yra labai sudėtinga, yra pakankamai mokslu grįstų įrodymų, kurios demografinės politikos priemonės yra veiksmingos, siekiant padidinti gimstamumą.
