Hailandų ūkyje aplanko pažinimo džiaugsmas

- Ponia Kristina, kaip gimė idėja edukuoti žmones gyvulininkystės tema?

- Pamenu, buvo karantinas, toks laikas, kai jau buvo galima žmonėms nedidelėms grupelėms judėti, mes tuo metu auginome karvytes hailandus ir vyras feisbuke paskelbė, kad galima žmonėms atvažiuoti ir ramiai pasivaikščioti gamtoje. Turime didelį žemės plotą.

Sulaukėme šiek tiek lankytojų. Karantinas baigėsi, visi grįžo į darbus, vaikai į mokyklas, pradėjome sulaukti daugiau skambučių iš mokytojų, jie klausė, ar gali su vaikais atvykti. Taip ir prasidėjo, į ūkį atvažiuodavo klasės. Tuo metu auginome daugiausia hailandų karvytes. Aišku, vaikai nuolat klausdavo, kodėl mes neturime vištų, avyčių, kitų gyvūnų. Supratau, kad žmonėms yra įdomu tokios edukacijos ir jie norėtų įvairovės. Taigi vienais metais nupirkome vištaičių, ančiukų, porą avyčių, paskui nupirkome dar ponį. O tada jau atvažiuodavo dar daugiau lankytojų, jie sakydavo: aplink Alytų nėra ūkių, kad būtų galima susipažinti su gyvuliais. Juk didieji ūkininkai neprisiima į ūkius, jie neturi laiko tokioms veikloms.

Kaip minėjau, supratome, kad yra poreikis tokioms edukacijoms ir investavome. Dar labiau išsiplėtėme, nusipirkome alpakų, dar porą arkliukų, stručių.

- Pirkdami hailandus jau galvojote apie edukacijas ar buvo kita įsigijimo priežastis?

- Turime 12 ha žemės. Vis svarstėme, ką galėtume auginti, nes yra kalvoti plotai, daug krūmų. Nėra labai tinkama žemė arimui. Iš pradžių galvojome avis auginti, bet joms reikia daugiau priežiūros, pastatų. Ieškodama idėjų internete radau, kad yra tokios karvytės, nereiklios, gali žiemą lauke gyventi, joms nereikia šiltų patalpų.

Parašėme projektą paramai, gavome finansavimą ir įsigijome hailandų. Vienas ūkininkas visą bandą pardavinėjo, tai mes nusipirkome iš pradžių 10 karvyčių ir vieną bulių. Šiuos gyvulius vadinu aplinkos tvarkytojais. Jie nerišami, vaikščioja aptverti laisvėje. 6 ha ganosi vienoje pusėje ir 5 ha kitoje pusėje.

- Hailandų išvaizda grėsminga.

- Jie nėra agresyvūs, tik atrodo taip, turi didžiulius ragus, gauruoti. Šios karvytės net pačios yra baikštesnės, atsitraukia. Labai jaukios, joms patinka, kai jas kasai, šukuoji, ėda iš rankų, kai ką nors atneši. Šie gyvuliai pritaikyti kalnams, trumpakojai, tokius augina anglai, škotai, švedai. Tie gyvuliai pritaikyti atšiauriam vėjuotam klimatui. Škotijos kalnuose būna stiprūs vėjai, todėl karvytės ant akių turi užkritusius karčius. Tai mėsinė veislė, lėtesnio augimo. Nors yra žmonių, kurie tas karvytes melžia. Sakoma, kad jų pienas yra riebesnis. Mano irgi svajonė kada nors tokią karvytę melžt. Dabar turime 15 hailandų.

- Visą laiką gyvenote kaimiškai?

- Kaip ir visi lietuviai, buvome emigravę, kad užsidirbtume. 10 metų su vyru gyvenome Vokietijoje. Mūsų sodybą Lietuvoje vyras jau turėjo. Kartą grįžome iš Vokietijos su kūdikiu, kad pabūtume Lietuvoje, tai kai pradėjome nuo tų laikinų grįžimų, taip ir likome jau 14-i metai (juokiasi).

- Širdis vis tiek gimtinėje?

- Taip. Kad ir kaip gerai kitoje šalyje buvo, vis tiek savame krašte geriausia. Vokietijoje pradėjome nuo paprastų darbų, daug dirbome, nusipirkome nekilnojamojo turto, ir vyras nuomodavo mūsų butus. Kai jau visiškai grįžome į Lietuvą, tuos butus pardavėme. Viską investuojame čia, Lietuvoje.

- Visuomenė nueina nuo kaimo, jau ir vištos tampa egzotika.

- Dauguma vaikų neturi kaimų, kaip kad mes augome, turėjome močiutes kaimuose, kur auginami gyvuliai. Atvažiuoja pas mus vaikai ir pirmą kartą pamato tiek viščiuką, tiek ančiuką, tiek bet kokį kitą gyvūną. Vaikams būna ir baimės, „ar man čia neįkąs", bijo net viščiuką paimti ant rankų. Tada aiškini, kad viščiukas mažas ir tikrai neįkirs. Duodi paglostyti ir vaikas įsidrąsina. Šiuolaikiniai vaikai baikštesni, bet kai jau įsidrąsina, tai labai visiems patinka. Labai nori glostyti, ypač triušiukus. Jų irgi turime.

Pamenu, vienas jau nemažas vaikas veršiuką pavadino kiaule. Tai rodo, kad ne visi vaikai gyvulius pažįsta. Būna, kad klausia žiūrėdami į vištą, koks čia paukštis? Retai, bet pasitaiko. Naujos kartos išvis gali nepažinti gyvūnų, nes jų nebėra tiek.

Maitiname ir ožkytes iš rankų. Mūsų tikslas, kad vaikas turėtų galimybę paglostyti, net tik per aptvarą žiūrėtų. Joja vaikai su poniais. Pas mus ūkyje būna daug pirmų kartų.

Šiais laikais vaikai ir gimtadienius švenčia ūkiuose. Susipažįsta su visu ūkio gyvenimu, paskui jau su svečiais švenčia, yra sūpynių.

- Ar sunku dirbti ūkyje?

- Visi esame pasiskirstę darbus. Ypač arkliams reikia daug priežiūros, kanopas, dantis reikia prižiūrėti. Alpakas turime tris, joms specialių pašarų reikia, perkame iš Švedijos, Vokietijos, nes Lietuvoje nėra. Skiepai, ženklinimas kainuoja. Nėra taip, kad iš ūkio pragyvename, dirbame ir papildomus darbus.

Gyvūnus reikia prižiūrėti, bet ir tai ne visada gali nusaugoti. Ateina lapė į ūkį, išnešė keletą vištaičių, triušį papjovė. Šiemet ypač turime praradimų. Yra kaimynų katinas, kuris triušiukus išneša. Bandome kalbėtis su kaimynu, ką daryti su katinu... Ūkyje nėra viskas tik gražu.

Kas mane motyvuoja? Man patinka gyvūnai, ir mano dukra labai mėgsta. 7 metų dukrai mes gyvūnus rodome nuo pat mažens. Ji džiaugiasi. Dukra alpakų ir užsinorėjo. Įsigijome neseniai dar du stručius. Dukra jau prašo povo. Mano vaikas neturi telefono ir jai nereikia, turi ką veikti, glosto gyvūnus, veiklos turi. Džiaugiuosi tuo. Gyvūnai ramina ir suteikia švelnumo.