Etnosportas turi potencialą, bet reikia įdirbio

Nematoma kova už matomą paveldą

Laiške redakcijai Stanislovas BAJURINAS teigė, jog susiklostė situacija, kuri ne tik žeidžia kultūrinį teisingumą, bet ir stabdo unikalios tautinės sporto šakos vystymąsi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

„Lietuvos etnosporto komitetas įsteigtas 2019 m., apjungiant tris organizacijas, puoselėjančias tradicinius lietuvių žaidimus. Šiandien galime pagrįstai didžiuotis: lietuviškos Ristynės ir Ripka - oficialiai įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, o mūsų siūlomos veiklos - į atnaujintą švietimo fizinio aktyvumo programą. Tačiau mūsų pastangos eiti toliau nuolat atsitrenkia į sieną. Ypač - kai kalbama apie Pasaulio lietuvių sporto žaidynes (PLSŽ)", - atviravo jis.

Prezidentas priminė, kad 2022 m. Druskininkuose planuotos parodomosios Ristynių ir Ripkos varžybos buvo atšauktos paskutinę minutę, esą dėl lėšų trūkumo.

„Mums buvo pasiūlyta organizuoti viską savarankiškai. Supratę, kad tam kartui pastangos liko bevaisės, pradėjome ruoštis 2025 m. žaidynėms Palangoje, - toliau pasakojo jis. - Per tuos trejus metus vykom į Liuksemburgą, Italiją, Angliją, kur organizavome edukacijas ir varžybas su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Pagal mūsų rekomendacijas vyko etnosporto veiklos stovyklose, o bendradarbiavimas su diaspora - augo. Tikėjome, kad šįkart PLSŽ pavyks pasiekti oficialų mūsų sporto pripažinimą.

Iš pradžių viskas taip ir atrodė: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) įtraukė etnosportą į siūlomų sporto šakų sąrašą. Su Nacionaline švietimo agentūra buvo suderinta, kad „lazdos traukynės" bus technologiškai paprasčiausiai įgyvendinamos, o ristynės ir ripka - parodomosios. Tačiau vėliau buvo pranešta, kad etnosportas neįtrauktas į galutinę PLSŽ programą, esą dėl mažo užsiregistravusiųjų iš užsienio skaičiaus. Kilus klausimui, kodėl taip nutiko, išsiaiškinome, jog užsienio lietuvių bendruomenėms iš plataus sąrašo buvo leista pasirinkti tik 3 sporto šakas, todėl dauguma rinkosi populiariausius variantus: bėgimą, krepšinį, futbolą. Tai reiškia, kad etnosportui net nebuvo suteikta reali galimybė."

Kodėl tai svarbu

Pasak S.Bajurino, susitikimuose su ŠMSM ir Kultūros ministerijos prašyta buvo tik vieno - skirti lietuviškam etnosportui prioritetinę poziciją, kad tokios situacijos kaip su PLSŽ ateityje nepasikartotų.

„Tautinis sportas šiandien turi konkuruoti su pasaulyje žinomomis, masinėmis sporto šakomis, kurios jau turi milžinišką infrastruktūrą ir žinomumą. Todėl be valstybės strateginio požiūrio, be sąmoningo sprendimo skirti daugiau dėmesio tradicijoms, jos paprasčiausiai bus nustumiamos į paraštes. Jeigu institucijoms tas rūpėtų, jos tai suprastų iš pusės žodžio. Tuomet nekiltų ir aršios kovos dėl akivaizdžių, elementarių dalykų - kodėl lietuviškas paveldas turi būti saugomas, plėtojamas ir reprezentuojamas", - pabrėžė prezidentas.

Istorinis kontekstas

2024 m. sukako lygiai 100 metų nuo 1924 m. Šiaulių rajone vykusios pirmosios sporto federacijų olimpiados, kurioje, šalia futbolo ir krepšinio, oficialiai buvo žaidžiama ir Ripka.

„Turime tai liudijančią nuotrauką, istorinį paveldą, žmones, kurie nori tęsti šią tradiciją. Bet tenka kovoti su savais, kad paaiškintume, kodėl tai svarbu, - atviravo S.Bajurinas. - Rengiame siūlymą Seimui 2028 metus paskelbti Tautinių žaidimų metais. Šis simbolinis sprendimas būtų ne tik pagarbos gestas, bet ir realus žingsnis į priekį.

Lietuvos paštas, svarstęs mūsų pasiūlymą, pritarė pašto ženklo išleidimui 2028 metais, jei Seimas oficialiai paskelbs juos Tautinių žaidimų metais. Tai suteiktų didelį kultūrinį matomumą mūsų veiklai tiek Lietuvoje, tiek tarp išeivijos bendruomenių.

O 2029 m. PLSŽ galėtų įvykti tai, ko siekiame daugiau nei dešimtmetį - pirmasis sportinį lygį ir kultūrinį kontekstą perteikiantis Pasaulio ripkos čempionatas."

Situacija žinoma

Kultūros ministerija pateikė viceministrės Annos Kuznecovienės atsakymą, kuri patikino, kad S.Bajurino išsakytas susirūpinimas dėl etnosporto yra žinomas.

„Lietuvoje nematerialaus kultūros paveldo vertybės, įskaitant ir lietuviškas ristynes, saugomos vadovaujantis UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencija. Pagal ją, už šių vertybių išsaugojimą pirmiausia atsakingos pačios bendruomenės. Lietuviškų ristynių federacija, teikdama paraišką į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, prisiėmė atsakomybę kaip šio sporto puoselėtoja ir propaguotoja. Kiekvienos vertybės įtraukimas į sąvadą rodo bendruomenės iniciatyvą ir numato, kad veiklos turėtų vykti organiškai, įskaitant savanorišką įsitraukimą. Valstybė čia veikia kaip partneris, sudarantis sąlygas, bet ne tiesiogiai perimantis atsakomybę už konkrečios vertybės plėtojimą kasdieniame lygmenyje."

Taip pat A.Kuznecovienė priminė, kad ministerija nebuvo 2025 m. PLSŽ organizatorė, todėl negali komentuoti konkrečių organizacinių sprendimų.

„Tačiau žinoma, kad etnosporto šakos nebuvo įtrauktos į programą dėl mažo užsiregistravusiųjų skaičiaus. Akivaizdu, kad net ir įtraukus į programą, be dalyvių, sunku užtikrinti šio sporto gyvybingumą ir tinkamą reprezentaciją, - patikslino ji. - Nors valstybė neturi atskirų etatų ar specializuotų programų kiekvienai pagal UNESCO konvenciją saugomai vertybei, ji aktyviai prisideda prie vertybėmis besirūpinančių subjektų ir jų sklaidos iniciatyvų. Tai daroma per sukurtus finansavimo mechanizmus, tokius kaip Lietuvos kultūros taryba, Plėtros programų pažangos priemonės ir Kultūros paso programa. Būtent per šias priemones etnosporto puoselėtojai gali teikti paraiškas ir gauti finansavimą savo veikloms."

Apibendrindama ji patikino, kad LEK prezidentas apie viską buvo išsamiai informuotas. Su LEK jau suderintas susitikimas dėl konsultacijų.

Išskirtinių sąlygų nebus

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija patikslino, kad etnosporto rungtis - lazdos traukynės - buvo įtrauktos į XII pasaulio lietuvių sporto žaidynes ir patvirtintos nuostatose. Tačiau, kaip informuoja Nacionalinė sporto agentūra, ši rungtis nesulaukė užsiregistravusiųjų.

„Bendrai etnosportas Lietuvoje patenka į sporto ir fizinio aktyvumo sąvokas, įtvirtintas Sporto įstatyme. Tai reiškia, kad nėra tikslinga atskirai išskirti etnosportą, kaip ir bet kurią kitą fizinio aktyvumo sritį.

Valstybės lygmeniu nėra rengiamos plėtros strategijos atskiroms sporto šakoms. Už sporto šakų plėtrą yra atsakingos nacionalinės sporto šakų federacijos. Valstybė, siekdama sudaryti sąlygas federacijoms rengti sportininkus, didinti visuomenės fizinį aktyvumą, populiarinti sporto šakas, pagal vienodus kriterijus finansiškai prisideda prie federacijų bei sporto organizacijų veiklų. Federacijos, siekdamos valstybės finansavimo, privalo parengti sporto programą, turėti strateginį veiklos planą, kuriame numatyti sporto šakos federacijos tikslai ir planuojami rezultatai. Valstybė organizacijoms skiria finansavimą pagal visoms vienodai taikomus kriterijus", - pabrėžė ŠMSM atstovai.

Reikia daugiau dirbti

PLB Sporto reikalų komisijos pirmininkas Laurynas R.Misevičius irgi yra susipažinęs su etnosporto šakomis.

„Labai gražu ir malonu, kad nuo 2019 m. yra kas jomis rūpinasi. Gerbiu S.Bajurino indėlį, bet reikia nepamiršti, kad PLSŽ programoje etnosportą jau 2 sykius siūlėme pasaulio lietuvių bendruomenėms, tačiau nei 2022 m. Druskininkuose, nei 2025 m. Palangoje išeivių dėmesio jis nesulaukė", - karčią tiesą priminė pirmininkas.

Pasak jo, etnosporto organizatoriai turėtų stengtis užmegzti kuo glaudesnius ryšius su 56 kraštų pasaulio lietuvių bendruomenėmis ir, pagal galimybes, nuvykti į tas šalis

„Niekas neatsirado iš nieko. Jeigu etnosportas siekia tapti PLSŽ dalimi, jo puoselėtojams reikės įdėti kur kas daugiau pastangų. Juk ir į nuo 1896 m. Graikijoje atkurtas modernias olimpines žaidynes įtrauktos ne visos pasaulyje esančios sporto šakos, tačiau kaskart 3-5 iš jų keičiasi. Tai lemia dalyvaujančių sportininkų pasirinkimas, kuris apsprendžia ir tai, jog sportų „neprigyja", - apibendrino L.R.Misevičius.