2 nuotr.- Laba diena, Egidijau.
- Sveika, Ramune. Ką rytoj užplanavęs, bičiuli?
- Ogi eisiu paveizėti, kaip Vasario 16-ąją liaudis švenčia.
- Mano patarimas, Egi, geriau neik. Patariu. Supakuos. Pripaišys porą metų.
- Baik bajerius, mergaite, Supakuos. Cha-cha. Pora metų... Nesąmonė. Dabar ne tie laikai.
- Na, poros (metų - aut.) gal ir negausi, bet penkiolika parų tai tikrai.
Užsikabinęs fotografo krepšį su fotoaparatu „Zenit", 17 val. atsidūriau Kauno miesto centre. Aikštė prie paminklo „keturiems" (komunarams - aut.) - tuščia, Karo muziejaus sodelyje ta pati tuštuma. Ką gi, žygiuoju Vilniaus gatve link Rotušės. Ten taip pat žmonių ne per daugiausia. Aikštėje slampinėja keli milicininkai su racijomis.
Prie Ekskursijų biuro (vėliau sužinojau, jog tai - laikinas milicijos atramos punktas, drįstantiems neteisėtai švęsti Vasario 16-ąją) būriuojasi milicininkai ir liaudies draugovininkai. Pavieniai žmonės ir šeimos pagarbiai prieina prie Maironio paminklo ir padeda gėlių.
Fotografuoju tuos žmones, milicininkus bei grotuotą sunkvežimį-būdą („voronoką"), kuris vėliau veš suimtuosius. Sušalęs užeinu į Rotušę pasišildyti. Išeinu, apsidairau: nieko naujo, būrys žmonių traukia link Vytauto bažnyčios. Prisijungiu prie jų. Užeinu vidun... Žmonių daug, vyksta vakarinės pamaldos. Apsisuku ir traukiu atgal.
Psichiatrinės ligoninės prieigose išvystu būrio draugovininkų apsuptus du milicininkus, kurie energingai kažką aiškina ir gestikuliuoja. Jausdamas apmaudą, kad nesirenka žmonės pagerbti Vasario 16-osios 70-ųjų metinių, o buvo keliamas toks erzelis, tyčia prieinu kuo arčiau šios gaujos ir demonstratyviai nufotografuoju. Beje, darau tai tik norėdamas juos paerzinti, tuo veiksmu siųsdamas jiems nebylią ironišką žinutę, jog yra kam rūpi šis gražus Jubiliejus. Pati nuotrauka man atrodė niekinė.
Nusprendęs, jog nieko daugiau „įdomaus" nepamatysiu, kauniečiai švęsti nesusirinks, lėtai traukiu namų link. Liūdna, tiek kalbų, diskusijų, aptarimų, kritikos, sovietinės propagandos, tiek milicijos ir - jokio, net menkiausio, mitingo ar bruzdesėlio. Tuomet aš dar nežinojau, kad patriotai buvo sutarę rinktis į vakarines šv. Mišias Katedroje ir paskum burtis prie Maironio paminklo.
Paskutinį kartą trumpam stabteliu Rotušės aikštės pakraštyje, priešais legendinę „Gildiją" ir ūmai pajuntu, kaip kažkas mane švelniai suima už parankės:
„Vaikine, kas jums leido fotografuoti miliciją?" - klausia vienas iš pareigūnų. „Kodėl? Aš juk nieko nefotografuoju!" - atsakau rodydamas nustebimą. Profilaktiškai išpučiu akis. „Gerai gerai, ten viską išsiaiškinsime" - nusikeikia, stipriau sugriebia ir ima temptis. Pasisiūlau eiti pats, sakydamas, kad niekur nebėgsiu. Nulis dėmesio. Pasipurtau, ir jie atšoka.
Tuomet šnopuodamos pagalbon pribėga dar trys „uniformos". Dabar - jau penkiese. Užlaužia rankas, kaip grabą pakelia kone iki pečių ir nusineša į laikiną štabą. Keliose vietose suplyšta striukė, po kaklu liūdnai tabaluoja varganas fotografo krepšelis.
Pagyvenusi moteriškė žegnojasi ir šaukia: „Gyvuliai!!!" Šnopuodami užneša mane į antrą laikino štabo aukštą ir pastato vieno kabineto viduryje. Priešais stalas. Už jo - šefas: „Kas per vienas?" - grubiai iškošia pro dantis. „Pagavom fotografuojantį aikštėje" - garsiai atraportuoja nešikai. „Aha, pirmasis ekstremistas, nacionalistas. Fotografas. Aišku". Krūva keiksmažodžių.
„Dabar, vyruti, tau galas." Įdėmiai apžiūri, apuosto, ieškodami nacionalinės simbolikos, apčiupinėja venas (gal narkomanas?). Iškrato. Rūsčiai klausia, kiek man moka „Amerikos balsas". Nelaukdami atsakymo, rausiasi tarp išbyrėjusių mano daiktų. Aptinka studento pažymėjimą. „Aha, studentas!!!"
„Buvęs", - pajuokiančiai lyg aidas pratęsia kitas. Toliau įžeidinėja. Patilindžiuoja kišenėje aptiktu raktų ryšulėliu: „Kodėl tiek daug? Ką su jais rakini?" Atsainiai numeta raktus šalin. „Nuovokus" majoras profesionaliai išskleidžia tarp mano daiktų aptiktą sulankstytą popiergalį, kuriame parašyta:
„Uždaryta dėl techninių kliūčių!" „Vyrai, žiūrėkit, ką radau", pasididžiuodamas sako, „juk - tai slaptažodis". Net juoktis nesinorėjo... „Pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai? Komjaunuolis? Kodėl ne? Kelintam kurse mokaisi? Kodėl metei mokslus, a? Ar žinai, kad šiandien senamiestyje draudžiama vaikščioti? Seržante, kai atsiras mašina, pervežkit ekstremistą į Poželos skyrių!"
Kauno Poželos raj. VRS. Vėl - krata. Šįsyk išmėsinėja fotoaparatą, išima juostą. Nuveda į atskirą kabinetą. Tie patys kvaili klausimai. Populiariausias - kieno užduotį vykdei? „Tai, kieno tu čia užduotį vykdei, pederaste? Nesakai, vadinasi, bus blogiau." „Labai prašyčiau manęs neįžeidinėti, draugas kapitone..." "Esame dviese, kaip noriu, taip vadinu." "Draugas kapitone, aš irgi taip kalbėti moku."
Po to užgauliojimai baigėsi, liepė išeiti į koridorių. Teko palūkėti dvi valandas. Mačiau, kaip veda vis naujus suimtuosius. Milicininkai džiūgavo, kad žmonių susirinko ne tiek jau daug, ir jie pajėgė susitvarkyti. Jau ruošiausi užmigti kėdėje, kai prie manęs priėjo civilis, paprašė atsistoti, ir, atstatęs į mano veidą objektyvą, porą kartų spragtelėjo fotoaparatu.
Po 15 min. jau kitas kapitonas pasikvietė mane į tą patį kabinetą. Paskubomis surašęs protokolą, liepė pasirašyti. Vis ragino, kad greičiau skaityčiau. Perskaičiau: „... fotografavo Maironio paminklą, pareigūnus, kėlė triukšmą, į pastabas nereagavo". „Pradžia - teisinga, bet toliau... Nepasirašysiu." „Kvaily, juk aš surašiau taip, kad tau geriau būtų, kaip draugui - antraip supūsi saugumo požemiuose". Tyla. „Kaip nori, - atsiduso, - pakviesiu liudininką, ir jis pasirašys." Įėjo nematytas civilis žmogus ir pasirašė nurodytoje vietoje. Mane nuvedė prie kitų suimtųjų.
Vasario septynioliktosios naktį, 3.30 val., du girgždantys milicijos furgonai pajudėjo link centrinės miesto daboklės Lenino prospekte. Ten buvome sutikti išskėstomis rankomis. Mūsų laukė tuščios ir dezinfekuotos kameros. Man - tai pirma gyvenimo naktis ant narų. Pirmi naujų draugų įspūdžiai.
Antanas Gudžiūnas pasakoja: „Išėjau iš fotogalerijos, užsirūkiau. Šalimais stovėjo draugovininkai. Pradžioje į mane nekreipė dėmesio. Matyt, kažkuriam užkliuvau, jog esu be raiščio." „Vaikine, eik namo, čia rūkyti šiandien draudžiama!" „Kodėl?" „Nesiaškinsim, eik link Kauno pilies." A. G. pasuko priešinga kryptimi. „Kur varai, drauguži? Keliauk nurodyta kryptimi" „Man taip tiesiau". „Tik pažiūrėk, jis mat eis ten, kur jam tiesiau atrodo. Uždaryt!"
Tarpe suimtųjų apsireiškė rusų tautybės atstovas drg. Mitriakov. Jis ėjo Vilniaus gatve. Kelią pastojo milicininkai su tarnybiniu vilkšuniu. „Patraukit šunį" - paprašė pareigūnų. „Ką, šunį patraukti?! Uždaryt!" Man iš dešinės, ant narų, gulėjo keli vaikinai su kvapeliu, vakarą praleidę „Gildijoje". Jiems taip pat buvo prisegtos „ekstremistų" etiketės...
Vieno vilniečio mergina taip ir nesulaukė tądien prie „Mūzos" kavinės. Borisas Ražas, buvęs tuo metu populiarios roko grupės „Tigro metai" vokalistas pasakoja: „Mane susėmė juos prie Katedros. Mašinoje vežė 15-a žmonių. Kėbule nebuvo konvojaus, suimtieji atspardė užraktą ir devyni žmonės pabėgo."
Kameroje, be anksčiau mano išvardintų asmenų, dar tupėjo du fotografai bei du pensijinio amžiaus žmonės, norėję pakliūti į Vytauto bažnyčią. Dvi suimtos moterys buvo patalpintos atskiroje kameroje.
Kitą dieną Gruodžio gatvėje, Kauno apylinkės teismo rūmuose įvyko teismo posėdis. Atvežtuosius sutupdė į ankštas teisminio posėdžio laukimo kameras, kur tėra mediniai narai ir, ant jų sėdint, keliai remiasi į duris.
Kadangi mano gyvenime tokios atšiaurios sąlygos atsitiko pirmąsyk, aš sustresavau ir pyktelėjau. Neslėpsiu, mane, kaip ožiaragį, ūmai užvaldė, surakino protesto dėl neteisybės jausmo banga. Vidinis balsas netikėtai pasiūlė nusirengti kone iki nuogumo. Ką nedelsiant ir padariau. Atėjus laikui mane vesti į teismo posėdį ir, atrakinus kameros duris, milicininkų akys, išvydusios mane tokioje būklėje, iššoko iš savo orbitų.
Milicininkai buvo daugiau negu nustebę ir pakraupę. Kone leisgyvis, nejudantis, kone nuogas mano kūnas tiesiog tįsojo kameroje. Pajudino, bakstelėjo, spirtelėjo, nulis dėmesio. Sunkiai vargo, kol, vargais negalais, mane išvilko iš ankštos kameros ir patiesė ant betoninių grindų. Galvojo, kad aš apsimetu negyvu, todėl man profilaktiškai sukiojo rankas, ryžtingai braižė padus, stukseno per inkstus, pagaliau, vis labiau niršdami, visu perimetru apspardė.
Kliuvo ir į galvą. Bet sumanyto performanso nutraukti aš neskubėjau. Tuomet vienas milicininkas skubiai atsinešė grafiną su šaltu vandeniu ir visą savo atsineštą turinį išliejo man ant galvos. Nekrustelėjau. Stebėjausi, kad man tai puikiai pavyko. Mintyse gyriau save už puikią vaidybą.
Nepajėgę manęs deramai atgaivinti, kaip lavoną, ėmėsi karštligiškai aprenginėti, sproginėjo siūlės ir sagos, liko palaidos marškinių rankovės, neužsegti užtrauktukai, įskaitant ir batų. Teisėjas juk nekantriai laukia, žinojo, privalu skubėti. Švelniai tariant, atrodžiau tragikomiškai.
Taigi, pusiau aprengtą, kaip plūgą, mane tempė į teisėjo kabinetą. Atmestos atgal kojos šiurpiai arė koridoriaus grindis. Mano egzekutoriai su tarybiniais antpečiais vargo, kaip anglis iš vagono kraudami. Keistos procesijos gale, vienas milicininkas glėbyje nešė likusius mano drabužius. Stebintys šį nekasdienišką spektaklį, milicininkų prakaitus ir mano plūgiškumą, belaukiantieji savo teismo proceso, tiesiog buvo apšalę iš nuostabos.
Kas čia darosi, pakraupę stebėjosi. Galop, milicininkai lengviau atsiduso, šiaip ne taip, mane pristatę į galutinį paskirties tašką ir įmetę į teisėjo kabinetą. Kampe sėdinčio teisėjo šis vaizdelis neapstulbino, kadangi ir toliau spausdino teismo išvadas, nekreipdamas į mane dėmesio.
Vis dėlto mažumėlę paauklėjo: „Ar nežinai, kad tokią dieną negalima vaikščioti po senamiestį. Reikia namuose tokią dieną gulėti, o ne trankytis su fotoaparatu. Kodėl būtent šiandien sugalvojai fotografuoti Maironį? Įdomu, kodėl tėvai tavęs neperspėjo apie galimas pasekmes? Žodžiu, galėjai kaip visi žmonės, sėdėti namuose ir žiūrėti televizorių. Niekas nebūtų sulaikęs. O dabar fotografuoji, ką nori, stumdai draugovininkus, keli triukšmą, net į milicininkų perspėjimus nereaguoji. Viskas logiška, kad tave suėmė".
„Parodymai suklastoti, drg. teisėjau". „Kaip tai suklastoti? Juk yra apačioje tavo parašas". „Aš atsisakiau pasirašyti. Už mane nepažįstamas žmogus pasirašė". Teisėjas kažką neaiškiai sumykė ir spausdino toliau. „Dirbi kur nors? Mokaisi?" „Laikinai nedirbu. Mokslus mečiau". „Kodėl nesimokai? Kodėl nedirbi? Taigi, vyruti, kad būtų ateičiai pamoka, kad žinotum, kur ir kada vaikščioti, ką fotografuoti, be to, nesimokai, nedirbi - 15 parų arešto".
Daugumą suimtųjų (čia pateiktos abi moterys) nubaudė piniginėmis, iki 50 rub. baudomis. Likusią dalį areštavo 10-iai parų. Tik Linas Kulbokas (gavęs 12 parų) ir aš gavome griežčiausias bausmes. Kai kurie iš mūsų buvo paskelbę bado streiką: Ražas B., Kulbokas L., Gudžiūnas A., pirmakursis studentas iš tuometinio KPI. Kiekvienam badaujančiam „valdžia" paskyrė po atskirą kamerą.
Maždaug po savaitės perkeltas Linas Kulbokas (vėliau dirbęs LR Vadovybės apsaugos tarnyboje, saugojęs Seimo pirmininkus V. Landsbergį ir Č. Juršėną) prisimena: „Nėra taip jau baisu savaitėlę pabadauti. Nepasakyčiau, kad labai valgyti norėtųsi. Tik ta slegianti, kraupi vienatvė. Lenda galvon įkyrios, klaikios mintys, prisigalvoji visko apie namus. Nusilipdžiau iš duonos šachmatus ir žaidžiau pats su savimi, kad taip liūdna nebūtų".
Dar vienas momentas mūsų arešto dienose: kelis kartus ir man teko su maisto bidonais „voronoku" vykti atsiimti maisto davinių į šalimais, Laisvės al. esančią „Pietūs į namus" kulinarinę parduotuvę. Buvome ne kriminaliniai nusikaltėliai, bet savo statusu tolygūs politiniams kaliniams, tačiau, įsiminė ilgam, mums maistą išduodančių moterų žvilgsniai buvo keturgubi. Žvelgė lyg į kriminalinio pasaulio atstovus.
Buvo taip, kaip buvo: mes sėdėjome susmirdusiose kamerose, o ponas Gorbačiovas visam pasauliui šaukė: „У нас гласность, у нас перестройка, у нас демократия!". „А мы сидим, тов. Горбачев!".
Labai norėjosi pratęsti šio prezidento kalbą.
Taigi, Vasario 16-osios naktis, sumokėjus už suteiktas paslaugas 15 rub., rublis/parai, baigėsi kovo antrąją.
Pasak tūlo Kauno milicijos majoro: „Demokratija yra tai, kas neprieštarauja socializmui".
P. S. Labai džiaugiuosi pasilabinęs su mylimu maestro Vytautu Kernagiu.
1988-02-16 už Kauno Rotušės aikštėje milicijos pareigūnų fotografavimą, prie Maironio paminklo gėles dedančius žmones ir neva triukšmo kėlimą bei draugovininkų ir tų pačių milicininkų stumdymą aš buvau nuteistas 15-a parų arešto. Mano įkalinimo terminas baigėsi kovo 2-osios vėlų vakarą, vidurnakčio diapazone.
Būtent tąvakar Kauno menininkų namuose autorinės muzikos koncertą surengė Vytautas Kernagis. Taigi, kaip minėjau, mano 15-os parų areštas teoriškai turėjo baigtis kovo 2-osios vidurnaktį. Tačiau, kai apie šį mano norą apsilankyti koncerte užsiminiau Kauno centrinės daboklės (tuometinės KPZ) šefui, šis mane maloniai sutiko išleisti kone pusdieniui anksčiau teisėjo nustatyto arešto ir atsisveikindamas tvirtai paspaudė ranką.
Koncerto metu, mylimas Maestro pasigyrė, kad Lietuvos filharmonija pirmąsyk išleido plakatą su jo atvaizdu. Nedelsdamas nė akimirkos, aš parašiau raštelį: „Po Vasario 16-osios šventimo, už fotografavimą Rotušės aikštėje, kalėjau 15-a parų. Šį vakarą - kaip tyčia - baigėsi mano areštas ir aš, pusę kojos stryktelėjęs į namus persirengti, su visais požemio daboklės kvapais atbildėjau į Jūsų koncertą. Kaip manote, ar aš nusipelniau plakato?"
Salėje pasigirdo darnus klausytojų juokas. „Na, žinoma, Egidijau, aš būtinai padovanosiu Jums savo plakatą. Prieikite prie manęs po koncerto, šypsodamasis džiugiai pasakė Vytautas Kernagis."
Aš labai nudžiugau. „Smagu tave matyti, Egidijau, - tvirtai spausdamas man dešinę, apsikabinęs, pakiliai kalbėjo Vytautas. - Beje, Egidijau, jeigu būtų šiek tiek ankstesni laikai, už tokius savo poelgius galėjai ir pas baltas meškas pasisvečiuoti."
Taigi... Ant savo portreto kairės pusės ovalinio akinių stiklo žaliu flomasteriu užrašęs nuostabų autografą: „1988.kovo 2. Kaunas. EGIDIJUI - GRAŽAUS SUSITIKIMO ATMINIMUI. Su pagarba, Vytautas Kernagis." padovanojo man savo plakatą, kuris iki šios dienos kabo ant mano kambario sienos.
