respublika.lt

Vienu žodžiu, Algimantas Baltakis

(0)
Publikuota: 2020 vasario 20 07:00:08, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 8 nuotr.
Poetas Algimantas Baltakis. Stasio Žumbio nuotr.

Tuo viskas pasakyta: Rašytojų sąjungos salė, likus valandai iki legendinio poeto Algimanto Baltakio sukaktuvinio kūrybos vakaro pradžios, jau buvo tvinte užtvindyta, tarytum į vakuuminę ertmę būtų plūstelėjęs oras, užkamšęs visas jos įdubas ir plyšelius. O žmonės vis rinkosi, stovėjo koridoriuje, jų vis daugėjo; negalėdama patekti vidun ant laiptų liko rymoti ir literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė.

 

Renginiui prasidėjus, poetas Rimvydas Stankevičius pastebės, kad šitiek žmonių čia bus matęs tik paskutiniame Justino Marcinkevičiaus vakare. Savo ruožtu pridursiu, tai buvo pirmas renginys, kuriame nematei nei šventės kaltininko, kuriam vasario 15-ąją sukako 90 metų, nei vakarui dirigavusio neprilygstamo vedėjo Valentino Sventicko, nei kalbas sakiusių jo kolegų, - likai įcementuota durų kamštyje, tačiau viską girdėjai kuo puikiausiai.

Girdėjai, kaip V.Sventickas pareiškė neprisimenantis jubiliato, kuris 90 metų sukaktį sutiktų su nauja knyga. Ką tik Rašytojų sąjungos leidykla išleido A.Baltakio knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“, kur sudėti ne tik nauji eilėraščiai, bet ir tie, kurie tapę kone liaudies dainomis; daugelis jų klausosi ir atsiklausyti negali.

Girdėjai nuoširdų A.Baltakio pasakojimą apie tai, kaip radosi jo pastaroji (gal ne paskutinė?) poezijos knyga, nes išleidęs kūrybos rinktinę jau buvo nutaręs ramiai sau senti, poeziją palikęs nuošalyje. Tam sukliudė jo bičiulis poetas R.Stankevičius, atkakliai raginęs rašyti. Apie ką rašyti, traukė pečiais A.Baltakis, ir Rimvydas jam patarė: apie senatvę. Tačiau grįžus prie rašymo prasidėjo, anot jo, nenormalus gyvenimas, šokinėjimai prie stalo naktimis, pakilo kraujospūdis ir, ko gero, poetas būtų grįžęs į „normalų“ gyvenimą, jei ne Ramutė Skučaitė, išbarusi jį ir išvadinusi tinginiu. „Kažkokį metą pasijutau vėl rašąs, - pasakojo A.Baltakis, - turėjau džiaugsmo ir nuskaidrėjimo.“

Perskaitęs savo knygą, sakė pats nepatikėjęs, kad kai kuriuos eilėraščius sukūrė pats ir dar gilioje senatvėje.

Buvo miela klausyti, ką V.Sventickas kalbėjo iš savo, literatūros kritiko, varpinės, sugebėdamas stebėtinai taupiai ir tiksliai sudėlioti esminius sukaktuvininko kūrybos akcentus.

„Debiuto metais, - sakė jis, - Algimantas Baltakis kartu su keliais bendražygiais sustingusią sovietinę poeziją atgaivino intymių išgyvenimų lyrizmu. Saikingomis pyliavomis cenzūriniam režimui dangstė pasišiaušėlio charakterį ir natūralų reagavimą į pompastišką melą. Parašė daug jaukios, neretai romantiškos, meilės lyrikos, į lietuvišką sodietišką eilėraštį atvedė miesto realijų, buities scenų, gyvo, nuoširdaus pasakojimo ir šnekos intonacijų. Pasidangstydamas poezijos kalba visgi seniai pasakė, kad ne kokia „celina“ ir ne „piatiletkos“ sutarybintoje Lietuvoje buvo lemtingiausias to laiko jaunimo išgyvenimas, o pokario tragizmas, - čia kalbu apie knygą „Velnio tiltas“ ir primenu, kad ją parašė 27 metų žmogus. Populiarus Baltakio posakis „pirmoji karta nuo žagrės“, iš pradžių jam pačiam reiškęs žygį į patrauklią miesto civilizacijos erdvę, vėliau tartum apsisuko - poetas sukūrė įspūdingų elegijų gimtajam kaimui. Nepaneigiami Just. Marcinkevičiaus ir Algimanto Baltakio nuopelnai geros ne tribūniškos, ne estradinės poezijos populiarėjimui Lietuvoje, - kalbu apie jos skaitymus, dainas ir apie jų knygų tiražus...“

Poetas R.Stankevičius, kreipdamasis į sukaktuvininką, tarytum skaitė didumos skaitytojų jausmus: „Yra daug poetų, apie kuriuos galiu pasakyti, kad mėgstu jų kūrybą. Yra nemažai poetų, apie kuriuos galiu pasakyti, kad juos gerbiu. Apie kai kuriuos galiu pasakyti, kad pripažįstu, bet labai mažai, tikrai mažai yra poetų, apie kuriuos galėčiau pasakyti „myliu“. Algimantą Baltakį - myliu. Myliu šitą žmogų, poetą...“ Jis pasakojo, kad du dešimtmečius trunkanti jųdviejų draugystė prasidėjo nuo to momento, kai A.Baltakis vienoje laidoje paklaustas, ką imtųsi su savimi į Nojaus laivą, pradėjo vardinti „ir Strazdiškes, ir draugus, gyvus ir mirusius, ir upes visas, ir Lietuvą, dangų...“, o perspėtas, kad gali pasiimti tik vieną dalyką, pasakė nieko neimsiąs ir pats nelipsiąs.

„Nuo vaikystės esu papratęs, kad poezija žmogų stiprina, padeda gyvent, išgyvent sunkias situacijas, - tęsė R.Stankevičius, - aš nežinau, ar sulauksiu 90 metų, bet jeigu aš sulauksiu, būsiu stipresnis su šita knyga, su Algimanto patarimais, senatvine narsa.“ Ir pacitavo paskutines A.Baltakio eilėraščio, skirto jo žmonai Sigitai, eilutes:

„Pasodinsim

baltą leliją

Ties praraja baugia.

Ir lig saulėlydžio

į žydinčią gėlę

žvelgsim drauge.“


Ir paaiškino nepašvęstiesiems: pati didžiausia senatvinė narsa yra matyti prieš akis ne žiojėjančią bedugnę, bet gėlę, žydinčią prieš ją.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s