Anot scenarijaus autorės Liudvikos Pociūnienės, pilno metro dokumentinis filmas išsirutuliojo iš praeityje Lietuvos televizijoje (LRT) rengto laidų ciklo „Laiko ženklai“; kelios jo valandos buvo skirtos ir šiam lietuvių literatūros klasikui. Juostos režisierius, muzikantas, montažo meistras Eimantas Belickas radosi irgi ne iš šalies - visą dešimtmetį jis buvo šio ciklo kūrėjų komandos narys. Tiek L.Pociūnienė, tiek E.Belickas šiuo filmu debiutuoja didžiajame ekrane. Meniniuose intarpuose J.T.Vaižganto vaidmenį atliekantis aktorius Ramūnas Cicėnas taip pat buvo nusižiūrėtas kadų kadais, pirmiausia išoriškai atitinkantis rašytojo tipažą. Kitas istorines asmenybes vaidina Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas)...

„Vaižgantas - vienas iš mano tėvo mylimų herojų, - pasakoja L.Pociūnienė, - galite įsivaizduoti: tais sovietiniais laikais, kai tau vietoj pasakos prieš miegą ima ir paskaito „Pragiedrulių“ ištrauką apie ilgą rusišką žiemą ir paskui pasako, kad ne viską reikia suprasti tiesmukai, kad čia yra ir potekstė... Galėčiau net sakyti, kad šia prasme ant Vaižganto kybojo tikėjimas, kad „žiema“ negali tęstis amžinai, kad žmogus pirmiausia savo viduje tampa laisvas. Toji laisvė neabejotinai pasireiškia kažkokiu būdu, o kai šalia vieno laisvo žmogaus atsiranda kitas, trečias, ketvirtas, susidaro banga, kuri griauna visas grotas, visus kalėjimus...“

Ji sako, kad ko gera tokios laisvės ir verta mokytis iš Vaižganto kalibro asmenybių. Šioje vietoje norisi įterpti žodį kitą ir apie Liudvikos tėvą - skulptorių, Nacionalinės premijos laureatą Vladą Vildžiūną, prieš penkerius metus apleidusį šį pasaulį. Jo gyvenimas gali įkvėpti ne vien tik savus vaikus: išmestas iš Dailės instituto už antitarybines nuotaikas, jis ne tik išsaugojo laisvą dvasią, bet užkrėsdavo ja ir aplinkinius. Skulptoriaus namai Jeruzalėje Vilniuje buvo tapę laisvos dvasios menininkų sanglaudos vieta. Ir Nacionalinė premija jam buvo skirta ne vien už gyvenimo nuopelnus, „modernios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą“, bet ir „laisvosios dvasios židinio puoselėjimą“. Tad nieko keista, kad ir jo duktės L.Pociūnienės, vaikystėje klausiusios tėčio skaitomų Vaižganto „Pragiedrulių“, kūryboje dominuoja temos, susiejančios praeitį su dabartimi tautinėmis nuostatomis.

„Dabar mes net nelabai suprantame, ką reiškia laisvė, kuri mums duota, - tęsia L.Pociūnienė, - ji atrodo visiškai natūralus dalykas, atrodo taip ir turi būti, nieko čia ypatingo, o iš tikrųjų laisvei reikia subręsti. Nesvarbu, kokiomis salygomis gyveni, - nepriklausomybės ar pavergimo, - ar kaip ilgus dešimtmečius mūsų tėvų karta gyveno, ar kaip tu gyveni laisvoje valstybėje, kuri kažkam kainavo labai brangiai, vidinei laisvei žmogus turi subręsti ir jaustis laisvas ne nuo kažko, bet būti laisvas dėl kažko. Kitaip tariant, dėl to, ką nori savo gyvenimu palikti, ką nori savo gyvenime padaryti. Labai dažnai mes pasiduodame vartotojiškos visuomenės pavergimo instrumentams, kurie subtiliai po gabaliuką, po gabaliuką priverčia atsisakyti savo laisvės. Ir kartais mes nepasiliekame sau net tos kūrybinės erdvės, suteikiančios prasmės visam gyvenimui. Mes noriai eikvojame savo pajėgumus, aukojame savo romantiškus siekius, kurie atrodo nepraktiški... Tad Vaižganto, laisvos asmenybės pavyzdys, nė kiek nepraradęs aktualumo ir šiandien.“

Filmą pristatančiame plakate - Vaižgantas, užsimojęs bizūnu. „Tai reiškia, - juokiasi L.Pociūnienė - kad jis, iš esmės teisingas žmogus, galėjo ir greižtesnį žodį pasakyti, matydamas, jei kas nenuoširdžiai dirba, neatiduodamas visų jėgų. Pats buvo iš tų šviesuolių, dėl teisybės pasiruošusių ir nukentėti - pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo.

Anonsuodamas filmą režisierius E.Belickas sako mokykloje Vaižgantą įsivaizdavęs kaip senelį, gražiai rašiusį apie kaimą ir kaimiečius, tačiau kurdamas filmą atradęs jį kitokį - veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta: „Jis vaikščiojo greitai ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino „žilagalviu jaunuoliu“. Tumas žengė pirmose gretose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis. Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus. „Tumo kodeksas“ - ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas - žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas...“

„Iš tikrųjų, neturim daug tų lobių - iš tikrųjų, neturime labai daug geros lietuviškos literatūros, - tęsia mintį scenarijaus autorė, - juk jeigu bandytume patys sau susidaryti tokį sąrašą, jis nebūtų baisiai ilgas, bet Vaižgantas, man atrodo, neturėtų iš to sąrašo iškrist. Be to, jis buvo energingas, laisvas žmogus, kuriam teko išgyventi didžiulį virsmą. Galite įsivaizduoti tik nuo žagrės pasitraukusios kartos gebėjimą vos per du Laisvės dešimtmečius įeiti į pasaulinės kultūros lygmenį, nes reiškiniai, žymėję Lietuvos kultūrą prieš Antrąjį pasaulinį karą, niekuo nenusileidžia vykusiems Europoje, sakykim, Danijoje, Čekijoje, - tai buvo jau tokio lygio Lietuvos kultūra ir literatūra, dėl kurių negėda. Vaižgantas buvo vienas iš tų, kurie kūrė modernią Lietuvą, stovėjo prie Lietuvos, kaip kultūros projekto, lopšio. Tai, kad šiandien kultūra yra dešimtoje vietoje, - labai liūdnas reiškinys. Mes naudojamės gerove, mes daug pasiekėme ekonomiškai, o kultūriškai mes gerokai gerokai save nuskurdinome...“