Tas pats poetės Ramutės Skučaitės laikas

Tas pats vakaro vedėjas Valentinas Sventickas, ta pati pranešėja profesorė Viktorija Daujotytė, tas pats eilėraščių skaitovas aktorius Gintaras Mikalauskas, net tas pats muzikantas - violončelininkas Lionius Treikauskas, kaip ir prieš penkerius metus, susiėję poetės 85-mečio proga. Ir R.Skučaitės dukra dailininkė Jūratė Račinskaitė, ir poetas Rimvydas Stankevičius, kur buvę, kur nebuvę, - irgi čia. Sutiktos naujos knygos ir tos, kaip anuomet, - dvi: autorinės poezijos ir vertimų iš rusų kalbos. Šįkart su rinkiniu „Buvau atėjus" ir prozininko Vladimiro Nabokovo eilėraščių rinktine „Spektaklis". Didžiausias skirtumas - kaukės, ankstesniame renginyje jų dar nereikėjo arba jos buvo nematomos.

Apie deja vu užsiminiau tik dėl to, kad šitas įspūdis išduoda poetę supančių žmonių ištikimybę, prieraišumą, šių žmonių dvasinę giminystę, - didžiulį turtą, kuris mūsų dienomis daug kur yra kaip Arkties ledynai - aptirpęs. Be kita ko, jis kalba ir apie žmogaus, turiu galvoje, poetę R.Skučaitę, patrauklumą. Ir ne tik dvasinį. Neleis man sumeluoti Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: „Atsimenu, kai tik pradėjau čia dirbti, pamačiau Ramutę, atėjusią į kažkokį vakarą, lipančią laiptais žemyn, ir nuščiuvau: Viešpatie, kokia elegantiška moteris! Galvoju, kokia reta yra darna, kai žodžio skaidrumas, kūryba eina koja kojon su laikysena, išvaizda, grakštumu... Ir tai nesikeičia."

Kad jubiliatės poezija skleidžia gėrį, grožį bei harmonizuoja „gyvenimo tekamumą", pastebėjo ir vakaro vedėjas literatūros kritikas V.Sventickas, kaip reta gebantis įvesti jaukią nuoširdumo diktatūrą, nepakančią oficialiems tonams, kuriems tą vakarą atstovaus vien skaitomi pirmųjų Lietuvos asmenų sveikinimai. V.Sventickas suskaičiuos redagavęs aštuonias R.Skučaitės knygas ir pradžiugins auditoriją taręs - ją tapus unikalaus įvykio dalyve: poetė sutinka savo 90-metį su nauja knyga, kuri, „nėra kūrybos nuoliekos, nėra nuovargio posmai, nudažyti saulėlydžio spalvomis, - tai naujas eilėraščių rinkinys". Plunksna, anot jo, laki, meistriškumas - neabejotinas.

Kelias

„Mes susitinkame su ypatingu žmogumi, kurio gyvenimas yra dvipolis: ji yra aukštai kaip muzika ir žemai, kur akys palinksta prie balto popieriaus lapo. Ir taip diena dienon: išeiti, pasirėmus į eilėraštį, kiekvieną džiaugsmo akimirką atiduoti eilėraščiui", - sakė literatūros tyrinėtoja V.Daujotytė apie knygos autorę. Sakė ir apie knygą. Prisipažino negreitai suradusi taką, iš kurio galėtų kalbėti, kol pasirodė frazė „būti eilėraščiais", „išbūti": „Atrodo, yra tokia galimybė išbūti muzika, išbūti piešiniu, išbūti eilėraščiu ir galbūt šiandien šita galimybė, kuri guodžia mūsų dvasią, labiausiai tvirtinama Ramutės Skučaitės. (...) Gražūs vėlyvieji R.Skučaitės eilėraščiai. Prieš dešimt metų man atrodė, kad aš kalbu apie vėlyvuosius R.Skučaitės eilėraščius. Kokia buvau neįžvalgi, kaip nepakankamai mačiau šitų eilėraščių energijos, jų krypties, kaip upės tekėjimo. Beveik galvočiau, kad šitie eilėraščiai, kai kurie patys gražieji, net ir neišsipildžiusios eilutės, galbūt yra jaunyvesni už tuos, apie kuriuos mes kalbėjome prieš gerą dešimtmetį. Ir šitaip galvodama apie šituos eilėraščius aš priėjau prie man pačiai svarbios minties, kurios iki šiol nebuvau pajutusi: eilėraščių laikas, jei jis jau pradeda tekėti jaunyn ir valdyti eilėraščius, yra vienas ir tas pats. Tegu jis ir toliau lieka tas pats laikas. Nėra kito laiko, tik tas pats. (...) Būti eilėraščiais, išbūti iš eilėraščių taip ilgai ir kantriai, rašyti knygą po knygos įmanoma tais atvejais, kai kūrėjas patikimai jaučia savąjį kelią, kai jam užtenka juo kantriai eiti, nesiekiant nei didesnių pasikeitimų, nei sąmoningai laukiamų, prognozuojamų naujovių. Tik eiti savo keliu. Yra toks kūrybos kelias - nei rizikingoje gilumoje, nei visai saugiame paviršiuje, - tarp to ir to, su tuo, kas iš giliai, ir su tuo, kas iš kasdieniškojo paviršiaus, kas palytima, pamatoma, išgirstama. Kelias, kuris atpažįstamas R.Skučaitės knygoje „Buvau atėjus"...

Draugystė

Apie ketvirtį amžiaus trunkančią bičiulystę su poete, pasakojo poetas R.Stankevičius: „Buvau studentas, magistrantas, ką tik buvome baigę docento Kęstučio Urbos dėstomą vaikų literatūros kursą. Prisimenat, tada, kokiais 1997 metais, vaikų auklėjimas jau buvo perleistas televizoriui, iš jo nuolat buvo malama, kad nėra čia jokių autoritetų, yra tiktai drąsa bandyti, - vyko meistrystės, vertybių niveliavimas. Profesoriai buvo kviečiami kepti kiaušinienės, o kalbėti buvo patikėta „ekspertams", kurie vos ne kiekvienoje laidoje reikšdavo savo nuomonę (dabar mes matome tokio auklėjimo pasekmes). Aš net pagalvojau sau, kas dėtųsi, jei frazę „profesionalumas - niekis, gana drąsos bandyti" pasigriebtų dar neiškepti chirurgai: nieko tokio, sakytų, kad nemoku operuoti, bet turiu drąsos bandyti... Aš buvau prisiskaitęs Ramutės eilėraščių, jos skaidri morali poezija, tiesiog sudėliojanti vertybes į lentynėles, kad ir kvailam būtų aišku, tiek dėmesio teikianti vaikui, tam skaisčiam, bet trapiam vaikiškam pasauliui, man kėlė viltį. Taigi einu su tomis mintimis, tik baigęs klausyti vaikų literatūros kursą, žiūriu - R.Skučaitė, sustojo prie kioskelio, nusipirko „Metus", eina tokia šviesi, graži, ir aš priėjau prie jos. Sakau, Poete, galima jus pabučiuoti? Šiaip aš nekimbu prie moterų, tai buvo išimtinis kartas, o jinai, nei žino, kas aš toks (tuo metu buvau išleidęs tik vieną knygą), ir sako: „O už ką?" O aš sakau: už viską. „Na,- sako,- jeigu už viską,- prašom." Pakštelėjau jai į žandą, ją prajuokindamas, o kai kitą kartą susitikome per Poezijos pavasarį, regis, Birštone, įsišnekėjome ir Ramutė suprato, kas tas aš toks..."

Tokia buvo jųdviejų draugystės pradžia, išsirutuliojusi į nuoširdžią kolegišką bendrystę, ką tik gimusių eilėraščių skaitymą vienas kitam telefonu, meistrystės pamokas, kaip ir Rimvydo poemos „Pūgos durys" atveju, kai Ramutė patardavusi vengti vieno kito žodžio, motyvuodama tuo, kad poemą skaitys vaikai. Ir kūrėjo atsakomybė prieš juos turinti būti bene aukščiausia.

„Buvo tokia radijo laida apie sovietmetį, sakykim, sovietmečio aukas, - tęsė pasakojimą Rimvydas, - ir radijo žurnalistai tiesiog spaudė Ramutę į kampą, kad jinai prabiltų kažkokiomis nuoskaudomis, kaltinimais, bet jinai neištarė nė vieno kaltinimo, neišreiškė nė vienos nuoskaudos. Ji sakė branginanti visas savo patirtis, tamsiąsias - irgi. Po laidos aš jai paskambinau, pasakiau šūsnį komplimentų, o jinai ir sako: „Žinok, Rimvydai, kiekvienas gali nutraukti nuoskaudų grandinę tik ties savimi. Kitaip tavo nuoskauda taps pykčiu, kerštu - perduosi ją kaip estafetę, ji pasidaugins ir niekada nesiliaus... Ramutė yra žmogus, kuris sugeba nutraukti nuoskaudų grandinę ties savimi. Tai nuostabu... Kadaise viena žurnalistė, imdama iš manęs interviu, klausė, apie ką mano eilėraščiai. Koks klausimas, toks ir atsakymas: apie tai, kaip gėris nugali blogį, atsakiau pašmaikštaudamas. Bet, jei kalbėtume apie Ramutės poeziją, būtent jos eilėraščius beskaitant gėris nugali blogį tavyje. Tai yra pagrindinė Ramutės poezijos savybė."

Nuoskaudos

Ir jubiliejiniame renginyje buvo išvengta biografinių detalių, juolab tokių, kurios savaime skaudžiai nuskambėtų ir kitų ausims. Ne vien tik tas faktas, kad aštuoniolikos (1949 m.) ji buvo ištremta į Sibirą (grįžo iš ten 1956 m.). Nebuvo paminėta, jog R.Skučaitė yra generolo Kazio Skučo, paskutinio prieškarinės Lietuvos vidaus reikalų ministro, kuris, Maskvai pareikalavus, buvo savų išduotas priešams ir jų nužudytas, dukterėčia - turbūt vienintelis žmogus, dar menantis jį gyvą. Tuo metu „Respublikoje" darbavęsis R.Stankevičius, nesyk ėmęs iš R.Skučaitės interviu, kartą įsikalbėjo ir šita tema. Tada poetė pasakojo, kad generolo ordinai iki šiol guli kažkur Panevėžyje buvusio šulinio dugne, kur juos, brolio prašymu, buvo paslėpęs jos tėvelis Jonas Skučas. Kad generolas K.Skučas turėjo galimybę pabėgti į užsienį, Ramutei liudijo JAV gyvenusi jo duktė Birutė Skučaitė-Cidzikauskienė, tačiau jis didvyriškai pasirinko lemtį, kurią jam skyrusi Lietuva.

Poetė dėjo pastangas, kad jos dėdė, t.y. generolas K.Skučas, būtų istoriškai reabilituotas, tačiau ją išgirdo tik prezidentas Valdas Adamkus, kurio dėka K.Skučas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu po mirties. Tačiau dekreto, kad Lietuvos valstybė reabilituoja jį, kaip nekaltai nužudytą, iki šiol nėra (tai Seimo prerogatyva).

Deja vu

Ir dar. Profesorė V.Daujotytė labai gražiai visa apie R.Skučaitę susumavo. „Gražus yra šis vėlyvo rudens vakaras, - kalbėjo ji, - jis liudija mums labai paprastą tiesą: gyvenimas gali būti netrumpas, gražiai skaudus, skaudžiai gražus, kūrybingas ir prasmingas. Ir kad galima labai paprastai pasakyti: „Nežinau, kaip rašau, nežinau, ar išties atsinaujinu, ar kylu, ar tik kartojuosi, tačiau gerai žinau, kad rašau tai, ką diktuoja mano siela..."

Tik nepasakysiu, iš kurio laiko paimti šitie žodžiai, ištarti praėjusią savaitę ar prieš penkerius metus. Bet gal tai nesvarbu, nes, anot profesorės, eilėraščių laikas yra tas pats. Galbūt tas pats yra ir prasmių laikas.