Šis tas iš didžiadvasių genties istorijų

Nuo sienų į mus sužiūra įvairių sričių menininkai: Vytautas Ciplijauskas, Eduardas Jonušas, Juozas Kalinauskas, Giedrius Kazimierėnas, Antanas Kmieliauskas, Stanislovas Kuzma, Arvydas Stanislovas Každailis, Bronius Leonavičius, Raimondas Miknevičius, Petras Repšys, Šarūnas Sauka, Algimantas Švažas, Arūnas Tarabilda, Liudas Truikys, Kazys Varnelis ir kiti.

R.Dichavičiaus nuomone, visa, ką geriausia šiandien turime vizualaus, padaryta jų: juk valstybei atsikūrus reikėjo ir savo simbolių, ir pinigų, ir asmens dokumentų. „Būtent dailininkai „aprengė" Lietuvos laisvę, jos kultūrą", - sako jis. Jis pristato kiekvieną iš šių kūrėjų.

Apie Antaną Kmieliauską (1932-2019)

Dailininkas Antanas Kmieliauskas buvo šventas žmogus. Jeigu surinktume visas skulptūras, kiek jis jų yra padaręs, į vieną vietą, galėtume pusę Antakalnio užstatyt. Jis dirbo iki paskutinės minutės. Kai gulėjo karste sudėjęs rankas, buvo matyti, kad ant vienos rankos trūksta dviejų, ant kitos - vieno piršto. Gausybė randų nuo kalamo akmens skeveldrų buvo nusėję jo krūtinę - atrodė, lyg jis būtų ištrūkęs iš nuožmaus mūšio epicentro. Tik vieną dieną išbuvo Dailininkų sąjungos nariu, nes paaiškėjus, kad jis iškalė šv. Kristoforą Šv.Mikalojaus bažnyčios šventoriuje, buvo iš jos pašalintas. Nepaisant to, kad sovietmečiu dirbo pogrindžio sąlygomis, sukūrė apie 2 tūkst. kv. m freskų, per šimtą skulptūrų, gyveno, galima sakyti, skursdamas - daug ką darė savo lėšomis. Nacionalinę kultūros ir meno premiją paaukojo Albino Kentros kuriamam partizanų muziejui.

Turėjau laimės parengti dvi Antano unikalios kūrybos monografijų laidas. Kai darėm pirmąją, užėjom pažiūrėt jo „Kristoforo" prie Šv.Mikalojaus bažnyčios. Stovim prie skulptūros ir šnekamės, kada geriau ateit fotografuoti, ir mums bebūnant pasirodo turistų grupė su gide. Ir viena moteris iš grupės klausia, o kieno ta skulptūra, gidė atsako: autorius nežinomas. O mes su Antanu stovim, šypsomės, sakau, Antanai, galiu tave pristatyt, sako, niekas nepatikės mumis, sakys, čia du girtuokliai tyčiojasi iš gidės...

Apie Antaną galiu šimtus istorijų papasakot. Vienas paskutiniųjų jo darbų buvo freskos, kuriomis jis ištapė kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje esančią koplytėlę iš lauko ir vidaus. Prisimenu, kartą nuvažiavom jo dirbančio aplankyti. Žiūrim, stelažais apsistatęs, kažką graužia ant kopėtėlių pasilipęs. O ten, apačioje, pilnas vienuolyno kiemas maldininkų. Man užsifiksavo toks paveikslas: maldininkus vaišina, jie voliojasi ant pievutės, siuva šen ten, o Antanas pietų metą sėdi ir graužia kažkokią plutą. Nuėjau pas Antaną ir sakau, jie ten pietauja, gal tu irgi valgai su jais? Ne, sako, jie - sau, aš - sau. Kraujas užvirė dėl tokios neteisybės, - matyt, turiu kažkokį Tado Blindos geną. Užėjau pas vyriausiąją. Per jos kabineto langą matyti, kaip Antanas ant kopėčių valgo sumuštinį. Sakau, ar pažįstate šį žmogų? Ai, sako, čia kažkoks dailininkas. Aš padedu ant stalo A.Kmieliausko darbų albumą, sakau, žinot, gerbiamoji, čia ne kažkoks dailininkas, bet būtent šitas dailininkas. Sakau, pažiūrėkit, ką jis padarė ir ką jums dabar daro. Veltėdžių armiją, sakau, jūs maitinat, o jam net vandens stiklinės nepaduodat, lagery, sakau, ir tai vandens duodavo. Mes taip šnekamės, aš jau arti „kardų": šitas dailininkas, sakau, yra mūsų nacionalinis turtas, o jis prieš dvyliktą, naktį, suklerusiu moskvičiumi grįžo namo - pavargęs, galėjo net užsimušt, o ko jam važinėt 100 kilometrų priekin ir šimtą atgal, va, šitame kabinete galima bent tris sudedamąsias lovas pastatyt... Kietai sudėjau, nepakartosiu, palikau jiems tą knygą ir išvažiavau. Kmieliauskui nieko nesakiau. Po kokios savaitės sutinku mieste Antaną, jis klausia, ką aš būsiu vienuolėms prikalbėjęs; sako, atėjusios jo klausė, ką jis mėgsta valgyti, ko norėtų. Sakė, man išvažiavus atnešė lovą iš kažkur ir pasiūlė pernakvoti...

Jo laidotuvėse nebuvo nė vieno valdžios žmogaus, nė vieno Seimo nario ir nė vieno žurnalisto. Nors laidojom Lietuvos titaną (didesnio dalininko šiandien nematau Lietuvoje), nė vienas „barsukas" neatėjo.

Apie Eduardą Jonušą (1932-2014)

Mirtis ne kartą jam žiūrėjo į akis. Už antitarybinę veiklą nuteistas 25 metams, atsidūrė lageryje tarp žiauriausių nusikaltėlių; kartą buvo praloštas kortomis . Nuo mirties jį išgelbėjo mokėjimas piešti - reikėjo baigti piešti tatuiruotę ant recidyvistų vado krūtinės. Grįžęs iš lagerio apsigyveno Klaipėdoje, paskui - Nidoje. Išpuošė Neringą medžio ir metalo skulptūromis, atkūrė senąsias Nidos kapines su krikštais, atsatatė senovinį kuršių burlaivį - kurėną... Nidoje jo vardu pavadinta gatvelė vedanti Saulės laikrodžio link.

Apie Algimantą Švažą (1933-2003)

Grafikas buvo „Absoliutus Žemaitis iš Papilės" - taip ir pats prisistatydavo. Baigęs Dailės institutą dirbo redakcijoje „Literatūra ir menas", dalyvavo kuriant lietuviškus kino filmus, dirbo vyriausiuoju Dainų ir šokių švenčių dailininku, kūrė dekoracijas Juozo Miltinio teatrui.

Algimanto dirbtuvės buvo Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Studijoje niekados netrūko lankytojų, tačiau buvo taisyklės - kas pirmą kartą šitą slenkstį peržengia, turėjo ką nors ištraukti iš kišenės ir prikalti prie sienos atminimui. Kartą apsilankė aktorius Donatas Banionis ir, nieko geresnio kišenėse neradęs, prie sienos prikalė partinį bilietą... Kitą dieną atskubėjo jo pasiimti...

Apie Raimondą Miknevičių (1937-2019)

Jis vadovavo ir dalyvavo kuriant pirmuosius lietuviškus pinigus - talonus, paskui ir litų monetas, kūrė pašto ženklus. Grafikas dirbo Heraldikos komisijoje prie Prezidento institucijos, vienu metu jai vadovavo, pats sukūrė arba atkūrė 21 Lietuvos miesto ar miestelio herbą.

Sunkiai sirgo. Firma, kuriai sukūrė dešimtis muziejinio lygio darbų, jam susirgus atsisakė mokėti net už patalpos šildymą. Kolegos bandė pagelbėti, bet buvo per vėlu - mirė išvežtas pas artimus žmones. Vieno ryškiausių mūsų laiko šviesuolių saulėlydis - nenuplaunama mūsų gėda.