- Tarybiniais laikais tėvelis (Antanas Pigaga - D.Š.) niekada neminėjo partizanų vado, - prisimena archeologo mama dailininkė Ramunė Vėliuvienė, - bet kai tik atėjo Nepriklausomybė, jis parodė kelias seminarijos nuotraukas ir pradėjo pasakot, koks nuostabus buvo jų klasės auklėtojas, kaip jis skatino patriotizmą, vyriškumą, mokė sportuoti. Ypač ryškiai prisiminė pamoką, kurioje A.Ramanauskas kalbėjo vien apie Tėvynės meilę ir po kurios seminarijoje daugiau nepasirodė... Tik paskui sakė supratęs, kad toks buvo jo atsisveikinimas su auklėtiniais prieš išeinant į mišką, pas partizanus. Na, o jau mūsų laikais Gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centras netikėtai kreipėsi į sūnų, kad jis pabandytų surasti A.Ramanausko-Vanago palaikus. Ir nors Gintauto specializacija kita (rašė disertaciją iš viduramžių Kernavės), bet jis sutiko...

Kaip vandens lašą gali laikyti vandenyno miniatiūra, taip ir Vėlių šeimos veidrodyje gali regėti Lietuvos istorinių epizodų atšvaitų. Būtent jais prisodrinta R.Vėliuvienės kūrybos paroda, kur autorė nenutrūkstantį giminės siūlą perteikia per atminties atodangas, šeimos relikvijas, fotografijas, vardus, įvaizdindama juos skaitmeninės grafikos būdu sukurtuose paveiksluose „Regimoji atmintis“. Asmeniniai dailininkės patyrimai yra nuspalvinti to laiko socialinės bei kultūrinės aplinkos ir pasitarnauja kaip tam tikros epochos žymuo.

- Mano regimoji atmintis labai ryški, - pasakoja R.Vėliuvienė, - aš daug ką atsimenu iš vaikystės kaip paveikslus. Atsimenu tėvelio su mokiniais perkūnrožėmis apželdintas vazas prie mokyklėlės, kur mama dirbo direktore; jis labai ją mylėjo. Įsivaizduokite šalia smėlėtos gatvelės medinę mokyklėlę, apstatytą vazomis kaip kokiame dvare. Tėvelis buvo gamtos mokytojas, o jo įkurtas mokomasis-bandomasis mokyklos sklypas buvo pavyzdinis, jame jis su mokiniais atlikdavo įvairius stebėjimus; apie tai yra parašęs kelias knygas. Tėvelio paveikta aš buvau susigavusi varliagyvį tritoną ir įdėjusi į stiklainį net neabejojau, kad prieš mano akis tikrų tikriausias užburtas dinozauras. Atsimenu, kai svirneliai Perlojoje buvo nacionalizuoti ir sutempti į vieną eilę prie bažnyčios, jie tapo vaikų miesteliu, mūsų žaidimų ir gegužinių pamaldų, kurioms puošti pririnkdavom pakalnučių, nes bijūnai ir kitos gėlės dar nebūdavo pražydusios, vieta. Kavalieriai, būdavo, kaišo merginoms už kaklo karkvabalius, tos spiegdamos jų kratosi, o davatkos rėkia: trukdot melstis, neleisim pasišokt. Turiu vaikystės piešinį, kuriame pavaizdavau tokius šokius ir vieną merginą, kuri ne visų kviečiama eidavo šokti. Ji man buvo labai graži, bet senelė sakydavo, ar tik nebus taip, kad susitars bernai ir išvis niekas jos nebekvies šokti... Gal taip ir buvo, nes, atsimenu, ji stovėdavo labai liūdna. Prisimenu, vaikystėje labai bijojau tamsos, bet atbudusi virš savo lovelės išvysdavau senelės virvute siuvinėtą užrašą „Angele sarge, saugok mano miegą“ ir nusiramindavau. Senelė buvo puiki virėja ir jos virtuvė buvo papuošta įvairiais siuvinėtais užrašais. Ji buvo baigusi keturias klases. Turiu išsaugojusi jos rusišką elementorių, kurio paskutiniame puslapyje apie 1905 metus ji buvo nupaišiusi carą ir už tai užsidirbusi rykščių. Perfotografuotą piešinį įkomponavau į vieną grafikos paveikslą.

Parodos idėja užgimė toli gražu ne spontaniškai. Tačiau nuo tada, kai po vyro Norberto Vėliaus, vieno garsiausių Lietuvos mitologų, religijotyrininkų, mirties Ramunė parsigabenusi didžiulį jo archyvą, nuolat buvo prašoma tai kokio nors vyro neskelbto straipsnio, tai nuotraukos, suprato, kad reikia imtis jį tvarkyti. Juo labiau kad dar nebuvo išleisti rankraščiuos likę mokslininko darbai, juo labiau kad daugelį jo archyve dokumentų tik ji manė galinti įvardinti (pvz., Kultūros fondo ar VDU steigimo dokumentus).

Na, o kai kartu su pasiligojusia mama R.Vėliuvienė į savo butą Vilniuje parsivežė dėžes įvairiausių nuotraukų ir kitokių senienų ir ėmė rūšiuoti, ką sudeginti, ką palikti, nedrąsiai įsigavo mintis surengti parodą „Regimoji atmintis“- kūrybiškai panaudojant šeimos paveldą - rankdarbius, atvirukus, laiškus, fotografijas ir pan.

- Senelis Jonas Pigaga buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Perlojos respublikos gynėjas, - tęsia dailininkė, - atėjus tarybiniams laikams jis kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį, nes nenorėjo atiduoti savo kalvės, savo įrankių ir savo arklio. Tada mano tėvelį, dirbusį Varėnos rajono švietimo inspektoriumi, išmetė iš darbo ir jis su mama išvažiavo į mažą Rudnios kaimelį ant Ūlos kranto ir stengėsi mokytojauti tyliai kaip pelytės. Bet tai jiems sekėsi nelengvai: kai mama parašė kelias dainas partizanams, buvo įskųsta kaip partizanų ryšininkė; žodžiu, tėvai turėjo taip veidmainiauti, taip slėpti tikruosius jausmus Tėvynei ar okupantui, kad apie juos net mes su broliu nieko nežinojome. Bet jautėme, kad kažkas ne taip, kai mama pasako senelei, kad ji neitų į bažnyčią, nes mokykloje jai priekaištaujama, neva direktorės mama eina į bažnyčią... Būdavo, po tokio pokalbio senelė verkia, o mes nežinome, ką galvoti. Tiesa, ir mudviem su broliu kategoriškai buvo užginta eiti į bažnyčią net per atlaidus. O Merkinėje būdavo labai mieli šv.Onos atlaidai, kur suvažiuodavo visi giminės, visi pusbroliai ir šienu kvepiančiuose vežimuose jau galėdavai surasti vasarinių obuolių... Ir Norbertas (Vėlius) buvo pakliuvęs į saugumo akiratį, neretai būdavo iškviečiamas pokalbiui, bandant palenkti į saugumiečių pusę. Tų, kurie buvo nemėgstami ar neturėjo autoriteto, saugumas nelietė, o tokius, kaip Norbertas, nuolat persekiojo, ieškodami priekabių, kad taptų nuo jų priklausomi ir nebegalėtų atsisakyti bendradarbiauti. Kiek žinau, bent du kartus bandė sukurpti jam bylą, bet nesėkmingai. Etnografinėse ekspedicijose dalyvavę kraštotyrininkai pasakojo, kad jie irgi buvo kamantinėjami, ar Vėlius neburnoja prieš Tarybų valdžią...

Jau treti metai dailininkė R.Vėliuvienė renka istorijas įdomiausių žmonių, kurių portretai sudėti senelės, mamos, tėvų albumuose, turėdama tikslą susiieškojus trūkstamų detalių išleisti knygą „Šeimos albumai. XX amžius“. Tai turėtų būti nuotraukų knyga su trumpais aprašymais, kurie teiktų vertingos socialinės ar kultūrinės informacijos, nes, anot dailininkės, fotografijos su kaimo moterytėmis prierašas „Dzūkijos kaime“ nebūtų toks pagavus, kaip pasakymas, jog joje vaizduojamas kolūkio steigiamasis susirinkimas, kuriame priverstinai dalyvavo ir jos tėvai mokytojai, turėję sudarinėti stojančiųjų sąrašus... Dailininkės akimis žiūrint, tai būtų kultūrinės antropologijos knyga, per šeimos gyvenimą iliustruojanti praeities madas, papročius, kitaip tariant, bylojanti, kokios buvo valdžios ir kaip žmonės prie jų gyveno.

R.Vėliuvienės paroda Vilniaus rotušėje tarsi subyra į keletą užsibrėžta tema siejamų padalinių. Viename jų „Nykstanti Tėvynė“ iškelti dailininkės ranka kruopščiai perpiešti M.K.Čiurlionio paveikslai, kontrastuojantys su jų peizažų šiandiena: negyvais paukščiais upės tėkmėje, šiukšlių krūsnimi, vandenis teršiančiu vamzdžiu... Kitame skirsnyje „Įkyrios mintys“ grafikė ironiškai nužvelgia skurdų nūdienos jausmų reiškimo būdą (širdelėmis, šypsenėlėmis ir kt. kompiuterių jausmoženkliais) bei lietuvių merginų veržimąsi ištekėti už bet kokio užsieniečio, nors ir afrikiečio, nors ir kitos civilizacijos atstovo (šį sugretinimą, girdėjau, kai kas spėjo pavadinti nekorektišku).

Nežinau, ar rengdama parodą jos autorė turėjo tokią užkulisinę mintį, bet man jos „Regimoji atmintis“ atrodo kaip meniškai vientisas, žmogiškai skaudus pasakojimas apie tai, kaip nykstančios Tėvynės (tiek gamtiškai, tiek dvasiškai) kontekste šeima, didžiausias žmogaus ramstis ir užuoglauda pasaulio vėtrose, yra stumiama į pavojingą teritoriją, kur tradicinė šeima, apšaudoma politkorektiškų nesąmonių, atrodo kaip tolstanti, tačiau vis dar regimoji (ačiū Dievui) dabartis.