respublika.lt
 

Pilvui ar dvasiai sieksime gerovėsnuotraukos (25)

2019 spalio mėn. 25 d. 10:06:27
Danutė ŠEPETYTĖ

Rašytojas Liudvikas JAKIMAVIČIUS gali imtis remontuoti magnetofoną, laikrodį, spausdintuvą, tik sako, po to juos paprastai tenka mesti lauk. Internetinėje begalybėje nuolat randu jo išmintingų taikliai rezonuojančių šiandieną svarstymų ir nors, ginkdie, nenoriu sakyti, kad dėti juos į internetą - tolygu išmesti, tačiau kasdien susidurdama su įvairiais kanalais plūstančia viena ir ta pačia niveliuota nuomone, noriu klausti:

×
nuotr. 4 nuotr.
Liudvikas Jakimavičius: „Kai žmogus atsiduria toksiškame lauke - jokia gerove nekvepia“. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

- Ar jums niekada nedingteli mintis, kad rašyti - tai kalbėti vėjams?

- Matot, geriausiai išmoktas mano amatas - rašymas, literatūra. Nuo jaunystės galvoju, kad jei kažką imi suprasti, reikia pasidalint, reikia paliudyt, kaip matai pasaulį, kaip jį jauti, ir gal kažkam tai pasirodys įdomu, prasminga, gal kažkas atpažins, kad galvoja ir jaučia panašiai, pajus bendrystę. Nekalbu apie tai, kad rašymas galėtų pakeisti, pertvarkyti valstybę, nors poezija nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu veikė labai stipriai ir tiksliai. Prisimenat, kaip buvo sutiktas Bernardas Braždžionis, kaip žadino susipratimą ir tautinę bei valstybinę savivoką Justino Marcinkevičiaus kūriniai, - jie savo darbą tuo metu padarė. Tik vėliau literatūra tapo grynai asmeniniu saviraiškos reikalu ir iliuzijų, kad ji galėtų pakeisti ar pagerinti pasaulį, jau nebereikėtų turėti: jei rašysime „ekologiškus“ eilėraščius, vargu ar bus liautasi kirsti miškus. Nors, gal pamenat aštuntąjį dešimtmetį, kai Vilniuje Tilto gatvėje buvo pasikėsinta nugriauti kampinį namą, žiūrintį į Arkikatedrą.

Kuomet mano Mokytojas Marcelijus Martinaitis atsistojo po ekskavatoriaus kaušu ir nė iš vietos, Vykdomasis miesto komitetas, suglaudęs raukus, atsitraukė - suprato, kad su poetu kariauti ne taip paprasta. Taigi, gal ir dabartinis kalbėjimas nėra visiškai beprasmiškas reikalas.

- Žinau ir kitą atvejį, kai mitologui Dainiui Razauskui panašiu būdu pavyko išgelbėti nuo elektrinio pjūklo medį... Tačiau noriu klausti, kaip jautėte pasaulį praėjusį rugpjūtį, sutikdamas 60 metų jubiliejų?

- Žinote, rugpjūčio 21-oji (mano gimimo diena) yra ypatinga istoriškai. 1968 metais, jei atsimenate, sovietai su tankais įvažiavo Prahon malšinti sukilimo tomis pačiomis 1991 metų rugpjūčio dienomis įvyko pučas Maskvoje. Pamenu, atsibundu namuose žvalus tą savo gimimo dienos rytą. Tėvas pažadino. Jis tuo metu neatitraukdavo ausies nuo „Svobodos“ ir „Amerikos balso“. Sako: „Viskas baigta. Perversmas Kremliuje.“ Tėvas - politinis kalinys ir tremtinys užuodė grėsmę. Nuraminau jį ir gimtadienio „švęsti“ kaip akis išdegęs nurūkau prie parlamento. Ten sutikau savo gerus draugus rašytojus Henriką Čigriejų ir Juozą Aputį ir tris dienas, laukdami pučo atomazgos, šventėm būsimą pergalę - mano gimimo dieną. Ta diena tikrai istoriškai turtinga. Povandeninio laivo „Kursk“ tragedija irgi įvyko būtent tada. Dalykas tas, kad didžiausios tiesioginės grėsmės mūsų laukia iš Rytų, o ten susiklostė tokia tradicija, kad nenumatyti įvykiai vyksta atostoų sezonui baigiantis (paskutinėj rugpjūčio dekadoj), kai tarnybos poilsiauja apsnūdusios, kur nors Turkijos ir Ispanijos paplūdimiuose. Taigi didžiausia tikimybė iš ten sulaukti staigmenų ir yra rugpjūčio 21-ąją, todėl gimtadienio laukiu su nerimu.

- Gimęs istorinio nerimo, anot jūsų, sezonu, galit nusakyti to lauko „temperatūrą“ - jis slopstantis ar atvirkščiai?

- Metafizine prasme viskas gerai, esu katalikas, nesusipriešinęs nei su Dievu, nei su pasauliu, nei su žmonėmis, tačiau kartais sistema atrodo tokia atgrasi, susicementavusi ir tvirta, kad bet kokie individualūs mėginimai jai daryti įtaką, paprotinti ar sugėdyti, yra pasmerkti iš anksto. Iš Nepriklausomybės mes tikėjomės visai ko kito. Laisvės, empatijos džiaugsmo ir santarvės. O žmonės šiandien bijo vienas kitam sakyti, ką galvoja, visuomenė supriešinta, nesistengiama ieškoti priemonių ir būdų, kurie telktų ir vienytų bendruomenę, sutaikytų juos vienus su kitais ir su savo rinktom valdžiom, dėl bendro visų intereso.

- Ir su praeitimi?


- Ir su praeitimi lygiai taip pat. Gyvenam dramaturginėje kolizijoje, kuri ir priešina, ir alina, ir slegia. Vien šios vasaros Vilniaus istorijos su lentom, gatvių pavadinimų keitimu ir paminklų semantika rodo, kad mes patys savo rankomis ardome Valstybės istorinį pasakojimą, pagal labai neaiškių užsakovų užsakymą. Pastaraisiais metais vietoj nuoseklaus valstybės kūrimo idėjos vis būdavo viešumon išmetami simuliakrai, kuriais buvo mėginama įpūsti optimizmo, valstybę puošiant Baltijos tigro ar liūto emblemomis, kalbėta apie kažkokius iliuzorinius proveržius, tačiau įsitikinome, kad tie lozungai buvo reklaminiai pliurpalai.

- Kaip manote, valstybės prasmės filosofija, kurios pasigendate, galėtų rastis podraug su gerovės valstybės idėja?

- Mėginau įsivaizduoti, kas yra gerovės valstybė, koks tos gerovės turinys. Esu apkeliavęs daugybę valstybių. Ir man visados knietėjo palyginti, kas geriau ten, o kas pas mus. Mums patinka, kad žiemą kai kas gali pabėgti į Kanarų salas, Egiptą ar Maroką ir grįžę pasakoja: „O, pabuvau rojuje.“ O tu nuvažiuok į tą rojų vasarą ir grįžęs jau pasakosi, kokiame buvai pragare. Geografine prasme Lietuva yra geresnėje, tiesiog idealioje vietoje - graži gamta, keturi švelnūs metų laikai, vis dar grynas vanduo ir oras, pušynai, smėlėtas pajūris, upės ir ežerai. Gyvenk ir džiaukis, nedaug kas Europoje tokiomis Dievo dovanomis galėtų pasigirti. Tačiau, kai pasižiūri įdėmiau, kaip beatodairiškai kertami miškai, naikinamas paveldas, terorizuojamos šeimos ar marginalizuojami prie sistemos nepritapę, suvoki, kaip mes patys tos Lietuvos nemylime. Koks karas vyksta su žmonėmis ir tarp žmonių. Galvoju, kad gerovės valstybėje žmogus neturėtų baimintis atidaryti pašto dėžutę, - ten turėtų būti malonių žinučių, jei žmogus gyventų gerovės valstybėje. O yra priešingai. Gauni laiškus iš biurokratinio valstybės aparato su grasinimais dėl kažkokių mizeriškų trijų centų skolos ir ima atrodyti, kad esi toks niekas, kurį netrukus antstolių gaujos sudraskys į skutelius. Kiekvienas galime fantazuoti, ko norime, bet šiandien pati valstybė neturi vizijos, idėjos, kokia ji norėtų būti, nėra orientyrų. Gyvename sujauktoje tikrovėje, lyg ir norėtume siekti kažkokios gerovės, bet nesugebame atskirti kam - pilvui ar dvasiai?

- Tačiau kodėl miestų forumai, judėjimai, pastaruoju metu pateikiantys Tautos, nacionalinės valstybės išlikimo orientyrus, vis dėlto nesurenka minios sekėjų?

- Man atrodo, kad visuomenė taip nusivylusi viešuoju gyvenimu, kad tiesiog šalinasi visuomeninių procesų. Net dėl paveldo naikinimo ar, sakysim, dėl medžių kirtimo visuomenės reakcija yra gana vangi, - anuomet būtų išėjusi į gatves šimtatūkstantinė minia, o ne kelios dešimtys, kaip dabar, patriotiškai nusiteikusių sąjūdinių senukų... Eksperimente su visuomene buvo padaryta labai didelių ir nedovanotinų klaidų. Didžioji priežastis - emigracija. Dėl jos praradome trečdalį Lietuvos ir visai ne karo sąlygomis. Už tokią valstybės politiką politikai turėtų atsakyti. Praradome kartą aktyviausių žmonių, trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių, dėl to demografinė skylė akivaizdžiai žiojės ir ateityje, nes abejoju, ar toji karta su savo atžalomis besugrįš. Šiandien politiškai aktyvesnė publika yra vis retėjantys Sąjūdžio žmonės, o naujoji generacija yra visiškai amorfiška, nuskendusi savo saviraiškos ir nuomonių akivaruose, kurianti savo gyvenimo gerovę. Ji nesuformuluoja jokios visuomeninės idėjos. Labai laukiu ir tikiuosi jaunųjų rašytojų aktyvumo, tokio, kaip kadaise kilus literatūriniams sąjūdžiams - „Keturių vėjų“, „Trečiam frontui“ ir pan., su aiškia pozicija, manifestais (net mūsų laikais buvo „Sietyno“ sambūris, grupė „Svetimi“). Šiandien tarp jaunų gaji saviraiškos filosofija: yra individų, ir labai gabių, bet kas vienus sieja su kitais literatūrine tradicija, praeitimi, sunku pasakyti. Madų pagundos tapti euro autoriais yra svarbesnės.

- Galbūt viskas daug paprasčiau: patriotiniai judėjimai užmiršta tiesą, kad daugeliui svarbiau euras, o ne valstybė?


- Iš tikro labiausiai norėtųsi solidarios visuomenės. Tokios visuomenės ženklų galime matyti kaimynystėje: Lenkijos rinkėjai sugeba išsirinkti tinkamą valdžią, vadinasi, yra susikalbėjimas, yra kanalai, kuriais žmonės susisiekia. Lenkijos valdžia nėra taip nutolusi nuo savo žmonių kaip mūsiškė. Ištisą dešimtmetį, kol Dalia Grybauskaitė sėdėjo prezidentūroje kaip ledo rūmuose, gyvo ryšio su žmonėmis nebuvo, tik kažkokie šou. Dabar apie ją rašo, kokia puiki ji buvo prezidentė, o aš manau, kad ji daug prisidėjo prie visuomenės susvetimėjimo.

- Vienas literatūros kritikas man tarsi sufleruoja, kad pasiteiraučiau, kas, jūsų nuomone, mums turėtų rūpėti labiausiai?

- Vaikai, nes iš mūsų jau nieko nereikėtų tikėtis: nugyvenom, ką galėjom, padarėm. Jeigu mums pavyktų juos ne tik išmokyti, bet ir dvasiškai parengti visuomeniškam ir patriotiškam gyvenimui, mums nebūtų baisios nei krizės, nei globalistų, neomarksistų ar leftistų užmačios.

- Žiūrint, kas imtų viešpatauti informaciniame lauke...

- Be jokios abejonės. Informacinis laukas kuria atmosferą, orą, kuriuo žmonės kvėpuoja. Mūsiškis informacinis laukas didžia dalimi sėja nepasitikėjimą pasauliu. Žiniasklaida neatstovauja paprastam, skriaudžiamam žmogui, ji atstovauja tiems, kurie jį skriaudžia. Kai žmogus atsiduria toksiškame lauke - jokia gerove nekvepia.

- Vadinasi, pirmiausia visuomenei derėtų susigrąžinti, kas ir dera pagal Konstituciją - nacionalinį transliuotoją?

- Esu galvojęs apie tai ir žinau, kaip tai padaryti. Kaip žinot, LRT aukščiausia valdžia yra jos Taryba. Priminsiu, kad ją sudaro dvylika narių, iš jų keturi deleguoti prezidentūros, keturi - Seimo (po du iš pozicijos ir opozicijos) ir keturi - iš visuomeninių organizacijų. Prieš baigiantis kadencijai prezidentė D.Grybauskaitė paskyrė keturis naujus tarybos narius (iki 2024 metų), tad pridūrus prie jų Seimo opozicijos ar pozicijos du deleguotus asmenis, jos platformai atstovauja šešiese (LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat D.Grybauskaitės žmogus - red. past.). Jei prezidentas Gitanas Nausėda juos atšauktų ir paskirtų savo atstovus, tada pusiausvyra pasikeistų. Kol kas logiška teigti, kad faktiškai visuomeninis transliuotojas tebėra D.Grybauskaitės rankose, tad tiek temų problematika, tiek prelegentai kviečiami į televizijos laidas, tebėra iš to paties seno konservų fabrikėlio. Įsivaizduoju, koks prasidėtų alasas, rėksmas ir dantų griežimas, jei G.Nausėda imtųsi tokio konstitucinio veiksmo. Bet tai neišvengiamas žingsnis gerovės valstybės kryptimi, jei tą gerovę suprantame ne vien kaip piniginę. Gerovė susideda iš daugybės dėmenų. Kiek jos yra, paprasta patikrinti klausimu: „Kaip žmogus šioje valstybėje jaučiasi“, kokia psichologinė atmosfera, kurią didžia dalimi ir kuria žiniasklaida.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (25)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar alkoholis ir cigaretės turėtų brangti?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+7 +8 C

+10 +11 C

 

+4 +7 C

+11 +12 C

+11 +13 C

 

 +7 +9 C

0-6 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1015 PLN - 4.2747
RUB - 70.4859 CHF - 1.0963
GBP - 0.8582 NOK - 10.0798