3 nuotr.Panevėžyje, A.Jakšto gatvėje, ne vieno dėmesį patraukia ant neaukštos kalvelės pavyzdingai išpuoselėta sodyba. Tai - Lietuvos savanorio ir kariuomenės kūrėjo, kalbininko, pedagogo, vertėjo, žurnalisto ir visuomenininko Petro Būtėno XX a. 4-ajame dešimtmetyje pasistatyti namai. Į juos buvo sudėta daug šviesių vilčių, tačiau juose pagyventi pasisekė vos dešimt metų: sudėtingi likimo vingiai 1944 m. liepą P.Būtėną, kaip ir daugelį kitų inteligentų, išvedė į svetimus kraštus.
Iš Antikos žinome mitą apie Odisėją. Tad kažin, ar suklystume sakydami, kad jį šiek tiek primena ir P.Būtėno istorija. Šiandien bet kuris Vokietijos ar JAV pakraštys nesunkiai pasiekiamas vos per valandą kitą. P.Būtėno kelias, ieškant saugumo nuo sovietų valdžios (jos veiklos metodus gerai pažino, kai 1940 m. vasarą daugiau nei pusę metų buvo uždarytas į Panevėžio kalėjimą) ir laikino prieglobsčio, tikintis sugrįžti, situacijai pokarinėje Lietuvoje aprimus, buvo kitoks. Su nežinia kiek kilometrų pėsčiomis, su nors truputį lengvesnio atodūsio minutėmis, jei kas paveždavo vežimu, su alkio ir bado prieskoniu dienų dienom, su ne vieną savaitę, pakliuvus į nelaisvę, trukusia apkasų rausėjo patirtimi Olandijos pasieny, su „laimės" pojūčiu pagaliau pasiekus Flensburgą ir pabėgėlių barake gavus kietų grindų „lovą".
Jėgų nepalūžti P.Būtėnui teikė Lietuvoje palikta šeima - žmona Malvina ir 4 vaikai. Tiesa, su ja jokio ryšio nebuvo, bet užteko žinoti, kad ji yra, ir viltis, kad tik jai nieko blogo nenutiktų.
P.Būtėnas, darbštus, kūrybingas, daugeliui pabėgėlių pažįstamas, autoritetingas nepriklausomos Lietuvos kalbininkas ir pedagogas 1946 m. minėtame Flensburge pradžios mokyklų mokytojams organizuoja kursus, leidžia sieninį laikraštį „Lietuvių informacija", laiškais susirašinėja su kitais tautiečiais, guodžia moraliai, ragina ištverti sunkias stovyklų gyvenimo sąlygas. Juk suskaičiuotas kiekvienas kąsnis, su vokiečių valdžia reikia derinti vos ne kiekvieną žingsnį, gauti leidimus vadovėliams naudoti ar mokymo priemonėms įsigyti.
Vėliau, jau gyvenant Bostone, P.Būtėno užrašuose liks tokie žodžiai: „niekada nerašiau tiek daug laiškų, kiek Vokietijoje pabėgėlių stovyklų sąlygomis. Pagrindinis tikslas - palaikyti tautiečius moraliai, kartu dalytis skausmingais išgyvenimais, žinoma, ir naujienomis iš Lietuvos, tikintis, gal kokia žinutė pasieks ir apie čia paliktą šeimą".
Tie laiškai, greta kitų rankraščių saugomi 1998 m. sūnaus Donato Būtėno rūpesčiu iš ALKOS (JAV) parsivežtame archyve, šiandien turi neįkainojamą išliekamąją vertę. Tai įamžintos susirašinėjančiųjų istorijos, išgyvenimai, faktai, įvykiai ar mintys apie tuo metu atliekamus ar planuojamus darbus. Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Marius Katiliškis, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Vaclovas Čižiūnas, Petronėlė Orintaitė, Marija Gimbutienė, Petras Jonikas, Vydūnas... - su kuo tik nebendrauta!
Laiškuose ir savo konkrečiais darbais kasdieniame stovyklų gyvenime P.Būtėnas teigė mintį - nenuleiskim rankų, stipri, išsilavinusi Tauta nesunaikinama, jai mes reikalingi šviesūs, mokykimės, lavinkimės, rūpinkimės vaikais. Taip guodė kitus, o pats kentėjo nieko nežinodamas apie savo šeimą. Ir vis dar, kaip ir kiti pasitraukusieji, tikėjo ateisiančia diena su galimybe grįžti namo.
Kol tai buvo neįmanoma, teliko tik galimybė dirbti. Prisimindami P.Būtėno situaciją iki 1949 m., kai jis persikėlė į JAV, galėtume pasakyti: faktiškai nebuvo problemos, kurios nebūtų gebėjęs išspręsti. Reikia kursų mokytojams - yra, reikia pradinės mokyklos - įkuria ir mokytojų suranda, reikia kokią Lietuvos istorijai svarbią sukaktį paminėti - renginys yra, reikia kultūrinio šviečiamojo ir informacinio žurnalo - „Žingsniai" (1946-1948) yra.
Be švietimo ir kultūrinės visuomeninės veiklos Vokietijos DP stovyklų sąlygomis, P.Būtėnas dirbo ir kaip mokslininkas. Jo parengtas, mūsų dienomis bibliografine retenybe tapęs „Lietuvių kalbos konspektas: mokytojų kursams ir gimnazijai 1946-1948 mokslo metams", išleistas Seedorfe, buvo nepamainomas gimtosios kalbos vadovėlis ir kitose zonose gyvenusiems tautiečiams ar ten dirbusiems mokytojams.
Matydamas, kad padėtis Lietuvoje į gera neina, kad jos laisvės dar nematyti, 1949 m. P.Būtėnas išvyko į JAV - prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Jis jau nebuvo toks odisėjiškas, bet emociškai dar sudėtingesnis, nes nuo Lietuvos ir šeimos atsidūrė dar toliau. Šiek tiek kalbos taisytoju-redaktoriumi dirbo „Keleivio" ir „Lietuvių enciklopedijos" redakcijose, pažino indų plovėjo darbą Bostono kolegijos valgykloje.
Sulaukęs pensinio amžiaus, jis tapo „vienišu, tik terašančiu viduramžių vienuoliu" - taip kartais P.Būtėną pavadindavo tie pažįstami, kas aplankydavo jį, gyvenusį nedideliame 2 kambarių butelyje. O tas vienuolis išties buvo paniręs į gimtosios kalbos studijas, rašė straipsnius Lietuvos istorijos ir etnografinių ribų klausimais, domėjosi Kristijono Donelaičio kūryba ir jo gyvenamąja aplinka, tyrė senuosius lietuvių vietovardžius ir jų paplitimo ribas, visą laiką rinko duomenis lietuvių kalbos žodynui. Ir tą darė su nuostata - viskas tik Lietuvai, jos istorijai, kalbai ir kultūrai geriau pažinti ir taip trokštamai laisvei iškovoti. Rezultatas - liko per šimtą dėžių dėželių su unikaliais rankraščiais, žodyno lapeliais.
Taigi, Odisėjas daug metų klaidžiojo ir į savo Itakę sugrįžo. Sugrįžo ir P.Būtėnas. Tik su lietuvišku pasu ir sūnaus Donato Būtėno rūpesčiu 1996 m. perlaidotas Trispalve užklotoje urnoje. Po dvejų metų grįžo ir archyvas , savo apimtimi apstulbinęs ne vieną visko mačiusį tyrėją, - mūsų Tautos istorijos, dramatiško likimo liudininkas ir kultūrinio intelektualinio paveldo lobis. Jis vertas Nacionalinės vertybės vardo. Petras Būtėnas, kaip patriotas, lietuvių kalbos mokytojas ir mokslininkas, - taip pat.
Svarbesni P.Būtėno (1896 06 27-1980 10 04) gyvenimo faktai
P.Būtėno knygos:
