Pasišventęs lietuvių tautiniam menui

Niaukiantis ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos padangei, hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, daugelis tenykščių lietuvų traukėsi į Lietuvos gilumą, į Šiaulius, Panevėžį... Arčiau gimtųjų vietų kėlėsi ir Alfonso Mikulskio dainorėliai su jo žmonos Onos Mikulskienės kanklininkėmis. Trumpam buvo sustota Panevėžyje. Atgavus amžinąją Lietuvos sostinę Vilnių, 1939 metų rudenį jie būrėsi šiame mieste, kuriame buvo likę maža lietuviškų akcentų. Tad 1940 metų sausio 15 dieną A.Mikulskis iš čia suvažiavusių dainos mylėtojų, remiant Šaulių sąjungai, subūrė vyrų chorą, prie kurio prigludo O.Mikulskienės vadovaujamos kanklininkės, kiek vėliau ir šokėjų grupė.

Darbuotasi buvo su nepaprastu entuziazmu. Buvo sekmadienių, kai A.Mikulskio choras giedodavo net keturiose Vilniaus bažnyčiose. Netrukus dėmesys nukrypo ir į Vilniaus apylinkes, bet priartėjęs birželis, sovietinė okupacija tą veiklą sustabdė, nes Šaulių sąjunga buvo uždrausta. A.Mikulskis greit surado išeitį. Nuvykus į Kauną pas S.Kymantaitę-Čiurlionienę, buvo gautas sutikimas ansamblį pavadinti M.K.Čiurlionio vardu. Tada šis tautinio meno ansamblis galėjo vykdyti užsibrėžtus tikslus - dainomis, muzika ir šokiais gaivinti lietuvišką dvasią.

Ir hitlerininkų okupacijos metais ansamblis patyrė skriaudų. Norėta suimti A.Mikulskį, bet įžvalgaus Vilniaus gaisrininkų viršininko Valerijono Šimkaus sumanymu ansamblio vadovas buvo aprengtas gaisrininko uniforma ir, įjungusi sireną, gaisrinės mašina su A.Mikulskiu nestabdoma išvažiavo Panevėžio link. Taip jis buvo apgyvendintas Panevėžio vienuolyne, kur galėjo ramiau dirbti.

Matydami nestabilią padėtį Lietuvoje, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, „Čiurlionio“ ansamblis pasitraukė į Vakarus. Pirmoji „stotelė“ buvo Vienoje, kur 1944 metų rugpjūčio 17 dieną A.Mikulskis ir kunigas Feliksas Gureckas pasirašė dokumentą, liudijantį faktišką ansamblio veiklos atkūrimą. Čia gimė ir jo giesmė „O Dieve geriausias“, kuri pirmą kartą buvo atlikta garsiojoje Vienos „Karlskirche“.

Slenkstį į 1945 metus čiurlioniečiai peržengė Berlyne, kur jie surengė nemažai koncertų. Bet artėjanti karo pabaiga vertė juos trauktis toliau į Vakarus, kur teko sulaukti ir 1949 metų, kai ansambliui vėrėsi naujos perspektyvos vykti į JAV, nors dalis jo narių pasuko į Australiją. Per šį laikotarpį surengta dešimtys koncertų ne tik karo pabaigtuvėms, bet ir gausiai ten susibūrusių mūsų tautiečių bendruomenei, išsibarsčiusiai po visą Vakarų Vokietiją. Visą tą karinę ir pokarinę ansamblio narių gyvenimo situaciją, trukusią beveik dešimtmetį, O.Mikulskienė fiksavo įvairiausiomis situacijomis, net slėptuvėse ar trumpomis atokvėpio valandėlėmis. Viską ji pati rašė ant popieriaus skiautelių tam, „kad neužsimirštų mūsų išgyvenimai“. Ir nusistebėdama pridūrė, kad tai daryti „tikriausiai Aukščiausiasis mane paragino“.

Šio laikotarpio (1940-1949) „Čiurlionio“ ansamblio dienoraštis pagal O.Mikulskienės sudarytus užrašus atskira 316 puslapių knyga (dailininkas Romas Dubonis) pasirodė 2000 metais.

Po 1949 metų gegužės 10 dieną Niurnberge, Vokietijoje, įvykusio paskutinio koncerto „Čiurlionio“ ansamblis išsiruošė nežinomon kelionėn į JAV. Iš Bremeno išplaukė 1949 metų birželio 7 dieną, o birželio 17 dieną laivas su pagrindine čiurlioniečių grupe įplaukė į Niujorko uostą. Iš ten - kelionė į būsimą nuolatinę „gyvenimo“ vietą Klivlande, kur čiurlioniečių laukė ne tik bičiuliai, bet ir išsiilgusieji lietuviškos dainos, muzikos, šokio, tie, kurie įsipareigojo čiurlioniečius visapusiškai globoti. Nepaisant to, kad atsirado daug geradarių, kurie priglaudė čiurlioniečius, kiekvienas jų ieškojo darbo, kad nebūtų našta globėjams.

Kiekvienas galvojo apie „Čiurlionio“ sambūrį, jo koncertinės veiklos ateitį. Tačiau didžiausias rūpestis dėl „Čiurlionio“ ansamblio ateities teko A.Mikulskiui ir jo nuoširdžiai patarėjai bei pagalbininkei O.Mikulskienei, kuri Amerikoje jau nebefiksavo savo patirtų išgyvenimų, tačiau kruopščiai rinko visą spausdintą medžiagą, spaudos atsiliepimus, programas, afišas. Visa tai suklijavo į didžiulius albumus ir, 1995 metais sugrįždama į Lietuvą, juos atvežė ir padovanojo Lietuvos Nacionaliniam muziejui. O kur dar O.Mikulskienės pavadinta „Aukso knyga“, kurioje tilpo daugelio mūsų tautiečių atsiliepimai po „Čiurlionio“ ansamblio koncertų! Naudodamasis visa šia medžiaga šių eilučių autorius beveik ketverius metus rengė vadinamąjį „Onos Mikulskienės dienoraštį“, kadangi norėjosi tęsti pirmosios knygos dienoraščio formą. Kiekvieną trečiadienį parašytas tekstas buvo perskaitomas O. Mikulskienei ir laukiama pastabų. Taip po ketverių metų, užbaigus rašyti „Čiurlionio“ ansamblio gyvavimo JAV laikotarpį, per kurį čiurlioniečiai koncertavo ne tik garsiausiose jos salėse, bet ir Kanadoje, Venesueloje, Kolumbijoje, prasidėjo knygos rengimas spaudai. Užsitęsė iliustracijų paieška, nes norėjosi parodyti ansamblio bendradarbiavimą su kompozitoriumi J.Žilevičium, kuris ir dainą „Tėvynei laisvės“ skyrė, taip pat su V. Jakubėnu, B.Budriūnu, muzikais P.Armonu, A.Stempužiene, P.Stoska, J.Krištolaityte-Daugėliene, kuri ir eilėraštį „Čiurlioniečiams“ sukūrė...

2005 metais ši išleista knyga šiandien yra kaip JAV lietuvių kultūrinio-muzikinio gyvenimo atšvaitas, kuriame sumirga daugelio politinio, kultūrinio gyvenimo veikėjų - V.Adamkaus, S.Lozoraičio, O. ir S.Bačkių, A.Simučio, B.Brazdžionio, S.Santvaro, B.Nainio, V.Sidzikausko ir daugelio kitų mintys apie „Čiurlionio“ ansamblį ir jo vaidmenį Amerikos žemyne. Nuėję 50 kūrybinio gyvenimo metų, kuriuos visą laiką puošė lietuviška muzika, 1990-aisiais su koncertais aplankę Lietuvą, kur skambėjo ir A.Mikulskio tautinės mišios „Už kenčiančią Lietuvą“, 1991 metų spalio 27 dieną čiurlioniečiai savo veiklą užbaigė.

1988 metais kunigas Ričardas Mikutavičius yra rašęs: „Tiek daug duoti Tautai, jos dvasiai ir gyvybei išlaikyti, kiek davė per palyginti ilgą koncertinę veiklą „čiurlioniečiai“, tegalėjo pačių didžiausių aspiracijų, švariausio tyrumo žmonės - vadovai ir atlikėjai.

Aš tikiu, aš žinau, kad „čiurlioniečiams“ pačioje iškiliausioje Lietuvos žemės vietoje stovės jų darbo vertas paminklas. Jie to nusipelnė Daina, Ilgėsiu, Kentėjimu, Ištverme, Meile!

Jums nusilenkiu...“

Kaip paraginimas atsirasti paminklui buvo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio 1988 metų sausio 4 dienos atsiliepimas: „Nustebintas ir sužavėtas M.K.Čiurlionio ansamblio veikla, o nemažiau - ir p. Onos Mikulskienės pasišventimu, sukaupiant ir išsaugant tokią brangią mūsų kultūros istorijos medžiagą. Būtinai reikia parašyti tikslią, išsamią ansamblio istoriją - linkiu ir noriu, kad tai būtų padaryta. Sveikinu.“

„Čiurlionio“ ansamblio 1940-1949 metų dienoraščio knyga buvo pristatyta Stasio Vainiūno namuose, kur dalyvavo rėmėjas, buvęs „Čiurlionio“ ansamblio garbės narys Leonas Petronis, atvykęs iš JAV.

1949-1991 metų „Čiurlionio“ ansamblio 784 puslapių istorinės knygos (autorius V.Juodpusis. - red.) sutiktuvės buvo surengtos Vilniaus Senjorų socialinės globos namuose, kur tuo metu gyveno 100-metė O.Mikulskienė.