7 nuotr.

Skulptorius Juozas Kalinauskas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Šiam reikalui gal net pravers Šventojo Tėvo palaiminimas, gautas, žinoma, kita proga (po to, kai popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteiktas krikščionybės jubiliejui nukaldintas jo medalis). Juokas juokais, bet tuomet, kai skulptorių apsėdo istorinė tema (1964 m. sukurtas medalis „1863-1864 m. sukilimui atminti“, 1965 m. - medalis M.K.Čiurlioniui“, 1970 m. - skydas „Algirdas ir Kęstutis“...), jis jau lavino ranką ir subtilaus piešinio srityje. Jo pirmuosius aktus kolegos vertino palankiai ir ragino nesiliauti piešti, tačiau J.Kalinauskas rodyti jų nesiskubino, nors šiandien jų, darytų tušu, pieštuku, anglimi ar pastele, jau yra sukaupęs kelis šimtus.

Vis dėlto Lietuvos praeitis ir jos kaitą paveikusios iškilios asmenybės tebėra svarbiausioji skulptorių įkvepianti tema. Išnėręs iš vienų istorinių peripetijų bematant ir ilgam įsmunka į kitas. Juk norint sukurti istorinei asmenybei ar, sakysime, Žalgirio mūšiui, Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtus medalius, tenka kaip reikiant įsigilinti į to meto istoriją, skaityti daug literatūros, net konsultuotis su istorikais, kad būtų išvengta klaidų. Jis sėkmingai sakosi jų išsilenkęs, tad ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtą medalį (kurtą kartu su dukra Lina Kalinauskaite) drąsiai galima skaityti kaip Lietuvos mini istoriją nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo iki Sąjūdžio ir atkurtos Nepriklausomybės, kurios link eita kaunantis su nuožmiais priešais ar juos įveikiant pasaulinės reikšmės Saulės (Šiaulių; 1236) Žalgirio (1410), Oršos (1514), Salaspilio (1605), Chotino (1621, 1673) mūšiuose, - medalyje užfiksuoti reikšmingiausi Lietuvos istorijos įvykiai, prezidentai ir disidentai. Ir savo kūrybos misiją J.Kalinauskas sieja su istorija: „Pastaruoju metu šiuolaikinio meno pasaulyje, taip pat istorijos vertinime, dominuoja sumaištis. Istoriniai faktai klastojami, menkinami mažesnių tautų pasiekimai. Eksploatuojamos menkavertės temos, einama pigių efektų keliu. Todėl jaučiu pareigą pagrindinį laiką skirti mūsų garbingos istorijos įamžinimui vizualiniame mene.“

Na, o piešimas J.Kalinauskui buvo ir tebėra laisvalaikio užsiėmimas, tartum nieko nekainuojanti pramoga. Piešinį jis vertina dar ir dėl to, kad jį sunku pakartoti, tai greito, impulsyvaus judesio rezultatas. Tapybos darbą, sako, galima taip nukopijuoti, kad kopiją sunkiai atskirsi nuo originalo, tačiau piešinio, anot jo, nukopijuoti neįmanoma. Čia gali būti moderniškesnis, tačiau medalio srityje labiau už moderniškumą vertina istorinį tikslumą ir preciziką detalės atžvilgiu. Skulptorius sakosi galįs nupiešti aktą ir per penkias minutes, tačiau skulptūrinėms idėjoms įgyvendinti reikia ne tik laiko, bet ir suinteresuotų užsakovų, t.y. rėmėjų. Jis prisimena atvejį, kai fotomenininko Rimanto Dichavičiaus leidinyje „Laisvės paženklinti“ išvydusi jo išspausdintą aktą Delakrua galerija Naujajame Džersyje (JAV) nedvejodama sumokėjo 1000 dolerių, o norint nukaldinti medalį, kurį jis kūrė ne vienerius metus, turės eiti kryžiaus kelius, kol gaus paramą, ir jeigu gaus, vis tiek įvertinus visas sąnaudas, bus primokėjęs iš savos kišenės. Pavyzdžiui, prie medalio, skiriamo Oršos mūšiui, kuris, jo nuomone, yra nepelnytai primirštas ir neįvertinta jo reikšmė, triūsia jau ketveri metai ir vis nėra iki galo juo patenkintas, vis dar randa, ką patobulinti. Na, bet kitąmet, kai švęs apvalią sukaktį (sausį jam sueis 85-eri) žūtbūt pasieksiąs, kad Monetų kalykloje jis būtų iškaltas ir paskleistas žmonėse. (Medalio ruošinys įkurdintas ir Šv.Jono galerijoje eksponuojamoje skulptoriaus ir jo dukters Linos Kalinauskaitės kūrinių parodoje.)

„Mažai kuri valstybė turi tokią turtingą istoriją, - sako J.Kalinauskas, - kad ją išstudijuotum, kelių gyvenimų neužtektų. Kiek daug visko būtų galima ja remiantis sukurti, bet diduma šiuolaikinių menininkų menkai tesidomi istorija, vėjas jų galvose, o valdininkai, net nesusimąstydami apie pasekmes, daug kur beatodairiškai naikina paveldo paminklus. Vien pažiūrėjus į sostinę, matai, kaip Vilniaus tapatumas traukiasi, nyksta, kaip jį gožia stikliniai statiniai, o eidamas gatve, kur vyrauja svetimkalbiai užrašai, nesupranti: Europoje, ne Europoje esąs. Paminklai praeities herojams taip pat atspindi lietuvio abejingumą istorijai, neišmanymą ir nevisavertiškumą. Prisimenu, Florencijoje eini nuo vieno paminklo prie kito ir galva svaigsta nuo jų didybės, o Vilniuje eini, matai: stovi siaurakelnis piemenėlis, rankas subrukęs į kišenes, stovi lyg ir vadovas, bet nuleista galva, arklio paganyt išėjęs... Rasi, vieninteliai Valdovų rūmai, kurių atstatymas daug kam gadino kraują, yra į akis krentantis įrodymas, kad Lietuva buvo didelė valstybė.“