Jis yra nepaprastas Kalėdų Senelis: niekada specialiai nesikūprina, nesiskundžia nuoilsiu ir nekeičia balso, kalbasi ir žaidžia su vaikais kaip su lygiais, o jei prisėda, tai tik tada, kai reikia dalyti dovanas. Jaunas būdamas kone kasmet sugalvodavo naujų štrichų savo personažui; kartą, kai smarkiai lijo, jam pasirodė kvaila ateit su kailiniais ir jis nuėjo pas vaikus su ląstais, maudymosi kepuraite ir varvančiu dovanų maišu... Dovanos, žinoma, buvo saugios, tačiau šiandien taip nebeeksperimentuotų. Kartais pažįstami jam pataria, kad jis galėtų apsieiti ir be Senelio kostiumo (laiko išblukinti plaukai, barzda), juk vaikams ir be to atrodytų beviltiškai senas (jam 63-eji), tačiau Vaclovas sako:

„Tu nesi paprastas senelis, nulipęs no krosnies, užtat tikra barzda ir netikrai atrodo. Iš tikrųjų, kai apsirengiu Kalėdų Senelio rūbus, užsidedu barzdą ir pasižiūriu į veidrodį, pats patikiu, kad jis tikras, kad, galima sakyt, jau nebe aš, o jis sužiuręs į mane. Kas gi yra Kalėdų Senelis? Iš esmės jis yra iš kito, paralelinio, pasaulio kaip ir Dievas, kurio niekas nėra matęs, bet visi jį įsivaizduoja. Man nuo vaikystės yra likęs jo, pirštu grūmojančio senuko, kurį matydavau Šačių bažnyčios (Skuodo r.) lubų freskoje, paveikslas. Kiek gyveni, tiek ši sąvoka kinta, plečiasi; tai yra begalybė, - nekinta tik žmogaus ydos, silpnybės ir troškimai. Iš tikrųjų manau, kad Kalėdų Senelis yra ryšininkas, Dievo pasiuntinys. Kai manęs klausia, iš kur aš ateinu, sakau, ateinu iš meilės. Jeigu Dievas, kaip teigiama Šventajame Rašte, yra meilė, tai ir tu ateini iš meilės: džiaugiesi susitikęs su vaikais, kalbiesi, improvizuoji.“

Lankantis pas vaikus, sako, nutinka nuostabiausių dalykų. Šit neseniai viešint vaikų darželyje vienas vaikas įsikalbėjus apie Kalėdų prasmę tarė, jog Kristus nukryžiavęs save pats... Prisimena, kaip kartą dūkdamas su pradinukais (tai buvo Nepriklausomybės pradžioje) nuošaly sėdinčios mergytės klausė, ko ji tokia liūdna, gal jai negera, o ji papurtė galvą ir labai rimtai pasakė: „Seneli, ar tau neatrodo, kad visa tai yra taip kvaila“...

Kaip dabar prisimena vienos pažįstamos sūnų, pirmoką, smalsų vaiką, mintinai žinojusį visus žvaigždynus, jis laukė Senelio ne dėl dovanų, bet norėdamas su juo pasišnekėti. Seneliui buvo netikėta, kai jis paprašė leidimo įsirašyti pokalbį į magnetofoną. Gerai, pasakė, ir berniukas paklausė, kokia gyvenimo prasmė, koks jo tikslas, kas yra gyvenimas po mirties... „Iš pradžių pradėjau juokauti, - pasakoja V.Vičius, - sakiau, prasmė yra džiaugtis vienas kitu, bet berniukas mane sustabdė: Seneli, nejuokauk. Laimei, buvau ne kartą apie tai galvojęs ir išgyvenęs, bet jei būčiau nusiteikęs tik išdalinti dovanas ir dingti, kaip Kalėdų Senelis būčiau susikompromitavęs, visam laikui žlugęs to vaiko akyse. Paskui sužinojau, kad mūsų pokalbio jis klausėsi daugybę kartų. Kitais metais pas jį ėjau jau kaip į egzaminą, tada jis pasidarė mūsų pokalbio vaizdo įrašą. Regis, ketvirtoje klasėje jis apgailestavo, kad kartą metuose matomės, kad norėtų susitikt dažniau ir aš pasakiau, kad atvažiuotų į Laplandiją. Kai baigėsi mokslo metai, jis ėmė prašyti mamos važiuoti į Laplandiją, ir jai nieko neliko kaip pasakyti tiesą apie Kalėdų Senelį. Paskambino tada jis man ir liūdnu balsu tarė: „Seneli, šiandien tave praradau“. Bet likome draugais, per kitas Kalėdas jis jau buvo mano padėjėjas Haris Poteris...“

Vaikai lieka vaikais, sako V.Vičius, jie nesikeičia metams bėgant, tik mūsų laikais jie yra smarkiai išlaisvėję: jei Nepriklausomybės pradžioje jie buvo susigūžę ir reikėdavo gerokai paplušėti, kad juos išjudintum, dabar turi žiūrėt, kad neįsiaudrintų per daug. Nors visuomenės susisluoksniavimas per tieka metų tik gilėja, tačiau iššaukiančių dovanų vaikams Seneliui įteikti beveik netenka, jį džiuginte džiugina, kad dovanų maiše knygų, tarp jų ir pažintinių, vis daugiau.

Kalėdų Senelio darbui V.Vičius gerai „pasikaustęs“: studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, bei mėgėjų teatro režisūrą. Kelis dešimtmečius darbavosi Liaudies kultūros centre (dabar - Lietuvos nacionalinis kultūros centras), nuo 1979-ųjų vadovauja paties įkurtam humoro sambūriui „Juokis“, rengia to paties pavadinimo šventes, telkia humorui neabejingus žmones, pats rašo humoristines eiles. Pavyzdžiui: „Ilgai kentėjo mūsų vargšė Lietuva,/Po okupantų batais vis dejuodama.../Pabudo.Išlaisvėjo. Bet ir vėlei va:/ Parduodama parduodama parduodama“...

Jam gražu, kad žmonės kažko nori, kuria. Ir nors kai kurie vadinamieji „ekspertai“ humoro grupių pasirodymuose pasigenda intelekto, bet juk tai, anot V.Vičiaus, yra folkloras, gimstantis mūsų akyse. Šitą sambūrį jis prilygina bažnyčiai - kol yra ją lankančių žmonių, tol ji gyva. Kai jų neliks, neliks ir sambūrio, juo labiau kad jo nė centu neparemia valstybė. Jam patinka, kad sambūrio dalyviai vieni pas kitus svečiuojasi, vis sulekia kaip į giminių suvažiavimus. Tokia žmonių bendrystė jam, Kalėdų Seneliui, tikrų tikriausia dovana.

Iš ko dabar juokiamasi Lietuvoj? Iš esmės, sako, kliūva amžinos ydos ir silpnybės, tarpusavio santykiai. Žinoma, sako, lengviausia sakyti, kokie durniai valdžioje, tačiau į kiekvieną nesąmonę nesureaguosi, reikia pastebėt dėsningumus, paradoksus. Kita vertus, didžiausias paradoksas yra tas, kad ir tikros valdžios dabar nėra. Tarybiniais metais, jei tik užsimindavai apie problemą, reaguodavo bematant, šiandien juokis nesijuok, kritikuok nekritikavęs - jokios reakcijos. „Tarybiniais laikais norėjau, kad socializmas būtų žmogišku veidu, - prisimena V.Vičius, - dabar noriu, kad kapitalizmas turėtų žmogišką veidą. Anais laikais partija manęs neišleido į užsienį, nes buvau nepatikimas sistemai, dabar į užsienį neišleidžia pinigai. Iš tikrųjų visais laikais yra ir gero, ir blogo, ir žmonės netapo blogesni. Tik maniau, kad jie greičiau atsivalgys ir atsigers, bet jie niekaip neatsivalgo ir neatsigeria, nes kai pasižiūri parduotuvėse: vežimais, maišais velka ir vis nelaimingi, nelaimingais veidais...“

Menišką prigimtį V.Vičius veikiausiai bus paveldėjęs: senelis buvo muzikantų muzikantas, menininkas su humoro jausmu, tėvas irgi muzikantas - grojo armonika ir išsidrožęs medines lėles rengdavo lėlių teatro vaidinimus svečiams. Koks žmogaus gyvenimo tikslas, jo pirmiausia klausė šešiolikmetis Vaclovas. Užkluptas tėvas tarstelėjo „nežinau“, bet kelis žingsnius paėjęs atsigręžė: „Na, turbūt ištverti iki mirties“. Koks prastas atsakymas, galvojo paauglys, tikėjęsis išgirsti apie skrydžius į kosmosą ir stulbinamus mokslo atradimus, užkariautas sniego viršukalnes... bet juo toliau gyveno, tuo labiau džiaugėsi tokiu atsakymu.

„Visi esam bendrakeleiviai šioje žemėje, - sako Kalėdų Senelis V.Vičius, - kelionėje visko atsitinka. Kai kurie jaučiasi nelaimingi, nereikalingi savo valstybėje, kai kurie susipykę patys su savimi, - visi esam Dievo vaikai ir visi klystantys. Padėkim vienas kitam ištverti šią kelionę, kurios galutinio tikslo nežinome nė vienas. Ištverti gali keikdamas gyvenimą, vienas kito nekęsdamas, vienas kitą naikindamas, bet gali iškęst padėdamas, užjausdamas, pakeldamas. Tik šitaip tverdami padėsime ištverti mūsų Lietuvai.“

Toks šventinis Kalėdų Senelio palinkėjimas.

Linksmų šviesių šv.Kalėdų!