In memoriam. Ten nėra mirties, Gediminai

Iš gedinčių jo kolegų, kritikų, bendražygių, bičiulių ir žiūrovų liūdesio susidėliotų toks žmogiškas G.Girdvainio paveikslas: šviesus, šiltas, atviras, nuoširdus, doras, patikimas, jautrus, tykus, paslaptingas, užsispyręs, nekalbus, žemaitis, - trumpai tariant, ypatingas, tikras žmogus.

Vaiva Mainelytė neleis meluoti: jis toks buvo ir kasdienybėje, tai gali paliudyti daugiau kaip penkiasdešimties metų trukusia draugyste.

Negalėjau jos šito nepaklausti, nes G.Girdvainio žmona aktorė Kristina Andrejauskaitė yra jos artima draugė, tad jų santykius gali vadinti net giminyste, kai susieinama ne tik teatro ar kino reikalais, bet ir prie vieno stalo švenčiant bendras ar atskiras šeimų šventes. „Taip skauda širdį, - kalbėjo V.Mainelytė, - tai didelė netektis. Gediminas - didelis aktorius. Su juo buvo labai įdomu dirbti, nes jis nuolat ieškodavo naujo „kampo“, naujos išraiškos ir išgyvendavo, jei jauniesiems režisieriams pasirodydavo nelabai svarbus psichologinis vaidmens aspektas. Dėl to ir pasiginčydavo, tas, matyt, savo ruožtu irgi graužė jam širdelę...“ V.Mainelytė pastebi, kad kolega garsėjo ir geru humoro jausmu, dažnai gyvenimiškai situacijai suteikdamas anekdotinio šmaikštumo.

Interviu, duotame Lietuvos televizijai, aktorius, rasi, pats mėgino išlukštenti didžiulio populiarumo ir žiūrovų meilės priežastį.

„Dramaturgija, režisierius, aktoriaus atsidavimas“, - vardijo svarbiausius dėmenis G.Girdvainis, matyt, iš kuklumo vengdamas žodelio „talentas“, nes juk žinoma, jog atsidavimas be talento yra bedvasis.

Dėl dramaturgijos aktoriui tikrai nereikėjo skųstis: Viljamas Šekspyras („Romeo ir Džiuljeta“), Moljeras („Ponas de Pursonjakas“), Nikolajus Gogolis („Nosis“, „Revizorius“), Michailas Lermontovas („Maskaradas“), Antonas Čechovas („Trys seserys“, „Vyšnių sodas“), Žemaitė („Trys mylimos“), Juozas Grušas („Meilė, džiazas ir velnias“)...

Dėl režisierių - irgi, nes likimas lėmė vaidinti pas geriausius meistrus, kine - Almantą Grikevičių, Marijoną Giedrį, Arūną Žebriūną, Vytautą Žalakevičių, Raimondą Vabalą, Gytį Lukšą, teatre - pas Gytį Padegimą, Aureliją Ragauskaitę, Dalią Tamulevičiūtę, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą...

Lieka neapkalbėtas talentas. Tai, žinoma, kritikų reikalas, bet jeigu pabandytume jau išmėgintu būdu nusipiešti G.Girdvainio, teatro, kino ir televizijos aktoriaus, portretą, jis daugmaž išeitų toks: garsus, žymus, nuostabus, individualus, universalus, organiškas, gebantis vienu metu groti tragizmo ir komizmo natomis, užsispyręs, talentingas, Dievo pabučiuotas, aktorinio meistriškumo, atsakomybės profesijai simbolis, - ypatingas, tikras aktorius.

G.Girdvainis gimė 1944 m. sausio 19 d. Kretingoje. Baigęs Konservatoriją, metus vaidino Šiaulių, vėliau - Valstybiniame jaunimo teatre. Nuo 1994-ųjų - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius.

Jo kūrybinėje biografijoje - arti 120 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Išskirtinis jo darbas - visų laikų geriausiame televizijos seriale „Giminės“. 2004 metais jo nuopelnai kultūrai buvo įvertinti Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Ir mirė aktorius vis dar būdamas teatrinio proceso tėkmėje: 2018 metais vaidino senąjį Vingį režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklyje pagal Žemaitės „Marčią“, o pernai Kirilo Glušajevo spektaklyje pagal A.Milerio pjesę „Aš nieko neatsimenu“ atliko pagrindinį vaidmenį.

Vienas dažniausiai minimų jo vaidmenų - Avneris Rozentalis garsiajame R.Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994) pagal Grigorijų Kanovičių. Ne veltui internete į aktoriaus netektį išsyk sureaguota šio spektaklio citatomis. Tačiau šiomis atsisveikinimo su G.Girdvainiu akimirkomis pirmiausia prieš akis iškyla jo nedidelis Firso vaidmuo „Vyšnių sode“, kurį prieš tai vaidino šviesaus atminimo aktoriai Arnas Rosenas ir Audris Chadaravičius. Čia G.Girdvainiui be žodžių pavyko perteikti žmogaus, pasmerkto nešti savo kryžių iki paskutinės gyvenimo minutės, dalią. Nusiimtas (nuimtas?) G.Girdvainio kryžius liks žymėti jo žemiškos kelionės pabaigą Antakalnio kapinėse. Būsimajame Mažojo teatro spektaklyje „Čia nebus mirties“ jau nebeišvysime šio išraiškingo aktoriaus. Jis jau TEN, kur išties nėra mirties.

P.s. Atsisveikinimas su G.Girdvainiu Vilniaus mažajame teatre birželio 6 d. 11-19 val., birželio 7 d. 10-14 val.

Šv.Mišios bus aukojamos birželio 7 d. 8 val. 30 min. Vilniaus šv.Juozapo bažnyčioje Pilaitėje.

Urna iš teatro išnešama birželio 7 d. 14 val., laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.