Direktorė, teisėja, advokatė

Kelias iš Legailių

Onos Puodžiūnaitės-Janulionienės tėvai stengėsi išmokyti visus (šeimoje augo trys dukros ir sūnus) savo vaikus. Baigusi Legailių pradžios mokyklą, Ona 1908 metų rudenį įstojo į ką tik atidarytos Biržų keturklasės mokyklos pirmąją klasę. Teko mokytis kartu su būsimu poetu Kaziu Binkiu. Vėliau išvažiavo mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Čia susibūrė slapta lietuvių moksleivių kuopelė, leidusi savo laikraštėlį. Jame Svirutės slapyvardžiu apie savo bendravardę, taip pat Oną Puodžiūnaitę, pasirinkusią revoliucionierės kelią ir mirusią kalėjime, rašė ir jauna Mintaujos gimnazistė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Vilnių. Vėliau į Voronežą. Ten ilgiau neužsibuvo. Kartu su bičiule Aliute Jablonskaite išvažiavo į Maskvą. Apsigyveno poeto Jurgio Baltrušaičio žmonos Marijos vadovaujamame bendrabutyje. Čia buvo triukšminga, todėl greitai persikėlė į Arbato gatvę - mergaičių studenčių bendrabutį. Baigusi gimnaziją, 1916 metais, ji jau Peterburge. Lanko Rajevo aukštuosius istorijos ir literatūros kursus. Gyventi įdomu. Dalyvauja lietuvių studentų draugijos veikloje. Vakarai, susirinkimai, diskusijos. Tarpusavyje įnirtingai pešasi kairieji ir dešinieji. Leidžiami lietuviški laikraščiai. Nejučia ateina 1917-ųjų vasaris. Revoliucija! Gatvėse minios. Eina žmonės su šūkiais ir plakatais. Bučiuojasi, verkia iš džiaugsmo. Yra ir aukų, nes šaudo nuo stogų. O dar po kelių mėnesių - ginkluotas perversmas, pavadintas Spalio socialistine revoliucija. Valdžią užgrobia bolševikai. Visi mitinguoja, riejasi. Ir lietuviai nerimsta. Kokie čia mokslai, kai, rodos, neaprėpiamoje Rusijos imperijoje siautėja brolžudiškos pjautynės?

1918 metais O.Puodžiūnaitė vėl trumpam apsistoja Maskvoje. Iš ten grįžta į Lietuvą. O čia dar nepasibaigusi vokiečių okupacija. Iš Biržų išsikrausčius vokiečiams, prasideda valdžių kaita. 1919 metų gruodį įsikūrusi, agronomo Petro Kregždės vadovaujama, miesto taryba išsilaiko tik apie dešimtį dienų. Į Biržus atvyksta O.Puodžiūnaitei tikriausiai dar iš Maskvos (ten jis vadovavo lietuvių studentų chorui) pažįstamas Albinas Jiešmanta. Paskutinėmis gruodžio dienomis valdžią Biržuose perima socialistų revoliucionierių (eserų) revoliucinis komitetas, kurio pirmininkas Albinas Jiešmanta, sekretorė O.Puodžiūnaitė, iždininkas Albertas Dilys. Tarp narių ir būsimasis poetas bei dramaturgas Kazys Binkis. Tačiau eserai Biržus valdo neilgai. Sausio viduryje jungtinės bolševikų pajėgos (iš Daugpilio atvykęs 41-ojo darbininkų pulko 2-asis batalionas ir Adomo Kurkliečio vadovaujami Rokiškio milicininkai) užima Biržus ir išvaiko
A.Jiešmantos komitetą. Dar po pusmečio, po pralaimėtų kautynių pasitraukus rusų kariuomenei, kuriasi lietuviška valdžia.

Nemunėlio Radviliškyje

Po šių visų politinių perversmų, nebūdama tikra, ar jos nepersekios už priklausymą eserams ir A.Jiešmantos revoliuciniam Biržų komitetui, O.Puodžiūnaitė apsigyvena pas dėdę P.Jašinską atokesniame Šniurkiškių vienkiemyje. Čia būnant gimsta sumanymas įsteigti Nemunėlio Radviliškio miestelyje vidurinę mokyklą. Prieš pirmąjį Pasaulinį karą ten buvo tik pradinė, kurioje dirbo du mokytojai. Daugelis šią mokyklą baigusių vaikų negalėjo toliau mokytis, nes iki artimiausios Biržų gimnazijos buvo 25 kilometrai. Tais laikais neprivažinėsi, o mieste butą nuomotis - ne kiekvieno kišenei. Todėl vasarą į Šniurkiškių vienkiemį ji sukviečia pradinę mokyklą baigusius Nemunėlio Radviliškio apylinkės vaikus ir juos nemokamai rengia į I, II, III klases. Paruošusi būrelį mokinių, ima rūpintis, kad
N.Radviliškyje būtų įsteigta vidurinė mokykla. Švietimo ministerija neprieštarauja ir nuo 1920 metų rugpjūčio 15 dienos skiria O.Puodžiūnaitę Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos (taip ši mokykla vadinama Švietimo ministerijos mėnesiniame žurnale „Švietimo darbas“ spausdinamuose ministro įsakymuose - A.B.) direktore.

Direktorei rūpi ne vien mokyklos reikalai. Ji stengiasi lavinti jaunimą, duoda skaityti iš savo bibliotekos knygas. Tokia veikla ne visiems patinka. Jos buvęs mokinys Eduardas Timukas prisimena: „Direktorę valdžia pradėjo persekioti: nuolat krėtė namuose ir net pamokų metu.“ Po vienos kratos ji O.Svirutės slapyvardžiu „Socialdemokrate“ (1921 m. lapkričio 17 d. Nr. 46) rašo: „Dažnai rodosi, kad ilgiau pasilikti ir prasmės nebėra, bet tamsios mintys išsisklaido ir vėl dirbi...“ Po trejų metų ji atleidžiama iš direktorės pareigų. 1924 metų vasarą išteka už matematikos mokytojo Jono Janulionio. Jauną šeimą į Panevėžį mokytojauti pakviečia Panevėžio gimnazijos direktorius Jonas Yčas.

Panevėžyje

Panevėžyje O.Janulionienė su nedidelėmis pertraukomis praleis trisdešimt metų. Atvyko tikėdamasi kartu su vyru dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, tačiau jai teko verstis privačiomis pamokomis.

Vos atvykusi, aplankė rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Vėliau artimai su ja bendravo. Kai rašytoja sumanė išleisti knygą „Lietuvos moterys“, davė jai tekstą apie savo bendravardę, Šiaulių kalėjime mirusią, taip pat iš Legailių kaimo kilusią Oną Puodžiūnaitę. Su Petkevičaite-Bite supažindino ir 1934 metų rugsėjį į Panevėžio mergaičių gimnaziją mokytojauti atvykusią poetę Salomėją Nėrį, kuri trumpam apsigyveno Janulionių bute. Prisimena, abi kartą nuėjusios pas Gabrielę Petkevičaitę. Salomėja nunešė jai gėlių. Petkevičaitė padėkojo ir paklausė, kokiai katalikiškai organizacijai poetė priklauso. Dar pajuokavo, kad kaip konkurenčių nemėgstanti moterų rašytojų. Salomėjai tai buvo skaudu girdėti, nes turėjo daug nemalonumų dėl to, kad prisidėjo prie „Trečiojo fronto“. Todėl senieji draugai tokiu jos poelgiu buvo labai nepatenkinti ir jai priekaištavo.

Netrukus poetė apsigyveno kitur. Pasikvietė pas save seserį Onutę, bet dažnai aplankydavo ir Janulionius. Matydama, kad Ona Janulionienė nuolat užsiėmusi įvairiausiais buitiniais reikalais, parašė eilėraštį „Moteris su šluota“. Po daugelio metų O. Janulionienė prisiminė jo turinį:

„Kaip atidžiai valai tu savo gryčią,

Dulkelę alei vieną vis renki.

O vyras vis prikaišioja lyg tyčia,

Kad tavo rūpesčiai nežymūs ir menki.“

Gyvenant Panevėžyje dažnai teko važinėti į Kauną, nes pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Teisės fakultete. 1937 metais baigė universitetą ir tapo diplomuota teisininke. 1940 metais dirbo Kauno apylinkės II liaudies teismo teisėja, vėliau Panevėžio sveikatos apsaugos skyriuje. 1941 metais, prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Panevėžį, abu su vyru Jonu Janulioniu, Panevėžio gimnazijos direktoriumi, buvo suimti ir įkalinti Panevėžio kalėjime. „Vieną dieną, - prisimena Ona Janulionienė, - išvedė į kiemą. Liepė nusigręžti į sieną. Manėm - sušaudys. Ne, paleido, išlaikę kalėjime apie dvi savaites.“

Vokiečių okupacijos metus praleido Anykščiuose. Dirbo advokate. 1944 metų vasarą sugrįžo į Panevėžį. Buvo paskirta Panevėžio juridinės konsultacijos vedėja ir Panevėžio II vidurinės mokyklos direktore. Vėl teko prisiminti Nemunėlio Radviliškyje įgytą vadovavimo mokyklai patirtį.

Vėl gimtinėje

1954 metais grįžta į Biržų kraštą. Nesijaučia esanti pensininkė. Dar nestinga sumanymų, energijos, noro ir entuziazmo darbuotis savo kraštiečiams. Ji pataria žmonėms įvairiais teisiniais klausimais, padeda sutvarkyti pensijai gauti reikalingus dokumentus. Ne kartą renkama apylinkės deputate, keliolika metų jai patikimos Biržų liaudies teismo tarėjos pareigos. Praverčia jos patarimai ir pradedantiesiems bitininkams. Atitrūkusi nuo kasdieninių darbų, laisvesnę valandėlę prisėda prie knygos, straipsnio ar prisiminimų rankraščio. Džiugina iš Amerikos atkeliaujantys jos buvusios mokinės Nemunėlio Radviliškio mokykloje, laikraščio „Vilnis“ vietinių žinių redaktorės Julijos Marozienės šilti laiškai ir jos siunčiama laikraščio prenumerata. Gera, kai 75-ojo gimtadienio proga pasveikinti, padėkoti už jos nuoširdų darbą ir tradiciškai palinkėti sveikatos bei ilgų ir šviesių metų ateina O.Puodžiūnaitės-Janulionie-
nės buvę mokiniai. Prisiminimus apie Salomėją Nėrį ir poetą Julių Janonį (su juo buvo pažįstama dar nuo mokslo Biržų keturklasėje mokykloje dienų, o vėliau, dirbdama N.Radviliškyje, su iš Kauno atvykusiu Steigiamojo Seimo nariu Petru Rusecku, rūpinosi poeto raštų leidyba - A.B.) spausdina „Biržiečių žodyje“. Juliaus atminimui parašo šešių veiksmų scenos vaizdelį „Skirtingi keliai“. Džiaugiasi, kad jau reabilituotas stalinizmo diktatūros metais suimtas ir sušaudytas Biržų krašto poetas ir rašytojas Jonas Šepetys, apgailestauja, kad prie jo gimtojo namo Pladiškių vienkiemyje (šiandien jo nė žymės nelikę - A.B.) nėra atminimo lentos. Jos išlikusiuose rašytuose prisiminimuose gerų žodžių nestinga ir kitiems netrumpame gyvenimo kelyje lydėjusiems bendrakeleiviams.

Mirė O.Janulionienė, eidama 89-uosius, 1984 metų kovo 7 dieną Pakruojo rajono Linkuvos senelių namuose. Palaidota Linkuvos kapinėse.