Diena, kai nebeliko Eimunto Nekrošiaus

Kultūros bendruomenei ir Lietuvai jo mirtis - toks netikėtas kirtis, kad vienas kitas kalbintas jo bendraamžis ir bendražygis nepajėgė nuslėpti jaudulio. Pirmasis šią tragišką žinią E.Nekrošiaus bendrakursei Violetai Podolskaitei pranešęs radijo žurnalistas net nesulaukė atsako į klausimą, - ši smaugiama ašarų nebegalėjo ištarti žodžio. Man aktorė kalbėjo, kad šiuo atveju žodžiai turėtų būti protingesni už tylą, kurią gyvenime taip mėgęs režisierius, ir nustelbti Tylą, į kurią jis pasitraukė, todėl į prisiminimus leistis nesiryžo. Tik prisiminė, kad prieš gerą savaitę palydėjus aktorių Arūną Storpirštį į Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse, atsisveikindamas režisierius tarė: „Žiūrėsim, kas bus kitas“...

Aktorius Kostas Smoriginas prisiminė prieš kelias dienas šnekučiavęsis telefonu su Palangoje besiilsinčiu režisieriumi, jie gana dažnai pasikalbėdavę ne tik kūrybinėmis, bet ir buitinėmis, žmogiškomis, anot jo, temomis. „Kai antradienio rytą anksčiau už mane atsikėlusi Dalia (žmona aktorė D.Brenciūtė - aut. past.) pasiūlė sėstis ir pasakė, kad mirė Eimis, pratrūkau kaip vaikas - negaliu apsakyti, kaip man buvo gaila - tiek laiko su juo praleista, tiek prakovota... Tiek prakariauta, nors buvau ir vienas iš E.Nekrošiaus „generolų“, vienas iš tų, kuriems, kaip ir Vladui Bagdonui, būdavo daug kas leidžiama ir atleidžiama... Ir jeigu manęs dabar kas nors paklaustų, ar aš bendravau su genijumi (mes visi žinom, kad ne kartą jis taip buvo vadinamas), aš paliudyčiau, kad Nekrošius buvo teatro genijus ir man teko didelė garbė su juo bendrauti ir dirbti. Jis buvo labai reiklus, bet neįtikėtinos fantazijos režisierius. Tiesiog priblokšdavo jo režisūriniai regėjimai, išplaukiantys iš pačios lietuvio pasaulėjautos - akmuo, vanduo, ugnis, - viskas tarsi surišta su pagonybe ir Lietuva. Jis buvo baisiai žemiškas, bet taip galingai vizualizuojantis prasmes“.

„Lietuva - tikrai gera šalis, - viename interviu šių eilučių autorei yra sakęs E.Nekrošius, neslėpęs simpatijų tautiškumui. - Galbūt mes savo gerąsias savybes, kad ir jas žinodami, specialiai nuo savęs, nuo savo artimųjų, nuo svečių užkišam, kad jų nesimatytų, - gal drovimės, gal kuklinamės, bet mūsų valstybės gražusis pagrindas - ne koncernai, ne įstaigos, ne kažkokie daiktavardžių trumpiniai, o žmonės. Dabar šioje šalyje kalbama apie viską, išskyrus žmones, lyg savaime suprantama turi būti, kad jie tokie yra... mes nė kiek nesam blogesni už tradicines dideles nacijas Lenkiją, Vokietiją, Angliją, Rusiją; nėra ko kompleksuoti“.

Jei pabandytume į šį liūdną tekstą įterpti E.Nekrošiaus apdovanojimų, tarptautinių ir gautų namie, Lietuvoje, sąrašą, tarp kurių - ir Nacionalinė kultūros ir meno, ir Kultūros pažangos, ir Vyriausybės premijos, ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, - jis būtų dešimteriopai ilgesnis nei gyvenimo aprašymas, kurį lietuvių teatro legenda buvo linkęs išdėstyti keliomis eilutėmis. Ten parašyta, kad E.Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime Raseinių rajone, kad 1978 m. baigė Valstybinį Lunačiarskio teatrinio meno institutą Maskvoje (Andrejaus Gončiarovo klasė), kad dirbo Valstybiniame jaunimo ir Kauno dramos teatruose, kad buvo LIFE festivalio režisierius, o nuo 1998 metų, kai įsteigė „Meno fortą“, ir jo meno vadovas...

Didžiausią pripažinimą režisieriui pelnė spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, „Hamletas“, „Makbetas“, „Faustas“ ir kt. Metams bėgant imdavosi vis sudėtingesnių scenos veikalų - Meno forte rodyti E.Nekrošiaus režisuoti spektakliai pagal Dantę Aligjerį „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, pagal F.Kafką - „Bado Meistras“... A.Mickevičiaus „Vėlines“ E. Nekrošius 2016 metais pastatė Varšuvoje. Režisierius nesiliovė stebinęs savo meistryste, nors per paskutinį susitikimą su žiūrovais Vilniaus mažajame teatre praėjusį ketvirtadienį patikino, jog teiginys, neva žmogus tobulėja visą gyvenimą, esanti nesąmonė. „Tobulėti neleidžia pati gamta: ką vakare perskaitai, ryte nebeprisimeni. Kasdieną nuo ryto iki vakaro stebiu idėjų badą“, - ironiškai ir saviironiškai kalbėjo jis.

Nesureikšminu, neteikiu reikšmės, - mėgo pabrėžti daugely pasaulio scenų laukiamas teatro režisierius. Neprašęs nei liaupsių, nei valdžios malonių. Tikriausiai teatro pasaulyje nėra tokio apdovanojimo, kurio jis nebūtų gavęs. Yra asmenybių, kurios pačios, regis, labiau reikalingos ordinams, o ne ordinai - joms. E.Nekrošius - vienas iš nedaugelio tokių žmonių. Jiems svorio ir vertės apdovanojimai pridurti nebegali. Jų vardai jau daug iškalbingesni ir tapę garsesni už juos.

„Vieni gimsta su sėkme, kiti be jos, - praėjusią savaitę Mažajame teatre kalbėjo režisierius, - ir nieko čia nepadarysi“. K.Smoriginas ne veltui prisiminė vieną E.Nekrošiaus priesaką: „Niekada nieko neprašyk, ir tau ateis“. Taip šiuo atveju ir nutiko: jo vardą gaubė pripažinimas ir šlovė.

***

Kaip pranešė teatras „Meno fortas“, šv. Mišios už režisierių Eimuntą Nekrošių bus aukojamos lapkričio 21 dieną 11 valandą Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Atsisveikinimas lapkričio 21 dieną nuo 12 iki 20 val. „Meno forto“ salėje (Bernardinų g. 8- 8).

Karstas išnešamas lapkričio 22 dieną 10 valandą.

E.Nekrošius bus laidojamas Raseinių rajone, Šiluvos kapinaitėse.