respublika.lt

Didžioji šeimos paslaptis (5)nuotraukos (0)

2019 gruodžio mėn. 12 d. 12:40:56

2017 metų vasarą ir rudenį „Šiaulių krašte„ buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai „Karas vaiko akimis“. Skyrelyje „Ketveri pasiaukojimo metai“ pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke. Skaitykite penktąją pasakojimo dalį.

×
nuotr. 2 nuotr.
Emi­li­ja ir Bo­les­lo­vas Kor­zos. B. B. Je­re­mi­nie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.

 

Dienos Alsėdžiuose

Vartydama savo gyvenimo „knygą“, Bronislava Birutė Jereminienė prisiminė, jog kurį laiką jai teko pagyventi atskirai nuo tėvų, o kartu ir nuo jų namuose Šarnelėje prieglobstį radusių žydų, kuriuos ji laikė savo artimaisiais. Birutė su šypsena prisiminė Dovydą Kaplaną, jai skirdavusį didelį dėmesį. Esą dienomis jis iš vištidėje buvusio bunkerio išlįsdavo į tėvelio meistarnę, kur būdavo sudėti įvairūs įrankiai medžiui apdirbti. Mėtydavosi ir pliauskų. Paėmęs kurią į rankas, Dovydas mokydavo mažąją Birutę drožinėti arba pats pasinerdavo į „bendravimą“ su medžiu.

Artėjant rugsėjo pirmajai, Birutei teko palikti ne tik bičiuliu tapusį Dovydą, bet ir namus. Taip nutiko dėl mokyklos. Šarnelės pagrindinė mokykla buvo tolokai nuo jų sodybos. Iš pradžių tėvelis vežiodavo ją ir kaimynų vaikus į mokyklą ir iš jos, bet dėl didelio užimtumo to daryti tiesiog nebespėjo. Mat turėdavo lėkti į malūną, pas draugus ar gimines, iš kurių gaudavo maisto žydams. Juk net ir stambiam ūkininkui pasirūpinti 26 žydų burnomis buvo tikras iššūkis. O kur dar pačio šeima.

Kad Birutei nereikėtų toliausiai pėdinti į mokyklą, jos teta pasisiūlė ją priglausti savo namuose, Alsėdžiuose. Kartu su Striaupių vyresnėle pas Emiliją Korzienę apsigyveno ir babūnelė bei viena iš slėptų studenčių Vanda (Taubė).

Nors Birutei mintis palikti gimtąją Šarnelę nelabai patiko, teko sutikti. Į mokyklą tai reikia. Tad naujus mokslo metus ji pradėjo gyvendama tetos bute Telšių gatvėje, priešais bažnyčią. Šalia jos buvo raudonų plytų namas, kuriame butą nuomojo Emilijos draugė gydytoja Justina Antoškienė. Ji ir E. Korzienė – vieno likimo, nes abi – našlės. Jos vyras buvo sušaudytas rusų. Tad gyveno dviese su ketverių dukryte.

Šventojiškė pasakojo, kad abi moterys puikiai sutarė, dažnai viena pas kitą svečiuodavosi. J. Antoškienė žinojo, kad bičiulės artimieji slepia žydus, tačiau niekam apie tai nė žodeliu neužsiminė. Atvirkščiai, kaip įmanydama pati stengėsi padėti šiems likimo nuskriaustiems žmonėms, jiems susirgus parūpindavo vaistų.

Blatas arba D. Kaplanas ant lapelio surašydavo reikiamų vaistų pavadinimus, o teta Emilija su visu sąrašėliu kulniuodavo pas bičiulę. Ši išrašydavo receptus ir padėdavo įsigyti vaistų. J. Antoškienė D. Kaplanui parūpindavo ir švirkštų, ir kitų reikalingiausių medicinos instrumentų.

Draugystė su žydšaudžio dukra

Tęsdama pasakojimą apie gyvenimą Alsėdžiuose, Birutė prisiminė ir pirmąsias dienas naujojoje mokykloje. Tada ji buvo trečiokė. Esą iš pat pradžių buvę itin nejauku, jautėsi viena it pirštas. Niekas neskubėjo pažindintis su naujoke, o ir jai pačiai buvo nedrąsu. Juk jai buvo prisakyta jokiu būdu neprasižioti apie didžiąją jos šeimos paslaptį. To prigrasė ir tėvai, ir teta Emilija, aiškindama, kad net per žaidimus neduotų nė menkiausios užuominos apie slepiamus žydus. Birutė puikiai suvokė, kad reikia tylėti it vandens prisisėmus į burną. Ir tylėjo.

Vėliau atsirado ir bičiulių. Viena jų – Janytė, su kuria niekas klasėje nedraugavo. Iš jos vaikai šaipydavosi, vadindavo žydšaudžio mergele. Iš Janytės Birutė sužinojo, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje... žydšaudys. Dar ji pasakojo turinti pirmokėlę sesutę.

Birutė susibičiuliavo su visų nemėgta mergaite. Jai teta buvo prisakiusi neprasivardžiuoti. Liepė gražiai draugauti. Tikino, kad mergaitė nekalta dėl to, kad Baltiejaus pavardę išgirdę senesni žmonės žegnojasi ir vadina jį Antikristu.

Tą Birutė ir darė – palaikė su Janyte šiltus santykius. Naujoji bičiulė net pas ją į namus atbėgdavo pažaisti, nes gyveno visai čia pat – vos už dviejų namų.

Tiesa, tuo metu Vandai tekdavo pasislėpti. Tam ji turėjo puikiai įrengtą slėptuvę, įkurdintą už koridoriuje stovėjusios drabužių spintos. Įlindus ten slaptumą garantavo tarp sienos ir spintos ant vinių sukabinti kailiniai ir kiti viršutiniai drabužiai bei užuolaidėlė. Šioje slėptuvėje Vandai tekdavo tūnoti ir tada, kai pas tetą užsukdavo draugų.

Ne žmogus, o šėtonas

Apie draugystę su žydšaudžio Baltiejaus dukra B. B. Jereminienė rašo ir savo „Prisiminimuose“. Ten moteris aprašo ir bičiulės tėvo jai paliktą įspūdį. Birutė tikino iki šiol menanti krauju pasruvusias jo akis ir piktą žvilgsnį.

„Labai buvo įdomu pamatyti gyvą žydšaudį. Paprašiau tetos Emilijos, kad leistų pas Janytę pažaisti. Teta sutiko, tik įspėjo, kad būčiau atsargi ir ko neprasitarčiau.

Įsidrąsinau ir nuėjau... Namelis nedidelis, nebaigtas statyti, apkaltas toliu. Aplink didžiausia netvarka. Matyti, kad prastas gaspadorius.

Įėjau vidun. Gale stalo sėdėjo pats Baltiejus. Stambus, plačių pečių, didžiulėmis rankomis, suspaustomis į du grėsmingus kumščius. Kakta siaura, antakiai uždribę, o akys raudonos, pasruvusios krauju. Matėsi, girtas. Baltiejienė stovėjo prie krosnies. Kai atsisuko, pamačiau, jog paakyje – didžiulė mėlynė. Kita akis – beveik visai užtinusi. Mergaitės sėdėjo kamputyje ant suolelio. Buvo labai išsigandusios.

– Rupūže, duokš greičiau ėsti! – suriaumojo Baltiejus. – Sumalsiu snukį, dar mažai tegavai!..

Išsigandusi sprukau laukan, kuo toliau nuo Baltiejaus...

Janytė sakė, kad tėvas labai geria, o girtas visai pasiunta: rėkia, plėšo nuo savęs drabužius, viską daužo. Esą, jei nespėtų išbėgti iš namų, kai pasiunta, turbūt užmuštų.

Parbėgusi namo papasakojau, kad mačiau Baltiejų, koks jis baisus, girtas, rėkia, keikiasi.

– Tai – ne žmogus, o pats šėtonas, – pasakė babūnelė ir pridūrė, kad už tokį reikėtų melstis, bet jau turbūt jokios maldos nebepadės... Pardavė velniui dūšią...", – įspūdžius apie žydšaudį šventojiškė suguldė į „Prisiminimus“.

Ten pat Birutė užsiminė ir apie Alsėdžių kleboną Taškūną, kuris žmones stebindavo itin gražiais pamokslais. Esą jis kiekvieną sekmadienį kaldavo parapijiečiams į galvas, kad reikia padėti vargstantiems, būti mielaširdingiems ir negeisti svetimo turto, kad negalima žudyti.

„Prisimenu, kelis kartus labai piktai kalbėjo apie Baltiejaus piktadarybes, kad tokius, kaip jis, žemė turėtų gyvus praryti“, – pasakojo Birutė ir prisiminė, kad tokios kalbos kažkam nepraslydo pro ausis. Atsirado žmogus, įskundęs alsėdiškį kleboną vokiečiams. Tad dvasininką sumanyta iškelti į Telšių apskrityje buvusius Žarėnus.

Iškėlė, bet jo gerumo nesunaikino. Anot šventojiškės, jos teta dažnai aplankydavo į naują vietą klebonauti paskirtą Taškūną. Pasakojo, kad jis ir ten nesėdi rankų sudėjęs, o aktyviai padeda gelbstint žydus.

O koks žydšaudžio Baltiejaus likimas? Negi niekas jo vėliau už tai nenubaudė? „Nubaudė. Pats Dievas jam atlygino už jo piktadarystes“, – kalbėjo Birutė. Kartą ji nugirdo tetą kalbantis su Antoškiene apie liūdnai pagarsėjusį žydšaudį. Draugė tetai sakė, kad Baltiejų apstojo baltoji karštligė, kad nuo gėrimo visai išprotėjo. Birutė girdėjo tetą sakant, kad tai – Dievo bausmė už jo niekšybes, kad paspringo nekaltų žmonių krauju.

Kalėdos priešams

O kaip tuo tarpu gyveno Bronislavos ir Juozo Striaupių globotiniai? Ar po tos kratos, kai jų šeimos paslapčiai buvo iškilęs didžiulis pavojus, naciai į jų sodybą daugiau nebeužsuko?

Buvusi Striaupytė pasakojo, kad šie galėjo nutuokti apie jų slepiamus žydus. Tik vis įrodymų neturėjo. Kad jiems nebūtų už ko užsikabinti, stengėsi ir patys Striaupiai.

Šventojiškė prisiminė, kaip teta Emilija su J. Antoškiene sumanė Striaupių namuose suruošti Kalėdų šventę ir į ją pakviesti kuo daugiau valdžios atstovų. Esą taip būtų išsklaidyti įtarimai apie čia neva gyvenančius žydus. Be to, tai – būdas pelnyti valdžios prielankumą, ypač tų, kurie dalyvaudavo organizuojant kratas.

Tokiai avantiūrai Striaupiai pasirašė. Tad netrukus buvo sudarytas ilgas svečių sąrašas. Keisčiausia – nė vienas iš kviestųjų neatsisakė dalyvauti kalėdinėje šventėje. Tarp svečių buvo net trys vokiečiai ir vertėjas.

Birutė iki šiol prisimena namuose buvusį sujudimą, kai buvo ruošiamos vaišės svarbiems svečiams. Esą pagrindinės šeimininkės buvo Blatienė, Vanda ir Mania. Jos kelias dienas gamino įvairius patiekalus, kepė tortus, net Dovydas ir Blatas buvo įdarbinti – dengė stalus alkieriuje. Tame pačiame, po kuriuo buvo iškastas bunkeris žydams.

„Grindis išklojo storais austiniais toliais, virš bunkerio dangčio pastatė stalelį su gėlėmis. Stovėjo ir kalėdinė eglė. Kampe – gramofonas ir krūva plokštelių“, – dabar su šypsena apie visa tai pasakojo Birutė. Tada viskas ne taip linksmai atrodė. Bet ko nepadarysi dėl kilnaus tikslo.

Ypatingosios Striaupių šeimos Kalėdos aprašytos ir „Prisiminimų“ puslapiuose. Ten Birutė dėsto: „Kalėdų pirmą dieną, po pietų, pradėjo rinktis svečiai. Viskas buvo paruošta. Mūsų šešetukas pasislėpė bunkeryje. Turėjo ten būti, kol pasibaigs balius, kol išvažiuos visi svečiai.

Visi greit įsilinksmino, pradėjo šokti, dainuoti. Teta Emilija be perstojo vaišino, ragino, siūlė tostus, po kurių būtinai reikėdavo išgerti.

Staiga apskrities viršininkas pusiau juokais paklausė: „Na, tai rodyk, Juozai, kur tavo žydeliai, norim susipažinti... Gal kokią pasiutpolkę sušoktume?“

– Jei jau nori, einame, aprodysiu visus namus, patys pamatysit. Jei slėpčiau žydus – jūsų nekviesčiau į svečius, – atsakė tėvelis ir plačiai atidarė visas duris. Įsilinksminę svečiai landžiojo po visus kambarius, kamaras, kol įsitikino, kad namuose žydų – nė kvapo.

Balius baigėsi antros dienos rytą. Svečiai suvirtę į roges dainuodami išvažiavo. Matėsi, buvo patenkinti. Prisipuotavo sočiai.

Išsiskirsčius svečiams, iš bunkerio išlindo žydai, visiems buvo gardaus juoko. Jie pasakojo, kaip jautėsi, kai virš jų galvų trypė vokiečiai.

Tą dieną valgėme visi kartu, prie to paties stalo, prie kurio puotavo ponai viršininkai.

Tėvelis juokais pasakė: „Sočiai prilakinom šunis, gal nebus tokie pikti ir nors laikinai nebesikandžios“.

Istorijos pradžia.

Istorijos II dalis.

Istorijos III dalis.

Istorijos IV dalis.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • FUTBOLAS: „Kauno Žalgirio“ futbolo komanda rugpjūčio 10 dieną sužinos savo varžovus UEFA Europos lygos pirmajame kvalifikaciniame etape; jais taps Estijos, Norvegijos arba Vengrijos komanda.
  • ŽEMĖS DREBĖJIMAS: Irano Kermanšaho provinciją sekmadienį supurtė 5,1 balo stiprumo žemės drebėjimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip manote, ar reikėtų ilginti atostogas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar buvote grybauti, uogauti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+16 +18 C

+17 +19 C

 

+16 +17 C

 +28 +30 C

+28+30 C

 

+22 +24 C

0-2 m/s

0-3 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos