respublika.lt

Viena koja - istorijoje, kita mene, bet abiem Lietuvojenuotraukos (1)

2020 spalio mėn. 11 d. 16:09:19
Danutė ŠEPETYTĖ

Net sunku patikėti - pirmoji retrospektyvinė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vieno žymiausių dailininkų, be kurio kūrybos neįsivaizduojama Lietuvos meno istorija, paroda „Petras Repšys: darbai" atidaryta tik šiemet, šią savaitę. Ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir tik garsiajam grafikui, medalininkui, monumentalistui sulaukus 80 metų jubiliejaus.

×
nuotr. 7 nuotr.
Petras Repšys. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė paaiškina, kad parodos paantraštė „darbai", lakoniška ir iš pirmo žvilgsnio banali, radosi paties autoriaus valia, matyt, turint galvoje, kad kiekvienas kūrinys reikalauja ir laiko, ir įgūdžių, ir įtempto minties darbo. Tą nesunku suprasti nuo pirmo žvilgsnio į vieną muziejaus salę sutalpinus grafikos, tapybos, skulptūros darbus, medalius ir knygų iliustracijas, kurie išsivaikšto penkiomis pagrindinėmis kryptimis: „Mano tėvynė", „Baltų praeities gyvybė", „Lietuvos krikštas", „Vilnius" ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai - vaizdus". Pusteme pavadinta parodos dalis „Praradimai" paliečia dar neužgijusią žaizdą - 2019 metų birželį iš dailininko dirbtuvės pavogtą 59 medalių ir 30 plakečių kolekciją, parengtą perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Vadinasi, pavogtą ir iš mūsų.

Parodos centre - naujausias P.Repšio kūrinys - bronzinis bareljefas „Lietuvos krikštas", ties kuriuo dailininko plušėta tris dešimtmečius, išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus iniciatyva ir lėšomis.

Kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga.

Dailėtyrininkė G.Jankevičiūtė pavadino makabrišku faktą, jog būtent siaučiant pandemijai P.Repšiui pagaliau pavyko užbaigti šį savo reljefą, kuris greičiausiai taps Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybe. Daugel metų tyrinėjanti P.Repšio kūrybą parodos kuratorė pasakojo, jog „Lietuvos krikšto" sumanymo pradžia sietina su „perestroikos" laikais kilusiu dailininkų ir inteligentų judėjimu, nukreiptu prieš kičą Lietuvos bažnyčiose. Judėjimo entuziastų paragintas P.Repšys ėmėsi kurti votą Aušros Vartų koplyčiai, tačiau tuometinis koplyčios rektorius nesusidomėjo jo pasiūlymu. Po kiek laiko atgavęs voto eskizą, dailininkas suprato, kad lemta šį darbą užbaigti ir čia jam pati istorija pakišo mintį: 2009-ieji, tūkstantmetis nuo pirmos krikščioniškos vienuolių vyskupo Brunono misijos Lietuvoje. „Lietuvos krikšto" reljefe Nukryžiuotojo papėdėje matome keturis Lietuvos dangiškuosius globėjus, įamžintus istoriko Alfredo Bumblausko patarimu: šv.Kazimierą, šv.Juozapatą Kuncevičių, šv. Andriejų Bobolą ir šv.Rapolą Kalinauską, keturis krikštą priėmusius valdovus - Netimerą, Mindaugą, Jogailą ir Vytautą. Reljefą aprėmina eilutė iš apaštalo Petro laiško: „Viena diena pas Viešpatį, kaip tūkstantis metų/ Ir tūkstantis metų kaip viena diena". Kaip autoriui būdinga, kūrinys polifoniškas ir estetiškas.

„Kai Venecijoje pamačiau Tintoreto dekoruotą bažnyčią, suvokiau, kad nereikia kalbėti apie jokias kategorijas, jokias etikas ar estetikas, tėra viena kategorija - tarnystė Dievui. Ten viskas yra, bet nieko negali suskaidyt, ištraukt pavieniui. Dabar visumos jausmas prarastas. Net žmogų išardo ir rodo gabalais. Aš tam neturiu gabumų. Čia mano kartos ideologija, nesiginčiju. Naujos kartos turi savo idealus, ir tai teisinga. Tačiau šiandien žmonės religinį kodą yra užmiršę ar bent jau supranta jį siaurai, - tik kaip kultūrą. Jei nėra Dievo, nėra ir vilties" - šią dailininko išmintį esu užėjusi 2006 metais išleistame albume „Petras Repšys".

Žmonės šiandien primiršę ir istorinį kodą, kuris užšifruotas dailininko darbuose, jo požiūryje ir santykyje su Lietuvos istorija, priešistore, praeities kultūra. Kuratorės nuomone, visiškai natūralu, kad P.Repšio darbai pristatomi muziejaus parodų cikle „Istorija ir dailininkas", nes visos ekspozicijos jungiamoji grandis yra istorija. Apskritai, anot jos, Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėtas parodų ciklas „Istorija ir dailininkas" (tai vienas iš gražių buvusios muziejaus direktorės Birutės Kulnytės palikimų, - D.Š.), regis, sugalvotas specialiai P.Repšiui, nes jis savo darbais maudyte maudosi istoriniam pasakojime. Jos giliu įsitikinimu, be sąvokos „mano Tėvynė", P.Repšys nepaaiškinamas nei kaip menininkas, nei kaip žmogus. Kiekvieną dailininko kūrinį ji mato kaip keliasluoksnį: be lengvai atpažįstamo, visuotinio, yra ir asmeninis, suteikiantis naujų prasmių.

Kodėl ne nacionalinėje galerijoje?

Šitas klausimas nedavė man ramybės. Kol kalbėjo muziejaus direktorė, kol parodos autorius P.Repšys sakė kalbelę, sudėliotą vien iš padėkų ir komplimentų, kol istorikas A.Bumblauskas gynė keturių šventųjų, kurie anot jo, negalėjo atsirasti ankstesniais laikais, figūras P.Repšio bareljefe, įsivaizdavau, kaip ši paroda galėtų atrodyti kad ir nacionalinėje galerijoje. Į mano klausimą, kodėl viso gyvenimo kūrybą reprezentuojanti paroda atsirado šiame muziejuje, kuratorė atsakė, kad toks buvo muziejaus pasiūlymas, be to, kaip jau girdėjome, jo darbai šioje aplinkoje atrodą natūraliai. Mano kukliu išmanymu, tokiam plačiam kūrybos spektrui eksponuoti reikėtų daugiau oro, nekalbant jau apie tai, kad tokio lygio dailininkui turėtų būti siūloma pati geriausia ir prestižine laikoma parodų erdvė, nors galbūt pačiam parodos autoriui tai ir neatrodo labai svarbu. Sakykim, tai svarbiau man, gal kitam, trečiam, kuriems dar reikalingi prioritetai, kriterijai, ir kuriems gal ne kiekvienas įrėmintas plėmas yra menas. Greičiausiai P.Repšiui, kiek teko apie jį girdėti iš pasakojimų ir knygų, tai visiškai nė motais. Kuo visiškai neabejoju - jis toli toli nuo šio pasaulio tuštybės ir tikriausiai kviečiamas nenueitų net į priėmimą Valdovų rūmuose, kaip ir šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius; jiedu šiuo atžvilgiu panašūs, - abu iš didžiavyrių genties. Tokiems kur kas mielesnis draugų nuoširdumas, o ne oficialus aukštos valdžios reveransas.

Viena tokia istorija ir nutiko istorijos mylėtojui P.Repšiui (jam istorija yra ir esamasis laikas), kai fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius sumanė padaryti draugui staigmeną. „Su Petru draugaujame 28-erius metus, - rašė jis interneto paskyroje, - per tą laiką susikaupė nemažai fotografijų - prisiminimų. Prieš mėnesį niekam nieko nesakęs atrinkau savo archyve per 50 nuotraukų, kuriose Petras nufotografuotas su artimais draugais. Vieni iš jų jau ilsisi anapily, na, o kitus maloniai pakviečiau rugsėjo 23 d. ateiti į Bernardinų bendruomenės centrą ir pabūti „sąmokslo" dalimi - kartu nustebinti Petrą Repšį. A. Bumblauskas sugalvojo, kaip jį privilioti į jam skirtą mano darbų parodą: pasakė, kad jis tą dieną bendruomenės centre kartu su kažkokiu profesoriumi skaito paskaitą, o pastarasis nori su Lietuvos iškiliausiu menininku pasitarti kažkokiu svarbiu reikalu. Man ir reikėjo į tą „paskaitą" atvežti P.Repšį. Neskubėjau važiuoti, kad spėtų susirinkti visi Petro draugai. Pirmoje eilėje pasodintas Petras net nepastebėjo nei kabančių fotografijų, nei susirinkusių savo draugų. Tik išklausęs" paskaitą" „Kas yra Petras Repšys?" ir apsidairęs mūsų mylimas draugas susivokė"...

A.Aleksandravičiaus parodą Bernardinų bažnyčios šv.Bernardino galerijoje galima apžiūrėti iki spalio 30 dienos.

Gi P.Repšio kūrybos retrospektyva Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki 2021 metų sausio 31-osios. Joje yra ir daugiau be „Lietuvos krikšto" nematytų darbų. Pirmą kartą viešai rodomas jo tapytas autoportretas su mama, saugomas Maironio literatūros muziejuje Kaune, visas dvylikos grafikos darbų ciklas „Legenda apie Šv.Onos bažnyčią".

Muziejus žada daugiau progų išsamiau susipažinti su žymaus dailininko kūryba - organizuoti specialius edukacijos užsiėmimus ir ekskursijas, aplankant P.Repšio darbus įvairiose sostinės vietose: „Versmės" iškabą ir fasado reljefą, restorano „Lokys" fasado horeljefus, garsiąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete esančią freską „Metų laikai", apie kurią jau šiandien sklando legendos. Vieną trumpai priminsiu. Sako, P.Repšiui tapant freską, turistai iš kažkokios sovietinės respublikos paklausė: „Tai restauruojate"? „Restauruoju", - atsakė autorius. „Gal žinote, kieno šis itališkojo renesanso darbas?" - smalsavo toliau turistai. „Žinau, - atsakė dailininkas, - Pietro Repšini". Sako, čia ne legenda, o tikras faktas.

 

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SVEIKINA: Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas penktadienį pasveikino Libijos konfliktuojančias puses pasirašius paliaubas
  • SVEIKATA: Vilniuje buriama sveikatos komanda aptarė pandemijos valdymą ir kylančias problemas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jums priimtinas sezoninis laiko sukiojimas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar eisite balsuoti antrajame Seimo rinkimų ture?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

+10 +13 C

 

+9 +11 C

 +13 +14 C

+12+14 C

 

 +14 +15 C

2-7 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Nuorodos