respublika.lt

Valentinas Sventickas: apie žmones, pravardžiuojamus sovietikais visas tekstasnuotraukos (80)

2020 gruodžio mėn. 06 d. 12:00:00
Irena BABKAUSKIENĖ

Literatūros kritikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, parašęs ne vieną knygą apie Justiną Marcinkevičių (1930-2011), neseniai pristatė naujausią savo darbą „Ką žino upė. Dar apie Justiną Marcinkevičių". Nes šiais metais Poetui būtų sukakę 90 metų. Nes lietuviškos tapatybės puoselėtoją, kurio žodis sukviesdavo tūkstantines minias į Sąjūdžio mitingus, vis dar reikia ginti nuo puldinėjimų. Kad buvo okupuoto laikmečio žmogus, nepabėgęs iš Lietuvos, o su tauta išgyvenęs sovietmetį. Kad buvo pernelyg didelis, pernelyg talentingas, ir kai kam nesinorėjo (ir nesinori) likti šešėlyje.

×
nuotr. 12 nuotr.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas. „Vakaro žinių” fotomontažas


- Poetas šių metų kovo 10-ąją būtų šventęs 90-metį. Ši knyga - dovana jubiliejui? Ar buvo ir kitų inspiracijų?

- „Dovana" skamba pernelyg patetiškai, atleiskit. Bet iš esmės jūs teisi. Jubiliejiniai renginiai, pakalbėjimai eina ir praeina, o knyga, kaip kultūros daiktas, turi galimybę išlikti, paliudyti konkretaus laiko nuotaikas, būsenas, vertinimus.

Inspiracijų ne viena. Ne kartą esu rašęs ir kalbėjęs, reaguodamas į Just.Marcinkevičiaus užsipuolimus. Buvo man svarbių žmonių, kurie ragino sudėti tai į knygą, kad būtų po ranka, pasiekiama visiems norintiems. Bendresnė inspiracija buvo pasipriešinimas autoritetų naikinimui, tikinimai, kad jų nė nereikia. Kalbu apie mėgavimąsi dekonstrukcijomis, apie žeminimą, įsikimbant į tendencingai pasirinktus epizodus, pavyzdžiui, iš Jono Basanavičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus gyvenimo, kūrybos ir veiklos. XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais Just.Marcinkevičius buvo ryškiausia viešoji asmenybė. Jo menkinimas gali paveikti jaunąją kartą. Bet nieko negali pakeisti jo amžininkų atmintyje - jie ėjo Lietuvos keliu šio poeto įkvėpti ir paveikti.

Net ir kritiko rašymai nėra vien tik racionalūs. Kai dabar žiūriu, o ir vieno kito skaitytojo žodžiai paskatino taip žiūrėti, šia knyga būsiu kiek paguodęs žmones, pravardžiuojamus sovietikais, radikalų kalamus prie kryžiaus vien dėl to, kad neišėjo į partizanus, nebuvo Sibire, neemigravo, tik buvo ištremti iš Lietuvos į Tarybų Lietuvą ir sugebėjo išlikti. Tokios tad būta pasąmoningos inspiracijos. Just. Marcinkevičiaus laikysenos supratimas čia buvo.

- Kas jus verčia vis grįžti prie Just.Marcinkevičiaus?

- Pirma. Jo poezija, apmąstymai, viešosios kalbos, laikysena, publicistinė ir literatūrinė veikla, asmens ir kūrybos harmonija mane seniai reikšmingai veikė ir tebeveikia. Jau mokyklos metais savo kaimely jį skaičiau ir jaučiau - štai ką norėsiu skaityti, štai ne kolchozas, o kitas pasaulis. Jis buvo iškili kūrybinio ir visuomeninio gyvenimo figūra, kurios visuminis pajautimas ir supratimas lėmė daugybės žmonių tautinius, pilietinius, estetinius lūkesčius ir apsisprendimus. Tokių asmenybių mes, meno vertintojai, neturėtume paleisti iš akių.

Antra. Vis galvoju ir rašau apie Just.Marcinkevičių, tartum kartu su juo išgyvendamas tuos sunkius smūgius, kuriuos nuo 1991 metų turėjo pakelti tokio talento ir tokio patriotizmo kūrėjas. Kaip žmogus jis buvo skaudžiai pažeistas. Bet asmenybės ir kūrybos esmė išlieka, atsispiria. Taigi rašau skatindamas matyti ne dekonstruktorių daromą iškamšą, o gyvą poetą. Klaidžiojusį, kilusį, esantį aukščiau, negu mes dabartiniai. Rašau norėdamas sakyti, kad jo kūryba buvo, yra ir bus verta skaityti, kad ji skleidžia šviesą ir turtina.

- Mirus Just.Marcinkevičiui, vos per pusmetį parašėte solidžią monografiją apie poetą. Kas skatino tokį tempą? Noras padėti tašką niekingoje, poetą purvais drabsčiusioje, istorijoje, kai jis 1991 m. TV laidoje „Krantas" buvo apkaltintas bendradarbiavimu su KGB - esą apysaką „Pušis, kuri juokėsi" sukūrė sovietinių struktūrų užsakymu?

- Knygą „Apie Justiną Marcinkevičių" parašiau 2011 metais per kovo mėnesį. Gavau kūrybinių atostogų, ir parašiau. Jų trukmė, be abejo, spartino plunksną. Kolega P.P. nepatikėjo, replikavo ir šypsojosi. Tai vieną gražią naktį suskaičiavau - per kovą parašyta 185 knygos puslapiai, kitu laiku 57 p. Šita „ataskaita" būtų juokingi profesiniai niekai, jeigu neliudytų, kad ir kritikas gali užsidegti. Kas paskatino? Išpuoliai prieš poetą. Ir nenutrūkstantis žmonių srautas prie jo karsto. Taigi šių kontrastų sąveika. Rašyti apsisprendžiau antrą dieną po laidotuvių. Eidamas paneriu. Taigi - upė žinojo.

Taip, televizijos laida „Krantas" skatino reaguoti. Rašiau apie ją tada, grįžau prie jos ir naujoje knygoje. Vėl pažiūrėjau tos laidos įrašą, pasistengiau objektyviai ją aprašyti, dar kartą pateikiau savo vertinimus, šiek tiek pakoreguotus. Laiko distancija pravarti. Viena aišku - jokio užsakymo poetas nevykdė.

- Esate sakęs, jog tada, kai prasidėjo Just.Marcinkevičiaus puolimas, joks politikas jo neužtarė. Ar nėra taip, kad ir šiandien nedrįstama viešai įvardinti „purvo vonių" užsakovo pavardės, nors daugeliui ji, panašu, žinoma?

- Galimo užsakovo paieškos „publikai" kažkodėl patinka. Bet toji žinia, kad joks įtakingas politikas nestojo jo ginti, daug svarbesnė. Tokiu būdu JIE prisidėjo prie piktųjų dvasių veikimo. Tai vienas gėdingiausių įvykių per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Pacituosiu ir čia, ką toje „Kranto" laidoje spėjo pasakyti Vytautas Kubilius: „Kai buvo Sąjūdis, reikėjo savo autoritetu paremti Sąjūdį ir sakyti didingas taurias kalbas, jis buvo reikalingas. O mes, taip išeina, dabar nuo jo nusigręžiam."

- Ar turite atsakymą, kodėl Just.Marcinkevičius nesigynė viešai? Kodėl atsaką davė tik parašytoje esė „Taburetė virš galvos", kurios, įdėjęs į aplanką su užrašu „Tik po mirties", nepublikavo?

- Toks buvo jo būdas. Kovotojo „už", bet ne „prieš". Dukra Jurga teisingai pavadino tėtį taikdariu. Didžioji dalis „Taburetės virš galvos" spausdinta knygose „Pažadėtoji žemė" (2009) ir „Dienoraščiai ir datos" (2012). Šeimos sutikimą išspausdinti visumą gavau 2017 10 23. Prisidėjo maždaug trečdalis teksto. Signataras Albertas Sinevičius kaip išskirtinį pagyrė mano knygos straipsniuką „Tik po mirties". Jame aprašiau, kai ką cituodamas, tas dienoraštiškos esė dalis, kurių Just.Marcinkevičius, kol buvo gyvas, neketino spausdinti. Manau, dėl to, kad atkirčio stilistika jam buvo svetima. O čia jos esama. Pirmą kartą užrėžiama kai kuriems išeivijos veikėjams ir prabylama apie kūrybinių varžovų pavydą.

- Jums buvo patikėta prisiliesti prie Just.Marcinkevičiaus rankraščių, vartyti tą aplanką su užrašu „Tik po mirties" ir sudaryti jo kūrybos rinktines. Koks jausmas?

- Visų pirma jaudinantis jausmas. Vartai sąsiuvinius ir lapus, neskirtus viešumai, rašytus sau. Toliau ateina tyrinėtojo pastangos išsiaiškinti, kas čia ko verta, kas spausdinta, o ką reikėtų publikuoti dabar. Rankraščiai patvirtina harmoningo, nuoseklaus, geriausios raiškos siekiančio žmogaus įspūdį. Knygos straipsnis apie Just.Marcinkevičiaus rankraščius (jis didžiausias) gali pretenduoti į išliekamąją vertę.

- „Taburetė virš galvos" pasirodė tik prieš keletą metų išleistoje, jūsų sudarytoje Just.Marcinkevičiaus rinktinėje „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė". Kokia reakcija ir kokie atgarsiai jus pasiekė, išspausdinus šią skaudžią išpažintį?

- Atsiliepimuose girdėjau ir žmonių įsidėmėtų konkretybių, ir atjautos, ir bendresnį supratimą, kad tai reikšminga XX a. antrosios pusės Lietuvos gyvenimo kitimų refleksija, paveikta skaudžių poeto išgyvenimų. Įsiminiau apgailestavimą dėl to, kad „Taburetėje..." išsakytų minčių poetas neišsakė tada, 1991-aisiais, - jos galėjo esmingai paveikti sudėtingų sovietmečio procesų vertinimą. Ir pats esu jam tą sakęs.

- Ar „Taburetėje virš galvos" minimas garsiosios „Kranto" laidos užsakovas V. L. kaip nors sureagavo?

- Tarp skambinusiųjų po knygos pasirodymo buvo ir vienas V. L.

- Su Just.Marcinkevičiumi gyvenote viename name, buvote kaimynai. Koks jis - gyvenimo detalėse? Ar yra dalykų, kurių dar nepasakėte apie Poetą?

- Tegaliu pakartoti, kad jis buvo labai draugiškas ir atidus kaimynas. Gal kas nors nebus girdėjęs, kad Just.Marcinkevičiaus per TV žiūrėdavo boksą, krepšinį (kai žaisdavo lietuviai), kad su draugais pažaisdavo kortom tūkstantį (dažnai laimėdavo), šachmatais. Gražiai dainavo. Buvo tikras „gūglas" anūkei, kol nebuvo interneto. Prekes iš parduotuvės nešdavosi tik portfelyje. Turėjo subtilų, ne visiems suprantamą, humoro jausmą su autoironijos gaidom.

- Ar pasikartojančios atakos prieš Just. Marcinkevičių (Nerijos Putinaitės knyga ir pan.) jus žeidžia? Kelia pyktį? Nuostabą? Kas atsitiko mūsų visuomenei, kad vis tenka ginti Tautos autoritetą nuo teisuoliais save įvardinusių žmogelių?

- Žeidžia. Kelia pyktį. Jau nebestebina. Petras Bražėnas, rašydamas apie mano knygą, įterpė pastabą, kad tų puldinėtojų vis dėlto nėra daug. Teisybė. Nuramino. Nors reikėtų pridėti, kad jie labai aktyvūs. O perskaitęs Vytenio Andriukaičio žodžius, kad dabar jau pasakiau viską, ką reikia, krūptelėjau: teks atkentėti.

Kas atsitiko visuomenei, gerai nežinau. Esu apie tai rašęs, samprotavęs, bet čia ilga kalba. Mums stinga gebėjimo džiaugtis, didžiuotis savo talentais, semtis gėrio ir grožio. Yra tautų, iš kurių galėtume to pasimokyti.

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (80)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. GODOS PRIE SUSKILUSIOS „GELDOS”
2. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
3. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
4. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
5. Vitas TOMKUS: JUOKAI JAU BAIGIASI, arba TEGYVULIUOJA PIDERALDEMOKRATIJA!
6. Globalistai atims mamą ir tėtį
7. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
8. N.Venckienė: Jie teisia, o aš vaidinu, kad tikiu
9. Algimantas Rusteika: Bakalaurų vyriausybė pasiilgo Rusijos
10. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
11. Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu
12. Laukėt, kad Dulkys virusą patvarkytų?
13. Didina pensijas, o jos vis nekyla (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
14. Ką jie dabar pasakytų žuvusiųjų artimiesiems?
15. Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam
16. Nesiskiepysi nuo COVID-19 - greitai lėksi iš darbo?
17. Trečias bandymas padaryti V.Landsbergį... prezidentu
18. O.Strikulienė: KAPITOLIJAUS ŠTURMĄ INICIJAVO NE TRAMPAS
19. O jeigu karas?
20. Policijos veteranai užsigeidė privilegijų
21. Vitas TOMKUS: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vakarams bus labai blogai, Lietuvai - tik blogai
23. Zigmas Vaišvila: Siaubiamiškio pasaka Nr.2 („Siaubiamiškio pasakų kūrėjas ir jo alaviniai kareivėliai")
24. Užkalti karstai kelia dar daugiau įtarimų (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Lengviau sukurti vakciną nuo Covid-19, nei ištirti bylą (su Vito TOMKAUS trigrašiu)

Dienos klausimas

Ar sekate susirgimų, mirčių nuo koronaviruso skaičius?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3   0 C

-1  0 C

 

 0  +1 C

+2 +3 C

+3 +4 C

 

+3 C  

1-6 m/s

1-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.2101 PLN - 4.5322
RUB - 89.0850 CHF - 1.0778
GBP - 0.8856 NOK - 10.3230

Nuorodos