Užgavėnių papročiai ir tikėjimai

Sunku jaustis už savo šalies dabartį ir ateitį atsakingais piliečiais nesidomint savo tautos praeitimi, papročiais, tautosaka. Lietuvių tautos kalendorinių švenčių papročiai, anot Marijos Gimbutienės, siekia ikiindoeuropietiškojo laikotarpio matristinę Senosios Europos kultūrą, susijusią su gyvybę teikiančia paslaptinga žemės ir vandens stichija, veikiama Mėnulio, Saulės, žvaigždžių.

Kiekviena šventė susideda iš daugybės papročių, kurie, perduodami iš kartos į kartą, ilgainiui tampa bendruomenės, šeimos, individo elgesio taisyklėmis, tam tikromis moralinėmis normomis, sutelkiančiomis žmones, reguliuojančiomis jų gyvenimą. Papročių žinojimas, jų laikymasis, t.y. įsipareigojimas praeičiai, teikia žmogui pastovumo, pasitikėjimo jausmą. Poetas Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad papročių sistema kadaise veikusi kaip nerašyta konstitucija, reguliuojanti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties ir, rodos, netgi po jos. Žmogus reiškėsi kaip didžiulio epo veikėjas, glaudžiais ryšiais susaistytas su gamta, teritorija, Dievu arba dievais, šeima, gimine, bendruomenės nariais, nuolat stebimas ir vertinamas. Šventes verta švęsti, nes jų tikslai fundamentalūs, siekiantys paveikti universalius žmogaus gyvenimo fenomenus: gimimą, mirtį, derlumą, padedantys išvengti stichinių nelaimių, išpranašauti ateitį ir pan.

Užgavėnės laikytos pavasario pradžia, todėl šios dienos apeiginiai veiksmai nukreipti į derliaus išauginimą ir išsaugojimą. Dauguma Užgavėnių papročių, tikėjimų siejosi su linais. Pavyzdžiui, užsiauginus ilgapluoščių linų, reikia nesėdėti namie - važiuoti į svečius pas gimines, aplankyti kaimynus, pasisupti, pačiužinėti nuo kalnų. Kad linai gerai augtų, Seirijų krašto merginos nuo kalnelio čiužinėdavo verpimo ratelio prieverpstę pasidėjusios. Jaunimas būtinai pasivažinėdavo arkliais. Tikėta, kad kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Alovės (Alytaus r.) apylinkių jaunimas dar prieš Užgavėnes nusivydavo ilgą šiaudinę virvę, susukdavo į didelį kamuolį ir pririšdavo prie greičiausių rogių galo. Užgavėnių popietę į roges susėsdavo kaimo jaunimas, ūgtelėję vaikai, uždegdavo šiaudų kamuolį ir lėkdavo aplinkui javų laukus „tempdami linus“. Dažniausiai žiemos buvusios sniegingos, tai šiaudinė virvė nedegdavo, tik dūmindavo, aprūkydama laukus - manyta, kad dūmais nuo čia augsiančių javų galima nubaidyti amarą, piktžoles ir kitus kenkėjus.

Žemaičiai tebesididžiuoja Užgavėnių persirengėliais. Persirengėlių vaikštynėmis siekiama atsikratyti žiemos, kaip sunkiausio meto, užtikrinti būsimo derliaus vaisingumą.

Etnologo Arūno Vaicekausko manymu, persirengimo paprotys sietinas su toteminiais tikėjimais, o vėlesniais laikais kaukės tampa protėvių gerbimo kulto išraiška, t.y. garbinami gyvūnų pavidalo protėviai. Seniausiomis laikytinos laukinių gyvūnų kaukės. Populiariausios - meška, gervė, ožys. Meška - toteminis gyvūnas, turėjęs žemiškosios dievybės bruožų, bet kartu sietinas su protėvių kultu. Ji asocijuojasi su vaisingumu, turto gausinimu. Šiaurės Aukštaitijoje buvęs paprotys per įkurtuves įvesti į pastatą mešką, kad namuose nieko netrūktų. Mitologijoje meška atstovauja vasarėjimo laikotarpiui. Gervė, toteminis paukštis, siejama su vestuvinėmis apeigomis. Gervininkų paprotys ilgiausiai gyvavo Ukmergės apylinkėse. Jono Balio knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ rašoma: „Užgavėnėse pietų metu ar vakarop eina per kaimą kokios trys keturios gervės ir kartu keli vyrukai palydovai. Jie nešasi dideles terbas. Visi gervininkai užsuka į kiekvieną kaimo trobą ir prašo riešutų. Jei kuri mergina mėgintų neduoti, tai gervės puola kapoti, o palydovai vyrai paima ir ištepa suodžiais ar anglimi, tai ženklas, kad ir kitais metais per Užgavėnes bus neištekėjusi“.

Etnologų manymu, Užgavėnių personažas Morė (Kotrė, Magdė, Senė Kūniškė, Boba) - ne kas kita, kaip personifikuota dvasia, kuri šventei baigiantis sudeginama ar paskandinama eketėje, nustumiama nuo kalno rogutėmis - taip suvaidinama žiemos pragaištis. M.Konstantinas Bružas Vaduvos Morę aprašė taip: „Morė - žmogaus dydžio, su kauke. Skarelė ir palaidinukė balta, sijonas juodas. Ant kaklo karoliai. Rankos pakeltos ir šiek tiek sulenktos. Atrodė, kad ji nori ką nors prie savęs priglausti. Užtat ir buvo vadinama ne More, o „maloningąja bobutėle“. Ant kiekvieno piršto - žiedai. Jie buvo padaryti iš šiaudų ir blizgėjo kaip auksiniai. Virš galvos - „karūna“. Nuo jos lanko kabojo spalvotos balanos. „Bobutėlę“ pritvirtino prie tekinio ir laikė kluone. Išvakarėse visi vaikai norėjo ją matyti. Domarkas mielai rodė, bet pirmiausia liepė berniukams kepures nusiimti ir tik tada atidarydavo kluono duris. Išvažiuodami iš namų, sušaukė vaikus ir liepė jiems su „bobutėle „ atsisveikinti. Visi ėjo ir bučiavo jai ranką. „Bobutėlę“ vežė su vienu arkliu...“

Visoje Lietuvoje žinomas pasakojimas apie vieną neturtingą žmogų, neturėjusį kuo užsigavėti. Jo tvartelyje buvo vienas meitėliukas, bet nesinorėjo jo pjauti - iki pavasario užaugtų didelis meitėlis. Išaušus Užgavėnių rytui, nuėjo varguolis į tvartą ir, kad ir labai gailėdamas, kad ir padejuodamas, nupjovė paršui ausį. Ta ausis tiko Užgavėnių šaltienai ir žmogus užsigavėjo. Po kiek laiko, žmogaus nuostabai, meitėliui ausis ataugusi. Atėjus Velykoms išdrąsėjęs vyras, norėdamas atsigavėti, vėl nupjovė gyvuliui ausį. Po dienos kitos meitėlį rado negyvą, mat užsigavėti būtina per Užgavėnes, o atsigavėti galima, kai yra kuo...

Javų derlumą, gyvulių vaisingumą, sveikumą, bendrą ūkio gerovę prieš ir per Užgavėnes stengiamasi užsitikrinti daug ir riebiai valgant. Paskutinis ketvirtadienis prieš Užgavėnes vadintas „riebuliu četvergu“. Šią dieną buvo privalu pradėti užsigavėjimą riebiais pusryčiais. Dzūkijoje dažniausiai krosnyje šutindavo kiaulės kojas ir ausis. Sekmadienį prieš Užgavėnes valgydavo septynis kartus, pirmadienį - devynis, o Užgavėnių antradienį - net iki dvylikos kartų. Stebuklingi skaičiai „septyni“, „devyni“ rodo, kad tiek kartų valgyta ne siekiant prikišti pilvą - tikėta, kad sotus valgis gali nulemti gerą ateitį. Taigi valgymas buvo privaloma apeigų dalis. Valgymas septynis kartus ar septyni valgiai ant stalo galėjo sietis su ateinančia septynių savaičių pasninkine gavėnia. Skaičius „dvylika“ galėjo reikšti tikėjimą, kad gausiai prisivalgęs per Užgavėnes sotus būsi visus metus.

Visoje Lietuvoje per Užgavėnes valgyta kiauliena, taip atiduodant duoklę kiaulei, kaip sotumo, ėdrumo simboliui. Žemaičiai ūkininkai Kalėdoms paskersdavo kiaulę, jos galvą ir uodegą pasūdydavo ir laikydavo iki Užgavėnių. Virtą kiaulės galvą padalydavo visai šeimynai, o uodegą suvalgydavo šeimininkas, kad rugių ir kviečių varpos būtų tokios ilgos kaip kiaulės uodega.

Mažojoje, Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje svarbiausias Užgavėnių ritualinis patiekalas - šiupinys, verdamas iš miežinių kruopų, miltų, žirnių, mėsos, įvairių prieskonių. Į šiupinį būtinai dedama kiaulės uodega ar virta kiaulės knyslė, o apie Tauragę prie šiupinio buvo verdama ir kiaulės galva. Tikėta, kad pirmasis iš jaunuomenės šiupinyje radęs uodegą dar šiais metais ves ar ištekės. Laukuvos apylinkėse šiupinys - kruopų košė su gaidžio pasturgaliu. Mažojoje Lietuvoje šiupinys dažniausiai būdavo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių su kiaulės galva, kojomis, uodega, rečiau su lašiniais. Kiaulė žemdirbiškuose tikėjimuose simbolizuoja ne tik orę (dėl gebėjimo knisti), bet ir chtoniškąją sferą. Kiaulienos valgymas sietinas su archajiškuoju ritualu, kuriuo siekiama užmegzti ryšį su mirusiais protėviais, jiems įsiteikti prieš būsimus žemės darbus. Grūdas, kruopa šiupinyje simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą - kad prasikaltų naujas daigas, grūdas žemėje pirma turi apmirti. Užgavėnės - žiemos atsikratymo šventė, t.y. perėjimas į kitą, naują metų ciklą. Kad užgimtų nauja, sena turi numirti.

Blynai (forma - magiškas ratas, saulės simbolis) siejami su vaišėmis protėvių vėlėms, nes jų personifikacija buvo laikomi namus lankantys persirengėliai, kurie būtinai vaišinami būtent blynais. Daugelyje tautų Užgavėnių, vestuvių papročiuose blynai išreiškė tikėjimą palaiminga apskrito daikto, įkūnijančio uždaros, blogosioms jėgoms neprieinamos erdvės idėją, galia.

Užgavėnių vakarą šeimininkės stengėsi greičiau už kaimynes pakurti krosnį, baigti ruošos darbus, tikėdamos, kad visus metus ūkio ir namų ruošos darbų srityje bus nepralenkiamos, ir vakarienei virdavo ne bet ką. Apie Tverečių šeimininkės specialiai taikydavo, kad paskutinis Užgavėnių valgis būtų pautienė, tikėdamos, kad vištos bus dėslios. Švenčioniškės šeimininkės virdavo riebią rasalienę iš ruginių miltų raugalo ar paraugintų burokų rūgštymo, kad būtų kuo užsisrėbti po riebių blynų, kad daržovės geriau derėtų. Užgavėnių vaišės dažnai buvo užbaigiamos ir pieniška lakštinių sriuba, kad nuo žarnų taukai nutekėtų, kad javų varpos būtų brandžios. Pavalgę vakarienę vaikai surišdavo šaukštus, mentelę, samtį ruginių šiaudų ryšiu ar juostele ir pastatydavo užstalės kampe, kad ganomi gyvuliai būtų ramūs, laikytųsi vienoje krūvoje.

Etnologė Angelė Vyšniauskaitė teigia, kad senovėje Užgavėnių, kaip ir Kūčių, vakarienė buvusi ritualinė. Tai rodo tautosaka. Pavyzdžiui, Šeduvos ir Tverečiaus apylinkėse pavalgius šeimos tėvas pasakydavo: „Tegul bus Dievui ant garbės ir už vėles skaistyklose kenčiančias“ arba „Mes užsigavim, tegul užsigavi ir mūsų nelaimės“. Tai rodo, kad paskutinis valgymas, simboliškai užbaigiant žiemą, buvo tarsi bendravimas su šeimos protėviais. Tačiau Užgavėnių maisto, priešingai nei per Kūčias, ant stalo nakčiai nepalikdavo.

Užgavėnių, kaip ir Kūčių, vakarienės maisto likučiams teikta stebuklinga galia. Tikėta, kad prieš pirmąją pavasario orę ištepus žagrės noragus nuo Užgavėnių pasiliktais taukais, suartoje dirvoje usnių neįsiveis. Užgavėnių valgių likučius įmaišydavo į miltinę tešlą, iškepdavo paplotėlį ir sušerdavo gyvuliams, kad būtų sveiki ir riebūs, sulesindavo vištoms, kad būtų dėslios. Nuo Užgavėnių likusiais taukais išsitepę rankas ūkininkai apglostydavo karves ir kitus gyvulius, kad jų nekirstų gyvatės. Ir tai tik lašas jūroje. Kur dar arklių lenktynės, supimasis, „bičių vežiojimas“, aukštaitiškasis santūrusis Gavėnas su palydovais, Kaišiadorių krašto Dėdas, tupdomas merginų darželiuose, Dieveniškių Užugavų Dziedas, pliekiamas už visas žiemos blogybes, mistiškasis suvalkiečių Sidaras... Ne veltui prieš keliolika metų folkloro kolektyvas „Vilnelė“ garsiajame Venecijos karnavale savo tradiciniais lietuviškais Užgavėnių persirengėlių vaidinimais, nurungė prašmatniuosius tolimųjų užsienių karnavalininkų bedvasius šėliojimus.