Švarus dangus be Tiutčevo ir Dostojevskio

„Nužmogėję padarai, kurie Rusijos akumuliuota agresija niekino bei žiauriai išžudė Bučos, Borodiankos, Mariupolio ir kitų Ukrainos miestų nekaltus gyventojus, - rašoma pareiškime, - pasauliui prisistato esą didžių Rusijos menininkų palikuonys bei nacijos, kūrusios pasaulines meno vertybes, atstovai. Jie didžiuodamiesi savinasi ir Rusijos humanistų kūrinius, mėgina jais užmaskuoti savo nužmogėjimą bei šovinizmą.

Kultūrą ir meną Rusija amžiais naudodavo savo imperialistinių galių įtvirtinimui, net jei patys kūrėjai oficialiajai valdžios ideologijai nepritardavo. Tam tikdavo įvairūs simboliai ar žodžiai, net tie, kuriuos bandydavo perinterpretuoti maištaujantys menininkai. Taip žmonių pasąmonėje būdavo įtvirtinama agresoriaus galia ir keliama baimė. Embargo metu kviečiame pamąstyti, kiek Rusijos kultūra ir menas tiesiogiai ar netiesiogiai skleidė bei įtvirtino kolonializmo idėjas."

Pareiškime primenama, kad: „Antrojo pasaulinio karo metai buvo ne visai tinkamas laikas Sąjungininkų užnugaryje rengti Bethoveno koncertus, o dabartinis karas - ne pats tinkamiausias laikas statyti Čechovo pjeses. Visa tai prisiminsime, kai valstybė teroristė bus sutramdyta ir tikroji jos kultūra bus išmušta diktatoriams iš rankų kaip minkštosios galios įrankis."

Praėjo mėnuo. Karas vis tęsiasi ir nepanašu, kad greitai baigsis. Galbūt kultūros embargui pritarę meno žmonės, beje, patyrę ir kai kurių savo bendruomenės narių kritiką, šiandien nebėra tokie kategoriški?

Tiems, kas dūsta be Rusijos kultūros

Komentuoja rašytojų sąjungos valdybos pirmininkė Birutė JONUŠKAITĖ-AUGUSTINIENĖ:

„Šiam kreipimuisi, kurį svarstėme per Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferenciją, pritariau, kaip ir dauguma kūrybinių sąjungų vadovų, galbūt naiviai tikinčių, kad būsią išgirsti. Jeigu politikai, ir ne tik politikai, būtų skaitę ar skaitytų daugiau poezijos, tai gal ir daugiau reikalingų sprendimų priimtų. Šitiek metų nuo prabangos ir godumo ištižę daugelio šalių vadovai, kaip sako Ukrainos poetė Julia Musakovska, tik „baisėjosi, smerkė, reiškė susirūpinimą, / caksėjo liežuviais" ir bičiuliavosi su tironu, pasirašinėjo sutartis, vykdė barterinius mainus. O, tarkim, Adamas Zagajevskis, 1998 metais parašęs eilėraštį „Trys angelai", jau kalbėjo apie nusilpusį žmogaus protą ir apie tai, kad „Mūsų išminčiai, / mūsų vadovai tėra liūdni pamišėliai / ir žino gal net mažiau už mus, / eilinius žmones."

O kas skaitė 2007 metais pradėtą leisti poeto Vlado Braziūno sumanytą ir sudarytą lenkų, baltarusių, ukrainiečių, latvių ir lietuvių poezijos antologiją „Magnus Ducatus Poesis"? Tose trijose storose knygose sugulę vos ne pranašiški kai kurių autorių eilėraščiai, poetai lyg nujausdami bandė perspėti, kokia ateitis mūsų laukia, bet kas tas knygas skaitė, kas įsiklausė... Anot Marcelijaus Martinaičio: „Liūdnas pamišęs poetas vienas ir vienas prie lango / žvelgia į kitą pasaulį pro atsivėrusią angą."

Dabar priekaištaujama kūrėjams dėl minėto pareiškimo įdėmiai jo nė neperskaičius. Juk Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija kviečia šalies vadovybę uždaryti dangų - paskelbti embargą Rusijos kultūrai ir menui Lietuvoje - iki karo Ukrainoje pabaigos.

Karui pasibaigus, galima jį būtų ir atšaukti. Bet šiuo metu, manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimo reikalas: pulti skaityti rusų literatūros kūrinius, žiūrėti jų filmus, spektaklius ar visa tai atidėti į šalį. Kasdien skaitome informaciją, poeziją, dienoraščius tų žmonių, kurie yra likę Ukrainoje, dažnai pačiame skaudžiausių įvykių sūkuryje, kurie kasdien išgyvena karo siaubą. Paklauskim rašytojo Oleksandro Irvaneco (ir daugelio kitų), ar jam dabar reikalinga rusų kultūra. Jo trijų dalių poema „Kultūra be politikos" (vertė Antanas A.Jonynas) labai ryškiai siejasi su LMKA pareiškimu:

„Tas putinas tūno pas puškiną

tolstojuje ir dostojevskyje

Slapčia iš gogolio žvilgčioja

Kad ir kaip man tai apmaudu

Yra jis turgeneve tiutčeve

Yra putinas bloke jesenine

Yra jis tykiajame done

Ir pakeltoj velėnoj

Yra putinas majakovskyje

cvetajevoj ir achmatovoj

Yra jis vasilijuj tiorkine

Ir jaunojoj gvardijoj jis

Yra putinas akunine bykove

prilepine ir pelevine

kibirove jis ir kabanove

Visose linorose goralik

Kurių patikliai mes klausėmės

Forumuos ir arsenaluos

***

Tas putinas grakščiai įplaukia scenon

Odetos odilijos baletinėj pakuotėj

Arba petruškos kostiumu stravinskį šoka <...>"

Ir taip toliau... Visą poemą galima rasti Lietuvos rašytojų sąjungos interneto puslapyje, specialiai sukurtoje platformoje „Slava Ukraini", kur skelbiame Ukrainos rašytojų tekstus apie jų patirtis Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą metu. Gal derėtų juos paskaityti ir kritikuojantiems LMKA pareiškimą. Gal tada būtų paprasčiau apsispręsti, kas svarbiau: solidarizuotis su kovojančia Ukrainos tauta ar protestuoti prieš embargą Rusijos kultūrai ir menui Lietuvoje. (Beje, priminsiu, šis karas prasidėjo prieš aštuonerius metus - 2014-aisiais. Kiek per tą laiką Lietuvoje apsilankė visokio plauko kirkorovų?)".

Kultūra jau sutepta

Komentuoja dailinkas Gintaras GESEVIČIUS:

„Aš negaliu gyventi pasaulyje ir būti nepriklausomas nuo to, kas jame dedasi; neįsivaizduoju, kad tai yra įmanoma. Nori nenori turi deklaruot kažką, su kuo esi, kam nepritari, už ką meldiesi. Ačiū Dievui, nepasimoviau ant tos bangos, kur visi paišo dviem, t.y. Ukrainos, spalvomis, manydami, kad taip remia Ukrainą. Koks čia rėmimas, galvoji, paprasčiausiai, jei nori paremti, nupirk kokį šalmą ir nusiųsk konkrečiu adresu, o su tais papaišymais - vien banalybę skatini. Aš irgi neatsilaikiau ir tokį vieną laivelį buvau nutapęs su vos įžiūrimu užrašu, bet palaikiau, palaikiau ir net į parodą neįtraukiau (G.Gesevičiaus paroda šiuo metu vyksta Utenos viešojoje bibliotekoje - D.Š.) paskui savo draugo draugei iš Ukrainos padovanojau...

Viskas, absoliučiai viskas gyvenime, vadinasi, ir menai, susiję su politika. Mano karta gyveno sovietmečiu, ir kadangi jai valgyt reikėjo, aš pats ir kiti dailininkai, prisimenu, darėm gražius plakatus Gegužės 1-ajai. Na, Gegužės 9 dienai nedariau, išvengiau duoklės ir spalio šventėms, - buvau šioks toks patriotas, tikrąją Lietuvos istoriją žinojau.

Žinojau, kas yra maskolija ir kas yra LDK, dariau plakatus Sąjūdžio laikais, net prieš karą esu plakatų daręs, bet man atrodo, kad šiuo metu nėra laiko žaisti pacifizmais ir ne tik dėl to, kad menas yra didelį poveikį turinti galia, bet ir dėl to, kad barbariška Rusija užsimojo prieš europinę civilizaciją, griauna, niokoja Ukrainą, sadistiškai žudo ukrainiečius.

Galvodamas, kodėl Dievas, Likimas ar Visata pasirinko tokį Rusijos imperijos sunaikinimo būdą, niekaip nesupratau, kodėl būtent per ukrainiečius. Paskui supratau: šalis - didelė, yra kur atsitraukti, yra kur pulti, gyventojų milijonai, yra kam ją ginti; žinoma, gaila tautos ir nacijos, gaila, kad jai tenka išgyventi karo žiaurumus ir netektis, tad kultūrininkų apolitiškumas, tylėjimas šitos baisios katastrofos akivaizdoje būtų nusikaltimas. Užtat aš palaikau Meno kūrėjų asociacijos kreipimąsi, siūlantį uždaryti dangų Rusijos kultūrai ir menui, kol Ukrainoje vyks karas.

Žinoma, suprantu, kad meno uždaryti neįmanoma, bet, jeigu tai būtų įmanoma, neišgyvenčiau nė kiek. Šitiek metų sovietmečiu mums piršo rusų kultūrą, kurios vertė - abejotina. Puikiai atsimenu, kaip studijų metais ignoravau rusų meno istoriją, nes ji man buvo visiškai neįdomi, kaip nieko žymesnio nedavusi pasauliui. Daug kas joje pasisavinta, nusirašyta, prisivogta iš kitur ir be proto politizuota. Jos braižas nepasikeitė ir šiandien, juk matome, kaip rusų marodieriai plėšia Ukrainos muziejus ir jų turtus gabena į Rusiją.

Sutinku, kad ne viskas karą pradėjusios valstybės kultūroje yra juoda, surasčiau, žinoma, vardų, kurie man šį tą reiškia, tačiau dabar nebėra laiko toje degutu ar š... užterštoje medaus statinėje bandyti išgraibyti teršalus, gadinančius, sakykim, švariąją kultūrą. Juo labiau kad tai iš principo neįmanoma, - šituo laikotarpiu kultūra vis tiek liks sutepta..."

Kur brėžtina takoskyra

Komentuoja teatro režisierius Gytis PADEGIMAS:

„Apskritai joks kultūros uždarymas nepriimtinas kultūros žmogui. Gana laukiniška būtų visiškai atmesti kultūrą, ją rūšiuojant tautiniu pagrindu. Kiekvieną tautą, jos kultūrą reprezentuoja skirtingi žmonės, tarp jų ir tie, kurie, sakykime, nieko nežino nei apie Čechovą, nei apie Čaikovskį. Nėra sveikintina dėl vieno vagies ir niekšelio nuteisti visą tautą. Mūsų laikais, t.y. XXI amžiuje, pastebima paradoksali situacija: aukštųjų technologijų laikais tikrosios kultūros apraiškos didumai visuomenės yra neprieinamos, nepasiekiamos, ir diduma visuomenės tenkinasi masine kultūra. Užtat ir nereikėtų stebėtis rusų kareivių tamsumu.

Dabartinės rusų literatūros, galima sakyti, nepažįstu, mažai skaitau rusų autorių, o dėl klasikos - pajuokausiu: jeigu jau kursim knygų laužus, pagalvokime, kur būtų geriau: ar arčiau Seimo, ar Nacionalinės bibliotekos... Asmeniškai rusų dramaturgų veikalų beveik nesu režisavęs, pirmenybę teikiau lietuvių autoriams (bent 40 pastatymų esu padaręs), per ilga tarp Vakarų rašytojų pjesių buvo ir ukrainiečių kūrinių; kadaise esu Lesios Ukrainkos miuziklą pastatęs.

Prisipažinsiu, nesu didelis Antono Čechovo gerbėjas, tad mano režisūriniame kelyje jo pjesių ir nerastumėte, tačiau kas kita - jo sūnėnas aktorius ir režisierius antikomunistas Michailas Čechovas, kurio sukurtu vaidybos metodu domiuosi iki šiol ir skaitau paskaitas. Šis metodas populiarus visame pasaulyje. Daug M.Čechovo metodo centrų yra visoje Europoje, JAV, Australijoje ir kitur. Beje, 1928 metais pabėgęs iš Rusijos režisierius ugdė teatralus ir tarpukario Kaune, taip stiprindamas nacionalinio teatro pamatus.

Kultūra neatsiejama nuo politikos, bet kai kalbame apie jos kūrėjus, vienoks santykis turi būti atžvilgiu tų, kurie remia Putiną, ir kitoks - tų, kurie kovoja prieš jo režimą, prieš agresiją Ukrainoje; tai totalitarinio režimo sąlygomis dažniausiai prilygsta didvyriškumui. Manau, takoskyrą turėtume brėžti tarp tų, kurie rizikuodami ne tik karjera, bet ir savo bei šeimos saugumu, priešinasi Putino politikai, ir tų, kurie besąlygiškai ją remia ir palaiko".