respublika.lt

Raudoną kilimą nemylimai podukrai!nuotraukos (1)

2020 liepos mėn. 13 d. 15:55:34
Danutė ŠEPETYTĖ

Prieš kelerius metus „Respublika” pasakojo, kokiomis apverktinomis sąlygomis laikomi Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio) per keliasdešimt metų iš Lietuvos bažnyčių surinkti liturginiai rūbai, kad jie plėksta, dūla, nyksta. Negi šis turtas niekam nerūpi, klausėme tada.

×
nuotr. 2 nuotr.
A.Lampickienės asmeninio albumo nuotr.

 

Tai, kas įvyko šiemet, mažų mažiausiai buvo netikėta. Turint galvoje institucinį vangumą visuomenės intereso atžvilgiu, iniciatyvos stygių, pareigos kaip karštos bulvės mėtymą iš rankų į rankas, puikiai išleista, gausiai iliustruota studija „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“ prilygsta kone stebuklui. Praėjusį mėnesį ji buvo sutikta Paberžėje, minint penkioliktąsias kapucinų vienuolio mirties metines. Knygos autorė - humanitarinių mokslų daktarė, menotyrininkė Gabija Surdokaitė--Vitienė, leidėjas - Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas. Ir kas įstabiausia - jos sumanytoja, iniciatorė - tautodailininkė Audronė LAMPICKIENĖ iš Alytaus.

Kelionė į Paberžę

Jos pavardė išsyk verčia suklusti: galbūt tuo pasirūpinti tautodailininkės paprašė Kauno arkivyskupija, kuriai ir priklauso šis Tėvo Stanislovo surinktas turtas, galbūt įgaliojo Kultūros paveldo departamentas, į kurio registrą yra įtraukta apie 80 jame esančių liturginių reikmenų, galbūt Kultūros ministerija, Dailės akademija, koks nors muziejus?.. Neatspėjome. Niekas, nė vienas iš jų. Kokia nors materiali paskata? Ambicija? Jokios. A.Lampickienės pavardė nusėdusi brūkšneliu tarp kitų rėmėjų - jei niekas nepasakys, niekas ir nežinos, kad čia jos sumanymas, o tie, kurie žinos, greitai pamirš…

„Knyga atsirado todėl, kad nuvažiavau į Paberžę, - pasakoja A.Lampickienė, Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus pirmininkė. - Nesuprantu, kodėl ten nesilankiau esant gyvam tėveliui Stanislovui, sakau „tėveliui“, nes taip jį vadina Regina Galvanauskienė, daug metų buvusi jo dešinioji ranka. Kunigo asmenybę, aišku, žinojau, visada žavėjausi, skaičiau jo tekstus, bet nesu ta, kuri nori ir lekia, - aš, matyt, laukiu, kol mane gyvenimas pats atves. Taip išėjo, kad gyvenimas nenuvedė į Paberžę Tėvui Stanislovui gyvam esant, o kai prieš penkerius metus nuvykome ten su vyru (Saulius Lampickas - garsus medžio skulptorius - D.Š.) jo jau nebuvo. Visur apvaikščiojom, Regina viską aprodė. Kunigas per gyvenimą buvo surinkęs begalę daiktų - nuo žalvarinių indų iki bažnytinių rūbų, - jis rinko beveik viską. Nuvedusi į svirną, kur kabojo gausybė arnotų, stulų, kapų, Regina tarė, susidurianti su jų saugojimo problema, nes drabužiai dūla, kai kur krinta gabalais ir aš iškart sureagavau, kad reikėtų juos bent fiksuoti, išleisti knygą. „Visi šneka, o niekas nedaro“, - tarstelėjo Regina, ir man užėjo už panagių. Aš nepamiršau. Apie tai užsiminiau mudviejų su vyru knygas parėmusiam Leonardui Šablinskui, Kunigo švietėjo J.Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojui, ir jis pasakė: darykim. Suradome menotyrininkę G.Surdokaitę-Vitienę; pats didžiausias indėlis yra jos.Tokia buvo pradžia.

Fotomenininkas Arūnas Baltėnas sutiko fotografuoti bažnytinius rūbus, kai dar nieko konkretaus negalėjau jam pažadėti dėl finansų. Laimei, fotografavimui ir tiriamiesiems darbams iš pirmo karto pavyko gauti Kultūros tarybos paramą. Na, o paskui trejus metus, kiek kartų prašėm, negavom nieko. Intensyviai per visą Lietuvą ieškojome rėmėjų ir buvo jau benusvyrančios rankos, bet G.Surdokaitei-Vitienei dalį taip reikiamos sumos pavyko gauti iš Kultūros paveldo departamento. Mano parama buvo darbas: fotostudija buvo įrengta klebonijoje, nuo jos iki svirnelio - koks šimtas metrų, o bažnytiniai rūbai - itin sunkūs; imdavau po tris ir nešdavau pirmyn atgal, taip be perstojo tris dienas, pavargdavau, kad vakare nesinorėdavo nė kalbėti. Malonu, kad prisidėjau prie knygos leidimo, nes tai knyga, įprasminanti Tėvo Stanislovo atminimą, mokslinė, na, ir beveik tautodailės knyga, nes visi rūbai dailiai siuvinėti. Ir mamai buvo smagu, ir visai mūsų šeimai ši knyga yra didelė šventė. Kas žino, gal, be vaikų, tai yra mano gyvenimo darbas…“

Tautodailei raudonas kilimas


Penkiolika metų A.Lampickienė vadovauja Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriui, pati yra pripažinta margučių marginimo meistrė, išleidusi gražią knygą „Margučiai kitaip“, kur prisipažįsta užsikrėtusi šiuo pomėgiu nuo vaikystės. Šiandien, dalyvaujanti su savo išdailintais margučiais parodose Lietuvoje ir užsienyje; jos margučiams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas. Ji - trečios kartos margintoja, po mamos Danguolės Dokšienės ir močiutės Anelės. Tiesa, estafetę yra perimanti ir grafinį dizainą baigusi dukra Banga, tad dėl tradicijos tęstinumo ir patirties perdavimo naujai kartai giminėje viskas gerai. Kitos gaidos suskamba Audronės balse, kai ima pasakoti apie Dzūkijos skyriaus reikalus.

Jos nuomone, kasmet tautodailė vis labiau spaudžiama į kampą, organizacijai darosi vis sunkiau kvėpuoti, ir ne tik dėl bendros kultūros politikos, verčiančios tautodailę ne itin reikalingu prielipu.

„Šiemet sausio 5 dieną Alytaus kultūros centre buvo iškilmingai atidaryti Tautodailės metai ir surengta respublikinė „Aukso vainiko“ paroda, - pasakoja Audronė. - Buvau pasiruošusi minutės kalbelę, kurią ketinau pradėti taip: šiandien tautodailei patiestas raudonas kilimas, bet aš dėkoju tautodailininkams, kurie dirba ištisus dešimtmečius ir labai dažnai neprisibeldžia į uždarytas vertintojų duris... Nežinojau, kad bus raudonas kilimas, o jis buvo iš tiesų. Tad perskaičiau mėgstamo poeto Rimvydo Stankevičiaus eilėraštį iš „Šermuonėlių mantijos“: „Ar ne tau šiandien varpas aidi? Ar ne tau čia slapčia pavydi?..“ „Raudonu kilimu žengė Seimo nariai, kultūros ministras, visų Tautodailininkų sąjungos skyrių atstovai, kai kas su vėliavomis, - iš tikrųjų buvo gražus renginys. Stovėdami klausėme garbių svečių kalbų, kai kurios buvo tokios, kad galėjo pasitarnauti pavyzdžiu, kaip nereikėtų kalbėti, - jeigu nelabai išmanai tą sritį, bet jei nori atrodyti reikšmingas, pasitark su tuo, kuris išmano, nes tavęs klausantį užpuola svetimos gėdos jausmas.

Apskritai, ar jūs nepastebit, kad šiandien klesti mokantys kalbėti? Klesti tie, kurie moka save pateikti, pasirodyt, galbūt net paverkt, o visi tie, kurie kalba iš esmės, yra neparankūs, jie arba nustumiami nuo scenos, arba užsitraukia nemalonę gal net visam likusiam gyvenimui. (Mūsų Saulius toks, kartais rūgščių frazių pabarsto garsiai.)

Svečiai pakalbėjo, jautriai pažiūrėjo, gražiai nusifotografavo su mumis, bet nulipo nuo scenos ir pamiršo. Taip jau yra. Apskritai ar įmanoma valstybės tarnautojo ir visuomenininko diskusija, tarkim, kokiais nors kasdieniniais klausimais? Jei ateini su savo problemomis, tarkim, į mero priimamajį, ir pradedi kalbėti, matai, kad tavęs ne tik nesupranta, bet ir negirdi, nes jie ir negali tavęs suprasti: jie turi tarnybą, kur jiems paruošta kėdė, stalas ir kompiuteris ant jo, kur garantuotas šildymas, dėl kurio galvos neskauda, o visuomenininkas turi dėti didžiules pastangas, kad išliktų.“

Audronė sako negalinti skųstis dėl projektų finansavimo, tiek Kultūros taryba, tiek Alytaus miesto savivaldybė palaiko jos sumanymus, tačiau nė cento iš skirtos sumos nevalia skirti, tarkim, patalpų, kur vykdavo tradiciniai amatų mokymai, šildymui. Kartais jai primena, kad tautodailės skyrius turi nekilnojamojo turto, bet tas turtas, pasak Audronės, yra kaip kupra. Skyrius įsikūręs pačiame miesto centre, bet sename name, kurį dalijasi dar su penkiais savininkais. Patalpos prašyte prašosi remonto, langų rėmai tokie sutręšę, kad, būna, krinta stiklai. Dideliu finansiniu išbandymu tapo keičiamas viso namo stogas, už kurį Dzūkijos tautodailės skyriaus administracijai teko sumokėti 7,5 tūkst. eurų; vargais negalais išsimokėjo per kelerius metus. Parašiau „administracijai“ ir susizgribau - kartais joje tebūna vienintelis žmogus, atliekantis visas pareigas, nuo valytojos iki pirmininkės ir net stojantis už prekystalio tautodailės salone. Audronė didžiuojasi, kad į parduotuvėlę susiveža tautodailininkų darbų iš visos Lietuvos, kad čia galima rasti tokių meistrų ir tokių kūrinių, kurių nerastum jokiame kitame mieste. Taip esą dėl to, kad skyrius niekada nebuvo įsiskolinęs jokiam tiekėjui, ir netgi tada, kai jo kasoje švilpavo vėjai, A.Lampickienė išeitį surasdavo, įlįsdama į savo kišenę. „Aš nesiskundžiu, - sako ji, - stengiamės išsilaikyti, nes viską užbraukti staigiu brūkšniu būtų pats lengviausias žingsnis. Gal mano vietoje kitas žmogus prasuktų kokį verslą, pradėtų internetinę prekybą, bet suprasdama, kokių resursų ir pastangų bent pradžioje pareikalautų šis sumanymas, sakau: gal kitas padarys geriau.“

Audronę liūdina, kad vis dažniau tenka įrodinėti tautodailininkų reikšmę miestui. Kad iš šimto Dzūkijos tautodailininkų (tiek šis skyrius turi narių) tik mažuma nuolat dalyvauja tiek respublikinėse, tiek tarptautinėse mugėse ir gan neblogai užsidirba. Kad didžioji dalis yra pensinio amžiaus, kai kurie nieko nebekuriantys, likę tik sąrašuos, kad vieni sensta, kiti pamažėl traukiasi anapus, o jaunimo, kuris veržtųsi į tautodailę, nėra. Galbūt, svarsto, jauno žmogaus netraukia toji sritis, kur reikia ilgai ir kruopčiai dirbti, kad taptum geru meistru, jam norisi greito rezultato. Užtat tarp jų toks populiarus šiuolaikinis menas - performansai, objektai, instaliacijos. Deja, ir mokyklinėse programose etniniam ugdymui paliktas nemylimos podukros vaidmuo. Kaip skelbė reklamos balsas per televiziją: lietuviai kažkada buvo žmonės, paskui susiprato esą lietuviai. Dabar, atrodo, viskas atvirkščiai: dabar lietuviai atverčiami į „žmones“, kad jie pamirštų esantys lietuviai.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ISPANIJOJE: Ispanijoje nuo koronaviruso plitimo pradžios užfiksuoti mažiausiai 337 334 užsikrėtimo atvejai.
  • PADĖJO GĖLIŲ: ketvirtadienį daugelio Europos Sąjungos šalių ambasadų Baltarusijoje atstovai padėjo gėlių vieno iš protestuotojų žūties vietoje Minske.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar švęsite tradicinę Žolinės šventę?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur dažniausiai perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14+16 C

+12 +14C

 

+15 +17 C

 +18 +20 C

+17+24 C

 

+20 +23 C

1-3 m/s

1-4 m/s

 

1-3 m/s

       

Nuorodos