Publiką tebevaldantis burtas: Širvys

Sostinės Rašytojų klube buvo pristatyta prieš keletą metų anapusybėn iškeliavusio poeto, eseisto, kritiko, ilgamečio „Respublikos“ apžvalgininko Valdemaro Kukulo knyga apie legendinį sovietmečio Lietuvos poetą Paulių Širvį „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“. Tai daugel metų rašytas solidus P.Širvio gyvenimą ir kūrybą (ir jų sąskambius) iš dalies moksliškai, iš dalies poetiškai analizuojantis veikalas, paties V.Kukulo laikytas svariausiu gyvenimo darbu, kurį poetas beveik ir suspėjo atlikti - šios knygos rankraštis liko neužbaigtas, tačiau pritrūko vos vieno - baigiamojo skyriaus. Įstabu ir sunkiai įtikėtina: ši monografija apie P.Širvį - jau ketvirtoji V.Kukulo knyga, išėjusi po poeto mirties.

Laikui gan negailestingai „liustruojant“ sovietmečio poetus, į šį renginį ėjau kupina nerimo širdimi, mėgindamas spėlioti, kas nūdienos visuomenės sąmonėje nusvėrė P.Širvio atveju - medaliais nusagstyta sovietinio kareivio uniforma ir partinis darbas ar liūdnos jo akys, graudžiai dainingas balsas ir tokie pat graudžiai dainingi jo eilėraščių posmai, kurių prigimtinio tyrumo jokios doktrinos neįstengė supurvinti?.. Tačiau vos įžengęs į Rašytojų klubo salę, supratau, kad P.Širvio padėtis visiškai saugi - tiek žmonių, susibūrusių salėje, matydavau tik šviesaus atminimo Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaruose. O ir publika ne bet kokia - rašytojai, poetai, aktoriai, it žaibai plieskiantys fotoaparatai, bent trys salėje dūzgiančios filmavimo kameros...

Renginį moderavusiam literatūrologui ir leidėjui Valentinui Sventickui beliko pagirti salėje nesutelpančią publiką, kad susirinkusi čia pasielgė teisingai.

„Šią knygą V.Kukulas suvokė kaip savo svarbųjį gyvenimo darbą, kurį tiesiog privalo padaryti. Kai kurie lengvai pastebimi abiejų poetų charakterio, gyvenimo būdo, kūrybos būdo panašumai, be abejo, buvo vienas šio įsipareigojimo motyvų ir neatsiejama jo dalis. Ši knyga iš bendro monografijų konteksto išsiskiria tuo, kad rašyta poeto ranka, kai rašant dalyvauja poeto patirtys, psichologinės ir kūrybinės nuojautos, vaizduotė - dalykai, kurių literatūros mokslininkai neturi arba negali sau leisti. Tačiau šis V.Kukulo veikalas nenusileidžia literatūrologų rašytiems veikalams savąja aprėptimi - kalbu apie neįtikėtinai nuodugnų P.Širvio biografijos ir kūrybinio kelio piešinį“, - sakė V.Sventickas.

Žodį tarė knygos redaktorius jaunas poetas Vainius Bakas - jis prisiminė įsidėmėtus V.Kukulo charakterio bruožus - reiklumą bei atidumą ir patikino publiką, kad būtent toks - reiklus ir atidus - stengėsi būti pats, imdamasis šio nelengvo ir atsakingo darbo. Na, o redaguotą veikalą įvertino pasitelkdamas poeto Sigito Parulskio knygos „Iš ilgesio visa tai“ pavadinimo parafrazę: „Iš abejonių visa tai. Nes juk abejonės ir yra nuolatinės didžiųjų darbų palydovės. Tačiau nesuklysime ir pasakydami, kad iš klausos visa tai, iš ypatingos atidos ir profesionalumo, iš gausybės patirties visa tai... Simboliu tampa ir studijos pabaigoje laužtiniuose skliaustuose pateiktas žodis: „Nebaigta“. Tai juk nėra vien tik pastaba, kad laikas ir aplinkybės V.Kukului neleido užbaigti šios monografijos - veikiausiai tai yra paliudijimas, kad tekstai yra kuriami ir niekada nebus sukurti, kad vieno rašytą sakinį turi pratęsti kitas, kad po menamo taško visada išlieka dar vieno sakinio nuojauta“.

Su P.Širviu artimai bendravęs, prie jo, o vėliau ir prie V.Kukulo karsto kalbėjęs poetas, lietuvių literatūros klasikas Algimantas Baltakis, V.Sventicko publikai pristatytas kaip žmogus su P.Širviu daręs „ne viską, bet daug ką“, parodė publikai turįs prisirašęs net kelis lapelius priekaištų šiai monografijai, sakydamas, kad P.Širvį tik paskutiniais gyvenimo metais regėjęs V.Kukulas knygoje nuštrichavo labiau P.Širvio - legendos nei P.Širvio - realaus žmogaus ir kūrėjo portretą, tačiau retoriškai taręs: „Bet negi su mirusiais ginčysies“, užuot kritikavęs, pažėrė dosnių komplimentų monografijos autoriui už tikrą tyrėjo aistrą ir papasakojo gyvų prisiminimų iš abiejų poetų biografijų...

„Kartą P.Širvys užgėrė ir neįstengė ateiti į savo paties kūrybos vakarą. Rašytojų sąjungos vadovybė skambina man ir liepia važiuoti skaityti savo eilių vietoj P.Širvio, mat bilietai parduoti, žmonės jau salėn susirinkę... Mane net prakaitas išpylė. „Ar pasiutot? - sakau. - Taigi žmonės pamatę mane vietoj Pauliaus į gabalus sudraskys“, tačiau kur dingsi, teko važiuoti... Tačiau turiu pasakyti, kad Pauliui už šį nuotykį „atsikeršijau“ - užgėriau per savąjį renginį ir tada manęs „pridengti“ jau važiavo P.Širvys“, - publikai aidint juoku pasakojo A.Baltakis.

Finaliniu renginio akordu teko pabūti literatūros mokslininkei Viktorijai Daujotytei, ji kalbėjo ne tik apie monografijos vertę, V.Kukulo įdirbį, pastangas ir likusias darbo spragas, bet ir apie P.Širvio vietą lietuvių literatūroje bei jam skirto tomo vietą „Lietuvių literatūros lobyno“ knygų serijoje.

„Paulius Širvys apskritai yra didelė lietuvių literatūros problema ir redakcinės kolegijos nuomonės dėl tikslingumo šio poeto rinktinę įtraukti į „Lobyno“ seriją nesutampa. Tačiau asmeniškai manau, jog P.Širvio poezijos tomą, kad ir plonytį, tiesiog būtina išleisti - juk be šio poeto, be jo ypatingo, grynojo lyriko balso lietuvių poezijos visuma nebūtų atskleista.

Šiandien pristatomoje monografijoje V.Kukulas suskaičiavo dvi dešimtis P.Širvio rašytų poezijos grynuolių. Sutinku su juo. Tačiau šalia šių dvidešimties atsirastų dar tiek eilėraščių, reikalingų poeto kontekstams atskleisti, o dėl keturių penkių dešimčių eilėraščių, manau, rinktinę leisti yra verta“, - sakė
V.Daujotytė ir prasitarė, kad redkolegijos narius jai jau pavyko įtikinti.

Buvo įvardyta ir būsimosios rinktinės sudarytoja - profesionali redaktorė Deimantė Kukulienė, poeto V.Kukulo našlė, leidyklai atnešusi ir pristatytosios monografijos rankraštį.

Renginį užbaigė pats P.Širvys, graudulingu balsu iš televizoriaus ekrano darsyk progiesmiu užringavęs: „Aš - beržas, lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.