O.Strikulienė: Nenučiuoš šalia Katedros Gedimino pilis?

Pavasariop talkininkai vėl puola vykdyti poeto Justino Marcinkevičiaus norą - išsaugoti Vilniaus Gedimino kalną. Balandžio 18-ąją švarinimosi talką organizuoja Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kartu paminėdama ir Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną. Tačiau specialistai baiminasi, kad nuo medžių išvaduotas, sutvarkytas kalnas po kelerių metų gali imti slinkti žemyn.

Pavasaris šiemet šiek tiek pavėlavo. Žemė dar labai šlapia. Šit ir paaugliai, važinėjantys kalno papėdėje dviračiais, palieka drėgnoje žemėje klampias vėžes. Išvagoja „geležinkeliais“. Tad gegužės 2-ąją, kai žemė bent kiek pradžius, kai jau grėbliais bus galima naudotis, direkcija surengs dar vieną talką. O gegužės 11-ąją jau visa Lietuva ims savo pakampes kuopti, švarintis. Bus organizuojama respublikinė talka.

O kol talkų metas dar tik prasideda, žiūrime naujomis, šio pavasario akimis į Gedimino kalną. Beveik be čia anksčiau šlamėjusių medžių. Rytinėje pusėje dar keturi stūkso, na, ir prie keltuvo - dar keli.

Ar taip „nuplikinto“, jau nešlamančio, nečiulbančio kalno neištiks šlaitų erozija? Ar Just.Marcinkevičiaus noras kalną išsaugoti taps sunkiai įgyvendinamas? Tarkime, jei pats kalnas ims slinkti, čiuožti žemyn. Lyg toje apverstoje rytiečių patarlėje, nutaręs nesiožiuoti ir pats žygiuoti prie pranašo.

Aleksandro Stulginskio universiteto Žemėtvarkos ir geomatikos instituto direktorė docentė Virginija Gurskienė neatmeta galimybės, kad toks medžių iškirtimas kalnui gali būti skausmingas.

„Tai gali būti pavojinga, nes žolinės augalijos Gedimino kalno šlaituose nėra labai daug“, - trumpai paaiškino V.Gurskienė.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Rezervato tvarkymo skyriaus vedėjas archeologas Stanislovas Patkauskas sakė, kad pastarieji 2-3 metai Gedimino kalnui bus reikšmingi.

„Kategoriškai negaliu atsakyti, ar medžių sunaikinimas kalnui pakenks, - kalbėjo S.Patkauskas, - paaiškės po 2-3 metų, kaip sureaguos gruntas. Matote, kai kalno papėdėse medžiai retai susodinti, tai pakanka šviesos, formuojasi velėna, medžių šaknys įsitvirtina dirvoje ir taip saugo nuo erozijos. Tačiau Gedimino kalne medžių buvo tiek daug, kad buvo nuolatinis pavėsis. Sunyko natūrali velėna, formavosi įvairios griovos. Medžių šaknys tapo nestabilios. Manau, kalną būtų galima sutvirtinti kalninėmis pušelėmis ar kitokiais žemaūgiais augalais, turinčiais plačias šaknis“.

O koks buvo Gedimino kalnas senovėje, kai mūsų protėviai, pasistatę gynybinę pilį, nuo jos kuorų dairėsi, ar neartėja priešai? Aišku, Gedimino kalnas, kaip ir Trijų Kryžių, Bekešo ir Stalo kalnai, buvo visiškai plikas. Kad priešai, slapstydamiesi už medžių, pavojingai nepriartėtų prie pilies. Kad nuo pilies kuorų svaidomi akmenys, ietys trinktelėtų ne į baltų garbintus medžius, bet į kryžeivius ar kitokius užpuolikus.

Tik XIX a. pabaigoje kalnas buvo apsodintas želdynais. Ir taip, jiems augant, Gedimino pilis kasmet tapo vis labiau paslėpta nuo miestelėnų akių. Kad žmonės užmirštų, jog tai lietuvių pilis. Ne rusų, ne prancūzų, ne lenkų, ne vokiečių. Kad Vilnių, šimtmečiais ėjusį iš rankų į rankas, vis dėlto pradėjo kurti Lietuvos didysis kunigaikštis.

Evaldas SURVILA, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros vedėjas

Gedimino kalno šlaitas yra kiek statokas. Kad būtų apsisaugota nuo erozijos, suplanavusieji medžių nupjovimą turėtų atlikti ir dirvožemio tyrimą. Jei kalno šlaitų podirvis sunkesnis, gali susidaryti žemių slinktys. Toks variantas tikrai galimas. Tiesa, tai bus ateityje, kai nupjautų medžių šaknys supus. O dabar, kol dar nesupuvusios, tos šaknys kaip amortizatoriai dirvožemį sulaiko. Bet ateityje, mano nuomone, tuos per daug stačius šlaitus reikėtų sutvirtinti. Prismaigyti augalijos, turinčios gilias šaknis. Nes medžių šaknų sistema nėra gili, tik iš pusmetrio gylio dirvožemio maitinasi. Tik ramstinės šaknys kiek gilesnės.