Ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Europoje buvo niekinami ir šluojami paminklai istorinėms asmenybėms, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusioms su vergvaldyste. Labiausiai JAV nepasisekė pilietinio karo konfederacijos generolams - tebereikalaujama nuversti visus jų žygius liudijančius monumentus, ne ką lengviau ir Amerikos atradėjui Kristupui Kolumbui, atvėrusiam kolonizatoriams kelius į Naująjį pasaulį - Ričmonde jo statula buvo įversta į vandenį, o Bostone paminklui tiesiog nurėžta galva. Portlande nugriautas trečiojo prezidento, pagrindinio JAV nepriklausomybės deklaracijos kūrėjo Tomo Džefersono paminklas, paskui dar apdaužytas lazdomis. Vienam postamento šone liko užrašas „vergvaldys“, kitame - naujo minios didvyrio Džordžo Floido vardas.

Bristolo mieste (Jungtinė Karalystė) maištininkai į uosto vandenis nutrenkė XVII a. vergų pirklio Edvardo Kolstono paminklą. Kilo pavojus ir skautų judėjimo pradininko Roberto Baden-Povelo skulptūrai; ją buvo nutarta laikinai pašalinti kaip ir Belgijos karaliaus Leopoldo II, vadovavusio įvedant kolonijinį režimą Konge, skulptūras.

Londone ant iškilaus britų politiko Vinstono Čerčilio paminklo atsirado užrašas: „Rasistas“.

„Matote, aš tikiu Dievu, - sako ta dingstimi užkalbintas Signatarų klubo narys Nikolajus Medvedevas. - Žinau, kad būna nuodėmė ir būna atpildas; kad ir kaip bandytum išsisukti, jis vis tiek ateina. Ir dabar prisiminkime, kaip atsirado JAV. Kai buvo atvykę europiečiai, daugiausia anglai, bet buvo ir prancūzų, ir ispanų, - ką jie padarė su vietiniais gyventojais. Jie norėjo juos paversti vergais, bet indėnai nesutiko, todėl atsirado šūkis: geras indėnas - miręs indėnas. Tai pirma nuodėmė.

Yra Dievo įstatymas „Nežudyk“. Reikėjo užgrobti čiabuvių žemes, o joms apdirbti reikėjo darbo rankų - iš Afrikos britų jūreiviai gabeno juodaodžius į Ameriką ir pardavinėjo vergvaldžiams. O kaip jie elgėsi su vergais? Bičer Stou „Dėdės Tomo trobelėje“ aprašyta viskas. Todėl išauga kartos, pilnos neapykantos, todėl juodaodžiai ir šiandien elgiasi atitinkamai, - žymiai drastiškiau negu baltieji. Ir to negalima neigti. Policininkams su juodaodžiais žymiai sunkiau. Prie baltojo prieis, pasakys, kad pažeidei taisykles, kad gatvėje elgiesi netinkamai ar mašina važiuoji per dideliu greičiu, ir tas paklus, leisis surakinamas antrankiais, jeigu kas. O juodaodis būtinai pradės šakotis.

Žinoma, aš nepalaikau žmonių, kurie daužo paminklus. Jie nuvertė generolo Roberto Ly paminklą, generolas buvo už konfederatus, bet jis pats nebuvo vergvaldys.

Be visa ko, JAV kūrėjai, tarp jų ir Džordžas Vašingtonas, kurio vardu Vilniuje pavadinta aikštė, kiek turėjo vergų? Keletą tūkstančių. Kaip jis su jais elgėsi? Kaip ir visi kiti. Visi pirmieji JAV prezidentai, išskyrus Abraomą Linkolną, panaikinusį vergovę, buvo vergvaldžiai, ir visas kapitalas sukrautas ne tiek vergų prakaitu, kiek krauju. Gerovė, sukurta „ant kraujo“, negali būti pateisinta, nors keršto aš nepalaikau.

Šv. Rašte parašyta: nekeršyk, patikėk tai Viešpačiui, jis nuspręs, ką daryti. Sąjūdžio laikais, kai dar nebuvo subyrėjusi Sovietų sąjunga, aš sakiau, kad valstybė, kad ir kokia stipri ji būtų, jeigu ji pastatyta „ant kraujo“ (o jinai buvo pastatyta irgi ant nužudytų vaikų, kunigų, tūkstančių sušaudytų inteligentų kraujo), ilgai neišsilaikys. Ir kuo baigėsi? Subyrėjo.

Bet dabar, kai žiūriu į Angliją, kur įrodinėja, kad Čerčilis buvo rasistas, mane ima juokas. Nepasakysiu, kad jis šventasis, bet jis kovojo su Hitleriu, jis kovojo už Angliją, bet ne už vergvaldystę. Išeitų, Hitleris buvo geras, Čerčilis - blogas. Absurdas, europiečiai irgi išėjo iš proto. Ir dar save vadina krikščionimis...

Ačiū Dievui, lietuviai nepakankamai sudemokratėjo ir išprotėjo, kad užsiimtų panašiais dalykais. Išskyrus kelis nepilno… išsilavinimo žmones.

Galbūt man sekasi, kad aš tokius lietuvius pažįstu, bet aš manau, kad dauguma lietuvių yra tokie.“

Lietuviai nebuvo vergvaldžiai, ir juodaodžių čia - vos vienas kitas. Užtat, anot Signatarų klubo nario, nepilno… išsilavinimo asmenų organizuotos eitynės prieš rasizmą Vilniuje atrodė kaip suvaidinta komedija ar groteskas. Ir paminklai Lietuvoje beveik visi, potencialiai keliantys pavojų, jau nugriauti.

Na, dar yra aistruolių, kuriems kraują gadina Petro Cvirkos figūra (vieną gražią naktį patyliukais nuvers ir tą).

Lietuvių paminklų sprogdinimais nenustebinsi. Tą procesą esame išgyvenę neseniai ir palyginti gana civilizuotai, nors pasibardami, pakibirkščiuodami, bet palydėdami pasmerktas nukėlimui odiozines skulptūras į Grūto parką be revoliucijų ir be gaisrų. Dabar, kai pasiilgstame, galime jas pamatyt už pinigėlius.

Istorikai, žiūrintys praeitin, galėtų išrikiuoti virtines paminklų, kurie žmonių valia keitė vieni kitus, podraug su santvarkom, okupacijomis, kintant valstybių sienoms ar ideologijoms, naikinant buvusio režimo simbolius ir statant naujus. Šita banga vis dar krusteli, suvilnija ir Rytų Europoje, vis bandant iš po akių visam patraukti sovietinių kareivių paminklus. Nauja yra tik tai (todėl sakau, pasaulis bus pasikeitęs), kad šįkart karas prieš paminklus vyksta kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Griovimo banga, be jokių sisteminių pervartų, ateina iš Vakarų, kur demokratija posovietinėms valstybėms buvo planetos švyturys ir kuri nūnai, politkorektiškumo pančių suvaržyta, vandalų puotai neišdrįsta pasakyti „ne“.

O gal tai visiškai dėsninga, užprogramuota devoliucijos dalis, kada, sakykime, išlupus iš mokyklinių programų neva rasistinių užuominų turinčius Marko Tveno tekstus, iškupiūravus filmus, pasakas su galimai kai kam įžeidžiomis citatomis, viso to pasidaro aiškiai per maža, taip niekingai maža nesusipratėliams išprusinti, kad ateina laikas beisbolo lazdoms. Numušus paminklus, ateis eilė žmonėms? Ne veltui sakoma, kad akmenys, išmėtyti XXI amžiuje, surinkti nebus…

„Jeigu į praeitį pradedi šaudyti iš šautuvo, praeitis į tave šaus iš patrankos“, - nemaria išmintimi paguodžia N.Medvedevas.