Neklauskit dainiaus vardo, arba „Tėvelio gimtadienis“

Aukso medaliu baigusi vidurinę mokyklą, ji Vilniaus universitete gavo aukštąjį lituanistės išsilavinimą, dirbo Knygų rūmuose, spaudoje, „Vagos" leidykloje.

Jos eilėraščių, skirtų suaugusiesiems, kraitis gana kuklus - trys rinkiniai ir viena rinktinė („...mylėjau, betgi pavargau...", 2015).

Užtat daugiau nei trisdešimt leidinių parašyta jauniesiems skaitytojams. Ne veltui ji buvo pelniusi bene linksmiausios vaikų poetės titulą.

Kaip gražiai yra pastebėjęs rašytojas Antanas Šimkus, beveik visą Almos Karosaitės kūrybą galima dainuoti ar akomponuoti gitara.

Jos eilėraščiuose nerasime šlubuojančio rimo ar ritmo, skambūs biržietiško lyrizmo, linksmos intonacijos ir tauraus dvasingumo posmai lengvai įsimenami.

Todėl daugelis eilėraščių tapo dainomis. Ne vieną jos dainą yra atlikęs „Armonikos" ansamblis, jos dainų būta ir „Hiperbolės" repertuare.

Bene sėkmingiausiai Alma bendravo su kompozitoriumi Miku Vaitkevičiumi. Tad šiandien prisiminsime jo sukurtą dainą „Tėvelio gimtadienis".

Būsimąją poetę su broliuku kaimynai vadindavo sanitaro vaikeliais. Mat tėvukas buvo veterinarijos sanitaras. O pokaryje dažnai sirgdavo gyvuliai, neretai krisdavo arkliai. Veterinarijos sanitarui tekdavo suktis kasdien.

Kaimiečiai ateidavo ir į namus - su sergančiu paršeliu ar po pažastimi pasikišę vištą. Jiems neužtekdavo sanitaro pastabų apie gyvuliukus. Jie atvirai pasakodavo apie savo diegulius, skausmus, maudimus ar kitas negalias.

Tuomet tėvukas įsikniaubdavo į storą medicinos knygą ir iš jos semdavosi medicinos paslapčių. Už bet kokią medicininę pagalbą ar patarimą jis niekuomet neimdavo nė kapeikos...

Kaimo veterinaro įskiepytas jautrumas gyvam padarui atsispindėjo ir poetės kūryboje.

Prisiminkime minėtąją dainą....

Tėveli, tau darbų šimtai,

Bet šiandien atsipūsk ramiai.

Mes sveikinam tave karštai,

Ar pamiršai kada gimei?

Sustok, prisėsk, skubėt gana,

Gimtadienis šventa diena.

Oi, kaip smagu su tėveliu

Sėdėt tarp kvepiančių žiedų.

Tebus tau šventėj dovana

Ši nuoširdi vaikų daina.

Tu pats pritark mums su mama,

Dainuosime visa šeima.

Tėveli, tu kasdien skubi,

Vis reikalai, vis reikalai,

Bet šventė ši labai svarbi

Ir tu ją švęsti privalai...

Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Alma Karosaitė gyveno netoli Vilniaus esančiuose Vismaliukų soduose.

Po jos mirties daug kartų keitėsi jos namelio savininkai. Atėjus visiškai svetimiems jie pirmiausia nutarė išvalyti visas „senienas". Pamačiusi, kad tarp to „šlamšto" yra kone visas poetės kūrybinis palikimas, kaimynystėje gyvenanti pedagogė Birutė Aleksaitienė kreipėsi į mane, kaip poetės leidėją.

Taip mano akiratyje atsidūrė keliolika dėžių. Vienose buvo jos pažymėjimai, dienoraščiai, užrašai, nuotraukų albumai. Kitose - jos kūrybos rankraščiai. Atrinkęs dokumentus perdaviau Biržų karšto muziejui, o visą kūrybinį palikimą atsiėmė Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojai. Džiaugiausi, kad visas poetės archyvas pateko į muziejininkų valdas.

„Eilėrašti, o tikras mano vaike", - tokiu jos pamėgtu posakiu buvo surengta Almos Karosaitės paroda jos gimtajame Biržų rajone. O gyvenimas poetei siuntė pernelyg sunkius išbandymus, kurie ilgainiui tapo nebepakeliami. Susirgusi depresija, ji ėmė vengti žmonių, rezignavo. „Vienatvės jausme, koks esi baisus", - atviravo ji viename eilėraštyje.

Tą patį mini ir kitame: „Todėl vienatvėj ieškom draugo / Per visą amžių - lig mirties"...

Ir pabaigai, dar vienas jos neskelbtas kūrinėlis, rastas jos archyvuose. Eilėraštyje „Salomėjos gimtadienis" poetė rašė: „Mes esame gudriai susvetimėję. / Sava krantinė ir pilis sava... / Bet nuo tavęs sušyla, Salomėja, / Ta upė šaltuonėlė Lietuva"...