Neklauskit dainiaus vardo, arba „Susitikt tave norėčiau vėlei“

Poetą labiausiai išgarsino jo eilėraštis „Susitikt tave norėčiau vėlei". Šiems posmams muziką sukūrė bene žymiausias mūsų kompozitorius Konradas Kaveckas, atvirai prisipažinęs, jog „per savo gyvenimą daug dainų parašiau, bet nė viena nesulaukė tokio populiarumo, kaip Vaidoto Spudo žodžiais sukurtoji „Susitikt tave norėčiau vėlei".

Tą eilėraštį kompozitorius rado almanache „Jaunieji" - Biržų rajono laikraštyje paskelbtas tekstas (pradiniu pavadinimu „Dainos posmas") sudomino ir kūrybinio almanacho sudarytojus.

„Eilėraštis man labai patiko, - sakė K.Kaveckas,- ir aš vienu prisėdimu parašiau muziką, o paskui, pats perrašęs partijas, chorą išmokinau dainuoti". Kompozitoriaus tvirtinimu, šią melodiją ypač gražiai dainavo Albertas Bilevičius, kuriam pritarė Lietuvos radijo choras.

Nuskambėjusi per radiją, daina sulaukė itin palankių vertinimų bei atsiliepimų. Iš radijo klausytojų buvo gauti keli šimtai laiškų - daina netrukus tapo nuolat atliekama pageidavimų koncertuose.

Jau 1957 metais išleista pirmoji plokštelė „Susitikt tave norėčiau vėlei" sulaukė didžiulio pasisekimo - buvo kartojama bene dešimt kartų...

Naują postūmį populiarinant šią dainą įnešė Virgilijus Noreika. Jo įdainuota „Susitikt tave norėčiau vėlei" tapo tuometinio laikotarpio muzikiniu šedevru. Iki širdies gelmių jaudinanti daina buvo įtraukta į V.Noreikos geriausių dainų albumą „Kur bakūžė samanota" (1996 m.), o po ketverių metų vėl pakartota...

Šio muzikinio kūrinio estafetę vėliau perėmė kiti atlikėjai. Ją dainavo valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva", operos solistas Eugenijus Chrebtovas, baritonas Vytautas Juozapaitis, mecosopranė Judita Leitaitė.

Jos išleistas populiariausių romansų albumas taip ir vadinosi - „Susitikt tave norėčiau vėlei". Būtent šis pavadinimas tapo pagrindiniu renginių bei koncertų simboliu - taip vadinosi neseniai Švietimo akademijos ansamblio „Šviesa" surengtas koncertas, praėjusiais metais Pakruojyje vykusi respublikinė poezijos ir muzikos šventė, pagaliau šiemet Biržuose tokiu pavadinimu gražiai paminėtas Vaidoto Spudo devyniasdešimtmetis...

Štai tas 1955 metų vasarą parašytas eilėraštis...

Susitikt tave norėčiau vėlei

Ties gimtaisiais Apaščios krantais...

Pėdsakus surast pakrantės smėly,

Kur abu klajojome kadais.

Apie meilę jau kalbėt neverta -

Neišrovė niekas jos raute.

Buvo ji ir dingo vieną kartą

Kaip žvaigždelė rytmečio skliaute.

Ir praėjo metai, nulingavo.

Tu galbūt jau kitą pamilai.

Tik ilgai išliks paveikslas tavo

Mano sieloje giliai, giliai.

... Vakaras šešėlių tinklą tiesia,

Bet širdies šešėliais neuždengs.

Su tavim pabūt norėčiau dviese

Prie galingo ąžuolo liemens.

Mes tylėsim. Tegu lapai šnera

Ir žara vakarė suliepsnos.

Su tavim man būtų lengva, gera, -

Tu juk posmas nebaigtos dainos.

Tas eilėraštis, tapęs populiaria daina, buvo lemtingas, visai Lietuvai išgarsinęs jauną poetą. Jo pirmoji knyga pasirodė tik po autoriaus mirties, bet šis bei kiti jo posmai, perrašyti ant sąsiuvinio lapų, keliavo iš rankų į rankas tarp gimnazistų, studentų bei moksleivių.

Netrukus po šios dainos triumfo Vaidotas Spudas susirgo sunkia onkologine liga. Dabar jo namais tapo ligoninės Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Rygoje.

Kuo arčiau beldėsi dramatiška gyvenimo atomazga, tuo intensyviau poetas kūrė savo eiles - šviesaus liūdesio, skausmo bei jaunatviškus posmus. Profesorius Kęstutis Nastopka vėliau taip apibūdins Vaidotą Spudą: „jo poezijoje, dienoraščiuose, laiškuose žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę".

Visus tuos tris paskutiniuosius (1958 - 1961) Vaidoto gyvenimo metus jį ištikimai globojo ir juo rūpinosi žmona Adelė Spudienė.

Beje, tiek - trejus metus - truko ir jų santuoka... Lemtingas buvo 1961 metų spalio 31-osios, antradienio, pavakarys. Gydytojai tuomet dar nesakydavo ligoniui visos tiesos. Bet Spudienei pavyko „išpešti" tiesą iš profesoriaus J.Brėdikio. Žinodamas beviltišką ligonio padėtį, jis tik bejėgiškai skėstelėjo rankomis - jo krūtinėje jau „kačių koncertai"...

Atėjusi į palatą (Vaidotas tuomet gydėsi Kauno klinikose) ji prisėdo greta vyro, pasodino jį atremdama į pagalvę.

Tuomet palatos „govorilka" kaip tik transliavo jo garsiąją dainą „Susitikt tave norėčiau vėlei". „Gal išjungti?" - paklausė Ada. „Tegul,- atsakė Vaidotas,- ilgiau gyvas išliksiu"...

Vaidotui rūpėjo, ką pasakė daktarai. Ada neišlaikė - apkabinusi savąjį ji prapliupo raudoti... Netrukus po vidurnakčio Vaidotas Spudas užgeso...

Jis palaidotas Linkuvos kapinėse, ant jo kapo stovi įspūdingas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas antkapis, kuriame įrašyti poeto prieš kelias savaites sukurto eilėraščio posmai: „Aš atėjau čionai, o saulė liko šviesti. / Ir liko tėviškės peizažas gyvenimui. / Todėl ir nebūti negaliu. /Aš mėlyna jauna pušis"...

Prieš keletą metų Amžinybėn iškeliavo ir poeto žmona Ada Spudienė. Buvęs jos mokinys Linkuvos gimnazijoje Stasys Tumėnas gavo žinią, jog jo mokytoja bus laidojama Joniškėlyje, greta savo artimųjų.

Bet paskutiniu momentu velionės artimieji pakeitė sprendimą ir poeto našlė Amžinam poilsiui atgulė Linkuvoje, greta savojo vyro Vaidoto Spudo...