Neklauskit dainiaus vardo, arba „Giedu dainelę“

Žinoma, pats įžymiausias jo kūrinys yra romantinė herojinė poema „Anykščių šilelis", pirmą kartą išspausdinta Lauryno Ivinskio kalendoriuje 1860 metais ir vėliau versta į anglų, vokiečių, lenkų bei kitas pasaulio kalbas.

Poeziją pradėjęs kurti ankstyvoje jaunystėje, jis parašė kelias dešimtis eilėraščių. Išskirtinę vietą jo kūrybinėje biografijoje sudaro giesmių ciklas „Artojų giesmės šventos", „Kantičkos", „Dainu dainelę", „Kelionė Peterburkan".

O dažniausiai giedama, vėliau tik dainuojama buvo jo giesmė „Giedu dainelę". Parašyta ji 1858-1859 metais, o išspausdinta 1883 metais"Aušroje".

Ši giesmė, dar net neįgijusi spausdinto pavidalo, ėmė plisti žmonėse.

Daug vėliau melodiją chorams pritaikė V. Miškinis. Daina tebeskamba ir ligi šiolei. Ji buvo ne vienos dainų šventės repertuare, ją ne kartą yra atlikęs ansamblis „Šviesa", dainavęs Eugenijus Chrebtovas.

Tokiu pavadinimu kas treji metai Molėtuose vyksta Respublikinis vaikų ir jaunimo liaudies dainų festivalis, o Telšiuose šiemet surengtas liaudiško giedojimo stovykla - festivalis „Giedu giesmelę" . Bene labiausiai šią dainą išpopuliarino dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas Kernagis.

Prisiminkime šios dainos žodžius...

Giedu dainelę, savo giesmelę

Apie rūpesčius, vargelius.

Lietuvos krašto, ne tiek iš rašto,

Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.

Tenai Lietuva per amžius buvo,

Kaip sako mūsų senoliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė

Kasdien lietuviai iš seno.

Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo

Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių

Ąžuolai švęsti kerojo.

Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,

Kuriuos lietuviai turėjo.

Ir plati buvo tada Lietuva,

Daug ana žemių įgijo.

Žmonės laimingi, buvo turtingi,

Niekas nebuvo vergijos.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.

Tenai Lietuva per amžius buvo,

Kaip sako mūsų senoliai.

Antanas Baranauskas, baigęs Varnių kunigų seminariją bei Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją, teologines studijas vėliau tęsė Romos, Miuncheno, Insbruko universitetuose.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo vyskupu Seinuose, kur ir palaidotas.

Bet rašytojo akiratis neapsiribojo tik teologinėmis problemomis. Jis kūrė bendrinę rašto kalbą, sudarė tarmių kvalifikaciją, senatvėje domėjosi matematikos pasaulio gudrybėmis.

Beje, lietuvių kalbai Antanas Baranauskas buvo itin dėmesingas. Jis pirmasis Seinuose pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba.

Kai vienas bendraamžis suabejojo Baranausko mokėjimu kalbėti lietuviškai, rašytojas bemat atkirto: „Pirmieji širdies jausmai lietuviškai mano krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motutė supdama lietuviškai lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai man širdį kliudė".

Rojaus paukščiu Antaną Baranauską pavadinęs jo bendraamžis Klemensas Kairys gražiai eiliavo; „Greit lyg gluosnio žydinčiom šakelėm, / Laurais bus tau papuošta galva, / Visos širdys ras į tave kelią, / Spaus tau darbščią ranką Lietuva".

Šie palinkėjimai išsipildė su kaupu. Šiandien Antanas Baranauskas gerai žinomas ne tik Lietuvoje.

Jam stovi paminklai ar biustai Anykščiuose, Kaune, Seinuose, Sedoje, Rumšiškėse, jo vardu pavadintos mokyklos, tiltas per Šventąją Anykščiusoe.

Įsteigta Antano Baranausko literatūrinė premija.