Vytautas Bložė (1930.02.09 - 2016.12.31) - vienas žymiausių Lietuvos poetų, išleidęs daugiau nei dvidešimt eilėraščių bei poemų knygų.
Tačiau tikrąjį pripažinimą jis gavo tik prasidėjus Atgimimui. 1986 metais jis tapo Jotvingių premijos laureatu, 1991 metais jam skirta Lietuvos nacionalinė premija, 1997 metais jis tapo Poezijos pavasario laureatu, 2000 metais jis apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Tarybiniais metais jo asmenybė bei kūryba buvo vertinama tik sukandus lūpas...
Netgi buvo laikotarpis (1966-1971), kai jo eilės nebuvo nei leidžiamos, nei spausdinamos...
Gimęs Baisogaloje, mokėsi Kėdainių ir Šeduvos gimnazijose. Tačiau kai jo tėvus išvežė į Sibirą, jis nutraukė mokslus, slapstėsi, dirbo montuotoju, buhalteriu...
Vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo leidykloje.
Vedęs poetę Nijolę Miliauskaitę, apsigyveno Druskininkuose, o po jos ankstyvos mirties, grįžo į Kauną.
Bohemišką jaunystės įprotį vėliau, gyvenimo vidurvasary, pakeitė visiška abstinencija.
Jo poezija turėjo aiškių avangardizmo požymių, jis laikomas lietuviškos poezijos reformatoriumi, poetinėmis technikomis atnaujinusiu visą mūsų kūrybos erdvę.
Jo poezijoje gražiai susilydė epiškumo bei lyriškumo pradai, moderniškai įprasminta tautinė savimonė.
Nuolat cenzūruojamas, spaudoje negaudavęs erdvės savo kūrybai, jis rašomus posmus laikė geresniems laikams, į lietuvių kalbą išvertė reikšmingų pasaulinės poezijos pavyzdžių. Ir, žinoma, rašė daug dainingų posmų, kuriuos kompozitoriai „pavertė" smagiomis dainomis.
Prisiminkime vieną populiarų jo eilėraštį „Nemunėli, Nemunėli", kuriam melodiją sukūrė Algimantas Bražinskas.
Čia baltosios ievos pražysta,
Nubarsto žiedeliai takus,
O jauną krūtinėje širdį
Užvaldo troškimas lakus.
Priedainis
Nemunėli, Nemunėli,
Per laukus, per plačius, per girias,
Tyrą tyrą plukdai vandenėlį
Į žydriausias pasaulio marias.
Nemunėli, Nemunėli,
Po gimtinės padange žydra.
Aš tėvelio sode serbentėlė -
Motinėlės jauniausia dukra.
Pavasario džiaugsmą dainuoju
Lyg paukštė skambia krūtine.
O rūpesčių, sielvartų dienos
Nuskendo giliam Nemune.
Pavasarį vasara lydi,
Kaip meilę jaunystė lydės.
Plačiai čia virš Nemuno aidi
Daina ir per amžius aidės.
Čia baltosios ievos pražysta,
Banguoja laukų platuma...
Už viską tu, Nemuno žeme,
Karščiausiai esi mylima.
Šią dainą yra dainavę Lietuvos televizijos ir radijo moterų oktetas, Jonavos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis, Mažeikių M. Račkausko gimnazijos vaikinų ansamblis, moterų choras „Aidas" bei kiti atlikėjai.
Daina ne kartą yra skambėjusi užjūrio lietuvių koncertuose.
Pats poetas yra prisipažinęs, jog yra sukūręs apie penkis šimtus tekstų populiarioms dainoms. Nemaža dalis tų tekstų paskelbti 1976 metais „Vagos" leidyklos išleistoje Vytauto Bložės dainų rinktinėje.
Kas nežino ar nėra girdėjęs itin populiarios Algimanto Raudonikio dainos „Tu man atleisk"? Poeto nupieštas herojus prašo atleisti nebūtas nuodėmes: „Kodėl, kodėl tave, kodėl tave aš įžeidžiau? / Buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras. / Dabar aš vėl tau geras būt pasižadu. / Tegul rusens mūs židinio ugniakuras"...
Populiari ir kita Algimanto Raudonikio daina, sukurta Vytauto Bložės posmais „Krantų gėlė". Lyrinė daina apie gražiausius jausmus - meilę: „Kartais meilė ateina į mūsų širdį - / Saldus nektaras kvapnių pirmutinių gėlių"...
Apskritai meilė - dominuojantis motyvas Vytauto Bložės poezijoje, gražiai įprasmintas eilėraštyje - Benjamino Gorbulskio sukurtoje dainoje „Klausyk širdies": „Jei tu ieškosi meilės, visad rasi ją, / tau širdyje lyg žiedas ji žydės. / O! jei išgirsi meilę savo širdyje, / visad paklausyk širdies"...
Jausmingais posmais pašlovintas ir motinos paveikslas. Eteryje dažnai skambančioje B. Gorbulskio dainoje „Oi, motinėle!" motinos balta skarelė „kaip obelėlė sodo žiedais apsnigta" , o pati motinėlė per vasarėlę bėga, skuba greita, o dabar - „jau seklytėlė šalta"...