5 nuotr.Įvyko kone stebuklas: po Vilniaus fotografijos galerija aptiktus gotikinius XV amžiaus rūsius Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo ne verslo, kas mūsų dienomis būtų gan įprastas dalykas, o kultūros reikmėms, t.y. Lietuvos fotomenininkų sąjungai.
Tuo ypač džiaugiasi ketverius metus jai vadovavęs Gintaras ČESONIS, nepanoręs šios patirties praturtinti nauja kadencija; kovo 10-ąją vykusiame fotomenininkų suvažiavime naujuoju pirmininku išrinktas fotomenininkas Gytis Skudžinskas.
- Kaip jums pavyko ši „misija neįmanoma“? Galbūt tai geras ženklas kultūros žmonėms?
- Kelias buvo nelengvas, - sako G.Česonis, - jau nebetikėjau, kad pavyks susitarti, bet paskutinę akimirką stebuklas vis tik įvyko. Džiaugiuosi savivaldybės sprendimu, tikiuosi, valdžios institucijos atstovai supranta, kad iš karto nesugeneruosime savivaldybei tų pajamų, kurias galbūt norėtųsi iškart fiksuoti tam tikrais rodikliais. Tačiau neabejoju, kad ilgalaikėje perspektyvoje susitarimas duos ypatingos - ir ekonominės, ir kultūrinės - naudos. Sutartis pasirašyta penkeriems metams. Turint galvoje, kad ligšiol neturėjome jokios sutarties su Vilniaus savivaldybe, pirmai pažinčiai penkeri metai yra pagrįstas terminas patikrinti pasitikėjimą mumis. Manau, Fotomenininkų sąjunga viską padarys, kad tie rūsiai džiugintų ne tik miestiečius, bet ir miesto vadovus.
- Kaip buvo surasti rūsiai?
- Vilniaus fotografijos galerijos Stiklių gatvėje problema yra ta, kad ji yra nuostabiame pastate, bet nei pirmame, nei antrame jo aukšte nėra komunikacijų. Ji yra viena seniausių fotografijos galerijų Europoje, bet rengdami bet kokį pristatymą ar susirinkimą negalime atliepti elementariems higienos poreikiams. Pvz., jei kas norėtų šiandien, plintant virusui, nusiplauti rankas, nerastų kur. Tad ieškodami statinio viduje kanalizacijos, ją suradom, o šalia komunikacijų atsivėrė nuostabi gotikinė erdvė, XV amžiaus rūsiai; net gaila, kad jie tiek laiko buvo nenaudojami.
Galerijoje atsiras 140 kv. m papildomos erdvės naujai veiklai, edukacijai, fotografijos kultūros sklaidai, darbui su jaunimu ar eksperimentams ir pan. Mes ją atversime ne sau, bet visuomenei.
- Kadencijos pradžioje sakėte, jog jūsų lūkesčiai priklausys nuo to, ar pavyks pritraukti aktyvių žmonių ir suvienyti jų pajėgas. Gal ne visai pavyko, jeigu traukiatės?
- Likti pirmininku negalėjau dėl asmeninių priežasčių, o ir ketverių metų įsipareigojimo užtenka vienam - mūsų beveik 300. Buvau (ir lieku) Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovu, dėstau Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, iš fotografijos lauko nesitraukiu. Dėl bendruomenės suvienijimo? Be abejo, norint vienyti žmones, turi nuolat su jais dirbti, - atstumas nebūtinai padeda, juo labiau kad Fotomenininkų sajungos nariai gyvena ir Klaipėdoje, ir Panevėžyje, ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Net jei organizacija nebėra tokia vieninga kaip anksčiau.
Fotomenininkų suvažiavime priminiau, kad iš pradžių mūsų organizacija buvo pavadinta Fotomenininkų draugija, šis žodis išverstas į anglų kalbą yra „society“, kas išvertus į lietuvių, reiškia „brolija“. Šiandien fotomenininkų sąjunga veikia kaip asociacija, - talentingų menininkų, nepriklausomų individų susitarimu veikianti organizacija. Toji apibrėžtis, matyt, ir diktuoja, kaip mes tarpusavyje bendraujame, ryšys nebėra toks artimas, konkuruojame galbūt daugiau nei bet kada, bet svarbu, kad konkuruodami vis tik surandame jėgų suremti pečius, kaip, pavyzdžiui, siekdami išlaikyti patalpas Gedimino prospekte...
- Iš tiesų jums pernai grėsė benamystė - iš patalpų Gedimino prospekte grasinosi išstumti Turto bankas. Padedant vienam didžiausių šių dienų autoritetų Antanui Sutkui jums pavyko išsikovoti sutartį dar dešimtmečiui... Kas dar pavyko?
- Paminėčiau, kad fotografijos galerijos Vilniuje atsinaujino, išgyveno sėkmingą rekonstrukciją, kad pastaraisiais metais suaktyvėjo fotografijos archyvo skaitmeninimas. Tikiu, kad artimiausiu metu pajėgsime daugiau viešinti fotografijos paveldą ir būti dar labiau matomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kol Lietuvoje nėra kitos nacionalinės institucijos, kuri rūpintųsi Lietuvos fotografija, jos kaupimu ir tyrinėjimu, mes ir atliekame tą funkciją: Lietuvos fotografiją reprezentuojame leidiniuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tarp metų džiaugsmų - pavyko pritraukti į Lietuvą prestižinę Vokietijos leidyklą „Steidl“; ji leidžia jau trečią A.Sutkaus fotografijų albumą. Pirmasis „Planet Lithuania“, 2018 metais išleistas 4 tūkst. egz. tiražu, jau išparduotas. Tai liudija apie sėkmingą tarptautinę sklaidą, kaip ir svarbiausių tarptautinių fotografijos institucijų vadovų konferencija Lietuvoje, sužadinusi didelį dėmesį Lietuvos fotografijai ir inicijavusi įvairių projektų užsienyje.
- Girdėjau sakant, kad fotografas turėtų būti ištikimas savo laikui. Turint galvoje jaunųjų fotografų ieškojimus ir eksperimentus, tai reiškia atotrūkį nuo dokumentikos?
- Visame kame tikiu natūralia raida, fotografijos srityje - taip pat. Kiekvienas atotrūkis gimdo alkį ir tada ima formuotis poreikis, ar sugrįžti, ar kažką keisti. Užtat tikiu, kad dokumentinė ar humanistinė fotografija sugrįš. Klausimas tik, kokią formą suras savam laikmety, kokia ji bus šiandien ar ateityje. Nekantriai laukiu pamatyti, kaip ji keisis.
