Karti Žolinė (poetui V.Kukului išėjus)

Gandrai, gandrai - ant visų, kiek matyti, elektros stulpų laukuose po gandrą, bent trys dešimtys. Tai įsiminė Žolinės išvakarėse 2005-aisiais. Jau temstant ėjome atsisveikinti su netikėtai ir anksti pasimirusia Onute Ramanauskiene, priešpaskutine Gudakiemio kaimo mokyklos mokytoja. Gandrai, nakvojantys prieš kelionę, lyg dalyvavo atsisveikinime, ir pagalvojau: jei laimingumą matuotume pagal gandrų skaičių, tai būtume šimtus kartų laimingesni už danus, olandus, belgus, vokiečius.

Netinkamas man mylimoji, šitas gražus ir laimingas gyvenimas.

Taip prasideda vienas eilėraštis, 1990 m. parašytas Valdemaro Kukulo, kurio, ėjusio 53-iuosius gyvenimo metus, šiame pasaulyje neliko prieš šią Žolinę. Neįsivaizduoju, koks gyvenimas būtų buvęs tinkamas Valdui, tiek daug rašiusiam apie „negyvenimą“ ir vis pranašavusiam sau ankstyvą mirtį. Ir kiek yra žmonių, kuriems jų gyvenimas tinkamas?

Žiū, išėjęs į pensiją pasiturintis žmogelis pagaliau „susitvarkė“ savo gyvenimą ir sodybą, padarė, „kaip turi būti“. Anūkai aprūpinti, sodyboj jau ir išsvajota pavėsinė, ir kryžius, ir tvenkiniai, ir... Vos „viską susitvarkė“ žmogus - klapt širdelė, ir nusinešė jį giltinė. Tai gal nereikia skubėti per anksti „viską sutvarkyti“ - kai žmogui nelieka, ko tvarkyti, tai pagal kažkokią mistinę tvarką jis lyg „patvarkomas“, jo nelieka.

Poetai ir kiti menininkai dažniausiai nė nesistengia savo gyvenime „sutvarkyti visko“. Juk vienas žmogus, kurdamas savo tvarką, gali sugriauti kito tvarką. Sakysim, vienam iš brolių patinka senoviški natūralūs senolių, tėvo ir mamos kapai, paprasti kauburėliai, apaugę natūraliom žolėm, raudonom pakalnučių uogom nušvintantys. Bet kitiems atrodo, kad tokie kapai yra „nesutvarkyti“. Ir vieną dieną kauburėlių nelieka, tik plokščias paviršius, apipiltas pilka skalda. Su idiotišku rombu viduryje. Ir marčios, marčios - lyg žolės karčios - net susirieja tarpusavyje, kai tame rombe neužtenka vietos jų meilei mirusiems reikštis, trūksta vietos gėlėms pasodinti.

Kokia graži yra paprasta smilga, takažolė ar kraujažolė. Ypač su rugpjūčio rasa. Koks gražus kankorėžis ant beišnykstančio nežinomo kapelio. Koks nuostabus, nors ir netikdamas man gyvenimas savame krašte. Aną tolimą rugpjūtį jau minėta mokytoja Onutė, kai gyvent jai buvo likę dveji metai, naktį atvažiavo pas mane su savo vyru Jonu ir pasiūlė važiuoti naktį į bažnyčią pasiklausyti, kaip skamba vargonai vidunaktyje. Sakė jau susitarę su zakristijonu. Bet... Kitai dienai kažką buvau suplanavęs, pasakiau: kitą kartą...

O kitas kartas buvo kaip ankstyvas Onutės karstas.

Todėl ėmiau atsargiau elgtis su tais „kitais kartais“.

*       *       *

O kam tinkamas šitas gražus ir laimingas gyvenimas?

Bet retkarčiais gal net daugumai tinkamas. Kai skaitai gerą knygą. Kai randi didingą baravyką. Kai per avariją tik per plauką lieki gyvas. Kai laimi mūsų krepšininkai. Kai... Vienas iš mano draugų pasiūlo stebėti apeigas ir štai pirmą kartą esu pagoniškose vestuvėse.

Skamba kanklės, krivių krivis Jonas Trinkūnas prie degančio aukuro kalba apie ugnį, kuri vienija mūsų mirusius, gyvuosius ir tuos, kurie ateis į šį pasaulį. Paskui krivis ir jo palyda prašo Perkūno bei deivės Mildos palaiminimo jauniesiems. Tada pagarbinami jaunavedžių tėvai ir seneliai ar jų vėlės. Ir štai pora tris kartus eina aplink ugnį, o visi apeigų dalyviai, apsupę juos ratu, tris kartus beria po saują grūdų - kad sėklos ant jaunavedžių kristų lyg iš dangaus... Ratu keliauja medinis kaušas su midumi, visi nugeriam gurkšnį ir ko nors palinkim... Meilės... Ištikimybės... Stiprybės... Darnos... Vaikučių.

Po apeigų pajuntu, kad siela, nepaisant metų, laimių, nelaimių, širdis vėl kaip vaiko, ir... Šią akimirką telefonas draugo balsu pasako, kad mirė poetas Valdemaras Kukulas. Sekundė ar trys tampa ilgos, lyg pasikeičia kažkas vėjyje, žolėse, debesyse. Paskui jau džiaugiuos, kad andai neatidėjau amžinam „kitam kartui“ kūrybingo ir nuotykingo susitikimo su Jonu Strielkūnu, Vaidotu Dauniu ir Valdemaru Kukulu. Tolimais 1987 m. Šalčininkuose, kur gyvenau lyg savanoriškoje tremtyje ir buvau subūręs trikalbį literatų būrelį prie rajono laikraščio. Dabar jie jau visi trys anapusybėj. O čia kaip Lietuvoj. Kur bent retkarčiais galim laikytis ir atrodyti taip, lyg Lietuva nebūtų mažesnė už Rusiją. Nors kaip rašė Valdemaras Kukulas: kiek čia mūs tėra - rodos, tilptų po gandro šešėliu.