Karalienės burtažodžių paveikti

Vien šis epizodas leistų uždainuoti ditirambus šios studijos vadovei Eglei STORPIRŠTIENEI, prieš 30 metų perėmusiai iš mamos, legendinės Valerijos Karalienės ne tik „Elementoriaus" vairą, bet ir jo dvasią.

Praėjusį mėnesį šiai studijai suėjo šešiasdešimt.

Jau keturis dešimtmečius šioje Vilniaus kultūros centro teatro studijoje darbuojasi ir jos vyras Gediminas STORPIRŠTIS, ir keliskart trumpiau - jųdviejų sūnus aktorius Ainis Storpirštis kartu su žmona, aktore Gabija Urniežiūte bei buvęs elementorietis, aktorius Vytautas Rašimas.

„Elementorių" galima laikyti ir šeimos lopšiu, - čia užgimė Eglės ir Gedimino jausmai, - ir židiniu, kuriame leista ir kitiems susišildyti rankas - ne kartą psichologai rekomenduodavo tėvams į šią studiją nukreipti problemiškus vaikus.

Susitikusi su Egle ir Gediminu Storpirščiais, mėginu išsiaiškinti, kame šios teatro studijos ilgaamžystės paslaptis.

GEDIMINAS: Pirmiausia turbūt lėmė lengva Valerijos Karalienės ranka. Kaip dabar matau: ji eina į Profsąjungų rūmus, kurių šiandien jau nebėra, o aplink ją - spirgantis kamuolys, - eina ji, tokia šviesi, iš visų pusių apnikta vaikų. Sovietmečiu į Karalienės būrelį atsiųsdavo net nepilnamečių reikalų inspekcijos įskaiton pakliuvusių paauglių; mes juos auklėjom ir jie mus auklėjo. Jau kiek metų praėjo nuo Karalienės mirties, o iki šiol kažkokie jos burtažodžiai gyvena.

Matyt, ne veltui... Kai būdama paauglė smalsumo vedina užėjo į čigonų taborą, čigonė, pažiūrėjusi į jos delną, tarstelėjo, kad burti galinti ir pati... Pradėjusi dirbti Kauno dramos teatre, vaidino spektakliuose vaikams: ir Gavrošą, ir Heklberį Finą, ir Tomą Sojerį, - ir vaidino taip, kad Eglė Gabrėnaitė kartą prisipažino teatrą pasirinkusi tik dėl to, kad matė, kaip vaidina Valerija...

EGLĖ: Daug žmonių ją prisimena kaip nepaprastą, padrąsinusį, padariusį postūmį jų kelyje žmogų. ... Kai mama atgulė ligos patalan, grupės pradėjo byrėti, ir Gediminas, negalėdamas visko aprėpti vienas (turėjo daug tiesioginio darbo Jaunimo teatre ir kine), pradėjo kalbinti mane ateiti dirbti su jaunesniųjų grupe. Galų gale jam pasakiau: nebent mama palaimintų, juk aš chorvedė.

O mama, net neišklausiusi manęs iki galo, atsako: „ lai mi nu". Šiandien, turbūt, tai mano mėgstamiausia veikla. Aš dar mokau vaikus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės". Ten tenka ir renginių scenarijus rašyti ir juos režisuoti; to išmokau „Elementoriuje". Beje, pavadinimą studijai sugalvojo Gediminas, ir mamai jis labai patiko.

GEDIMINAS:Taip sutapo, kad tuo metu, kai mudu su Egle lankėm „Elementorių", jį lankė ypatinga karta. Galėčiau vardinti ir vardinti: aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, režisierius Rimas Driežis, poetai Aidas Marčėnas, Vytautas V. Landsbergis, šviesaus atminimo Robertas Danys, kompozitorė Nomeda Valančiūtė ir t.t.

Mes buvome tokia gauja, kurios bendrystė nesibaigdavo repeticijomis. Kone kiekvieną savaitgalį pas kurį nors iš mūsų rinkdavomės, ir ne mes vieni sukūrėm šeimą „Elementoriuje", - daugeliui jis lėmė gyvenimo, profesijos pasirinkimus.

Daug skaitėme, daug kalbėjome apie literatūrą, daug kas iš mūsų patys bandė savo gebėjimus šioje srityje. Rašė Marčėnas, rašė Danys, rašė Landsbergis, rašiau aš... Kone kiekvieną kartą atsinešdavom naują eilėraštį, dainą, drauge muzikavome, fantazavome, - iš laiko perspektyvos žiūrint, netgi tas laikas atrodo kažkoks kitoks, - nepaprastas.

EGLĖ: Atrodo, tuomet jau kybojo ore mūsų laisvėjimo užuomazgos. Vaidinome Jono Biliūno „Laimės žiburį", dainavome jo žodžius: „Ar atbus Tėvynė, ar ateis gadynė, kad žus tamsa, burtai ir vergija"... Negalėčiau pasakyti, tame buvo daugiau sąmoningumo ar nuojautos, bet, prisimenu, kaip kartą po spektaklio prisistatė saugumiečiai: ką jūs čia dainuojat? Teko įrodyti, kad tai paties Biliūno žodžiai. Vieną dalyką aiškiai matau: kiekvienoje „Elementoriaus" kartoje atsiranda būrelis žmonių, kurie ir išėję iš studijos, pasirinkę skirtingas profesijas, lieka gerais draugais.

GEDIMINAS: Pavyzdžiui, man buvo labai smagu išgirsti Aistę Stonytę sakant, kad susitikus žmogų, kadaise, kaip ir ji, lankiusį „Elementorių", įvyksta kažkokia reakcija - bendravimas esti kitoks. Burdami esamus ir buvusius narius į bendruomenę, kurią mes, sekdami Marčėno eilėraščiu „Dramos būrelis", vadiname gentimi, puoselėjame savas vertybes. Mes turime savo himną, ženklą, krikštynas, tradicines šventes, apdovanojimus, kas mus sieja ir sutvirtina.

EGLĖ: Mano mama vadovavosi principu, kad netalentingų vaikų nebūna ir kad ši teatro studija neaugina aktorių, o augina kultūringą teatro žiūrovą, todėl priimdavo visus norinčius. Mūsų dienomis teatro būrelių yra ir mokyklose. Ten gilesniam teatro pažinimui dažnai kliudo didelės klasės ir trumpos pamokos.

GEDIMINAS: Mūsų svajonė - kurti tokius spektaklius, kuriuose reikėtų kuo mažiau daiktų, kur pagrindinė erdvė būtų skirta aktoriaus vaizduotei ir meistriškumui, o visas rekvizitas tilptų palto kišenėse. (Juokiasi.) Kol kas dar esame pakeliui į šią svajonę, nors paskutiniai keli mano grupės spektakliai, važiuojant į gastroles, jau tilpdavo į vieną ar porą lengvųjų mašinų kartu su aktoriais.

EGLĖ: Sudėtingesnės aplinkybės ugdo mumyse beribį kūrybiškumą. (Juokiasi.) Mūsų devizas - džiaugiamės tuo, ką turime, o veikloje norime laikytis kūrybos dėsnio - būti - daryti - turėti, o ne atvirkščiai. Per ekonominę blokadą, nešildomose patalpose dirbome su paltais, per pandeminį karantiną dirbom nuotoliu, parašėme pjesę, atskirus dialogus, monologus.

Repetuodami individualiai ar mažomis grupėmis pastatėme net keturis spektaklius. Taip pirmą kartą „Elementoriuje" gimė monospektaklis pagal penkias J.Ivanauskaitės noveles, kuriame vaidino Saulė Sergedaitė. Šis monospektaklis kartu su poetiniu spektakliu, skirtu V.Mačernio šimtmečiui, tapo Respublikinės vaikų ir jaunimo mėgėjų teatrų apžiūros „Šimtakojis" laureatais.

GEDIMINAS: Kita vertus, darbas studijoje nėra eismas į vieną pusę, jis veikia ir mus, keičia tiek Eglę, tiek mane. Čia reikia ir asmeninio santykio su vaiku, nes vienas vaikas yra imlesnis, kitas, žiūrėk, įstrigęs savo amžiaus problematikoje, trečias rodo charakterio savybes, ir tu kiekvieno atžvilgiu turi rasti priėjimo būdą.

Todėl su atėjusiu žmogumi aš noriu dirbti ir dirbu tiek, kiek reikia. Matytumėte, kokia atmosfera tvyrojo kambaryje, mums statant spektaklį „Katalikų bažnyčios kronika", kai į repeticiją pasikvietėme šviesaus atminimo sesę Nijolę Sadūnaitę.

„Elementoriaus" aktoriukams buvo ne tik įdomu klausytis legendinės disidentės, bet ir naudinga, nes neįtikėtina sesers Nijolės gyvenimo istorija jos lūpose nuskambėjo kaip nesumeluotas epochos liudijimas. Beje, šis spektaklis padovanojo mums susitikimus ir su kitais disidentais - Petru Plumpa, Kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, seserim Regina Edita Teresiūte...

EGLĖ: Garsus teatro režisierius yra pasakęs: svarbu ne aš teatre, bet teatras manyje. Ir iš tikrųjų tame slypi didelis grūdas mūsų darbo sėkmės. Studijos mokiniams esu mokytoja, bet kartu jie yra ir mano mokytojai. Nuolat turiu ieškoti raiškos būdų, literatūrinės medžiagos, kuri geriausiai atskleistų jų esatį, kad jie išliktų tuo, kuo yra ir dar juose atsiskleistų viskas, kas paslėpta ir ypatinga. Kad jie neprarastų savo esybės, būtų ramūs savo kelyje, bet drąsūs ir kūrybingi.

Neseniai mane aplankė Rokas Bergner, mano buvęs mokinys, dabar besimokantis aktorystės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis buvo geras skaitovas, dalyvaudavo įvairiuose moksleivių skaitovų konkursuose, domėjosi lietuvių literatūra. Skaitė ir Žemaitę, kuri, mano nuomone, yra lietuvių literatūros kertinis akmuo, turint galvoje žodyno turtingumą ir kalbos vaizdingumą.

Taigi Rokas man pasakoja, kad atsistojęs prie Žemaitės paminklo, balsu pradėjo ją skaityti. Netrukus vienas užsienietis, filmavęs paminklą, priėjęs klausia:" Ką čia veiki? Meldiesi?" „Ne", - sako Rokas ir ėmė jam pasakoti apie Žemaitę. Tas klausėsi klausėsi ir pasakė: „Kaip nuostabu"...