Kaip žydi, kaip kvepia. Neteks pakartot

Pavakarę, kai Teatro sąjungoje Vilniuje buvo prisimintas prieš 23 metus gegužę mus palikęs talentingas aktorius Juozas Kisielius, žymėjo ypatinga atmosfera. Gal, anot vieno jo draugo, šviesaus žmogaus spindulys Kūrėjo valia ateina net iš Anapus. O gal paprasčiau - gal tiesiog jo gyvenimo dalimi buvo tapę tos pačios genties, vertinančios nuoširdumą, žmonės. Kurie pasidalys su nepažįstamuoju ir prisiminimu apie lemtingą ženklą vestuvių dieną, prauliotus batus, ir kiek netikėtai kilusia mintimi - kad šiandienės vertybių griūties J.Kisielius tikriausiai būtų neatlaikęs, - tokios vidinės švaros būta žmogaus. Birželio 22-ąją jam būtų suėję 65-eri.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Noriu papasakot tai, ko tikrai nežinot. Esu jau tokio amžiaus, kai, galima sakyt, nieko nebebijau, galiu sakyti viską. Prisimenat, buvo toks spektaklis „Cirkas“ ir, kaip žinot, pagrindinį vaidmenį jame gavo Regimantas Adomaitis ir Juozas Kisielius. Nors juodu buvo dubleriai, tačiau per repeticijas, atsimenu, Regimantas nenulipa nuo scenos ir neleidžia vaidint Juozui. Juozas sėdi. Staiga režisierius Henrikas Vancevičius, garsėjantis pedagoginiais principais, išsikviečia ir sako, Egle, su jumis Regimantas nelabai nori vaidint, jis bijo jūsų, ir duoda kažkam vietoj manęs repetuot, kad įerzintų mane, o jau aš per premjerą raudonais žandais, kaip sakoma, numuščiau krūtim staktą. Jau premjera netoli, ir vieną dieną girdžiu Vancevičių: „Prašau, Gabrėnaite, į sceną.“ Aš sakau, neisiu. Nutilo visas kolektyvas, Adomaitis: „Ką aš blogo padariau?“ O man pašoko apmaudas (paskui pasirodė, nei jis taip buvo sakęs, nei ką). „Tai su kuo eisit?“ - klausia režisierius. Sakau, su Kisieliumi, o jis nė karto nebuvo užlipęs ant scenos. Sako, prašau. Ir Juozas suvaidino visą spektaklį! Nieko panašaus teatre daugiau nesu mačiusi. Visas kolektyvas atsistojo, visi plojo. Ir jis vaidino premjeroje.

Jei manęs paklausia, kas yra Juozas, prisimenu vieną sakmę, ją dažnai pasakoju ir gal kas nors jau yra girdėjęs, bet tiems, kurie negirdėjo pakartosiu, nes ji man asocijuojasi su Juozu. Eina žmogus per dykumą, karšta, eina eina ir tolumoje pamato kryžių; eina ilgai, kol prieina prie to kryžiaus. Pakelia galvą, o ten - Jėzus Kristus: iš rankų, kojų bėga kraujas. Baisus karštis, žmogelis stovi, žiūri, sako: „Kaip tu ten?“ Kristus atsako: „Nieko, tik šypsotis sunku.“ Man įstrigusi Juozo šypsena, kuri atsiranda per kažkokį „sunku šypsotis“. Pirmą kartą ją pamačiau Konservatorijoje, kai atidariau jos duris (prie kurso aš buvau prijungta po papildomo priėmimo rugpjūtį): šviesūs plaukai, šviesus, labai šviesus veidas, žalias megztukas ir tokia šypsena... Savo studentams šiandien sakau: prieš išeidami į sceną vaidinti, kaip reikia mylėt, apkabinkit partnerį užkulisiuose. Mes su Juozu prieš tokią sceną apkabindavom vienas kitą, stipriai stipriai prisiglausdavom ir kelias minutes šitaip stovėdavom... Todėl aš iki šiol menu Juozo kvapą...“

Laima Kisielienė, žmona: „Man nepaprastai patinka ta nuotrauka, kur stovi keturiasdešimtmečiai Ramutis, Romas, Algimantas ir Juozas, o antroje jos pusėje užrašyta: „O kaip žydi, kaip kvepia. Neteks pakartot.“ Jaučiuosi čia su jumis kaip tarp savų, jaučiuosi taip, tarsi Juozas būtų tarp mūsų. Daugelyje kalbų girdžiu tai, ką aš jaučiu. Ir dėl šypsenos, kuri buvo ne amerikoniška, ne suvaidinta. Gyvenime Juozas buvo labai drovus; jis labai ilgai mindžikuodavo, jeigu jam reikėdavo paskambinti į valdiškus namus, ko nors paprašyti ar pasakyti, kad jam priklauso kas nors. Gyvenom mes kukliai. Mūsų vestuvių dieną, atsimenu, žiedus turėjo jis, o kai metrikacijos biure atėjo momentas juos užmaut, čiupt už kišenės - žiedų nėra. Po minutėlės, žinoma, aptiko juos kitoje kišenėje, bet tai buvo kaip ženklas, kad mūsų santuoka... nors tai nesvarbu. Atsimenu, Ramutis (aktorius, Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis - red. past.) jam buvo brolis, Romas (Ramanauskas) - apsiskaitęs, inteligentas... Juozas sakydavo „družba - poniatije kruglosutočnoje“ („draugystė - paros sąvoka“ - rus.), telefonas iš tiesų skambėdavo visą parą. Dabar naktį, jei suskamba, galvoji, nelaimė kokia, o tada irgi - nelaimė, draugui reikia padėti. Ir visada jis būdavo labai gražiai priimtas. Daug tų draugų atvažiuodavo, tarp jų ir tokių, kuriems išmiegojus, pavalgius ir išėjus pro duris mes aiškindavomės, kieno tas draugas yra. Ir filmavimuose jį susirasdavo žmogus, neturintis kur nakvoti, ir Juozas būtinai parsiveždavo jį namo. Jis buvo nepaprastai geras žmogus. Jurgos gimimą atšventė su vafliais ir kefyru, tai buvo mėgstamiausias jo maistas, kurį galėjo sau leisti tarnaudamas armijoje, o gavęs atostogų parvažiavo su dideliu lagaminu... Tada dar niekas nedainavo apie milijoną raudonų rožių, bet Juozo lagaminas buvo pilnas jų. Jis labai džiaugėsi Jurgos atėjimu, labai džiaugėsi Godos atėjimu ir ją apkabinęs sakydavo, kad kada nors juodu vaidins vienoje scenoje, nors Godos galva tuomet buvo pramušta sportavimu ir kitais dalykais. Na, Goda iš tiesų buvo įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją, tačiau labai greitai ją „baigė“, sako, kad jai tiesiog reikėjo įstoti, nes tėtis to labai norėjęs.“

Irena Marčiulionienė, J.Kisieliaus sesuo: „Prisimenu, kaip gimusį brolį parvežė iš ligoninės, jo dideles juodas akis, kaip man, vyresnei, liepdavo jį visur vedžiotis ir kaip aš nenorėdavau. Augom inteligentiškoje šeimoje, tėtis, irgi Juozas, buvo vilnietis, baigė Vytauto Didžiojo universitetą, mama irgi mokėsi Kaune. Prasidėjus karui, mūsų šeima atsidūrė Joniškyje, ten tėvai dirbo, mes augom. Tėvai be galo mėgo teatrą, ir mes dažnai važiuodavom į Rygą, žiūrėdavom operą, baletą, važiuodavom į Vilnių. Atsimenu, kai Šiaulių dramos teatras į Joniškį atvežė spektaklį „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, Juozukas buvo mažiukas, sėdėjo mamai ant kelių. Kai atsidarė scena, jis išpūtė akis ir taip išsėdėjo visą spektaklį, net nereaguodamas į mūsų klausimus, ar jam patinka. Mokykloje dalyvaudavo skaitovų konkursuose, respublikiniame konkurse gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje tapo laureatu, po jo sulaukė kvietimo stoti į Konservatoriją. Tėvukas, kaip baigęs teisę, ragino rinktis panašią į jo profesiją, nes Juozas labai gerai mokėsi, labai domėjosi ir istorija, ir fizika, o aš jam sakydavau, stok į aktorinį, neklausyk nieko. Sako, pabandysiu.“

Eglė Kisielienė, žmona: „Doresnio žmogaus, švaresnio vidumi nesutikau per visą savo gyvenimą. Jį labai žeidė bet kokia neteisybė. Jis labai išgyvendavo dėl jos, ir aš net galvoju, ko gero, gamta taip sutvarkė, kaip turi būti: neįsivaizduoju, kaip jis išgyventų visą šį laikotarpį, neįsivaizduoju, kad būtų prisitaikęs. Jam būtų buvę labai labai sunku.“

Aktorius Romas Ramanauskas, su J.Kisieliumi vaidinęs pagrindinius vaidmenis legendiniame Aloyzo Brenčo filme „Ilga kelionė per kopas“: „Kiekvienas, kuris matė jį tiek gyvenime, tiek scenoje, turi pasiėmęs spindulį iš Juozo. Iš jo sklido santūrumas ir šviesa. Ramumas ir kantrumas. Gal dėl to, kad kilęs iš miestelio, sunkiau ir atkakliau save augint turėjo, ypač pasididžiuodamas, kad senelis buvo siuvėjas, galintis pairusį drabužį padaryt kaip naują, - tais laikais visi buvome taupūs. Buvom likimo suvesti draugai ir apsigyvenom netoli vienas kito, ir gavom vaidmenis tuose pačiuose vaidinimuose, net tas pats filmas mus susiejo. Dar ilgai eidamas Vokiečių gatve laukdavau, kad tuoj tuoj iš nišos išlįs Juozas (aš Subačiaus gatvėje, jis Vokiečių gyvenome), daug metų sapnavau naktim.“

Algis Matulionis, aktorius: „Šiandien pamačiau Juozo nuotraukas ir pasakiau sau, jis tai mus apšovė - liko jaunas gražus... Prisimenu, kaip kartą Maskvos kino studijoje apie plakatą su jo nuotrauka rūbininkė atsiliepė - „samyj krasivyj mužčina v mire“ („gražiausias vyras pasaulyje“ - rus.). Sovietmečiu dėl teigiamų vaidmenų kino studijose kildavo mūšiai ir jeigu Juozas kur nors gaudavo vaidmenį, žinokit, nurungdavo septynis, o gal net visus keturiolika pretendentų, atlaikydavo didžiausius konkursus...