Jubiliejinės parodos užkulisiai

Mieliau dovanoti

Svetingas šeimininkas kviečia į seno medinio namo vidų. Kvepia obuoliais ir mediena. Dažais nekvepia, nors vieną kambarį kūrėjas pavertė dirbtuvėmis.

Sunku rasti sieną, ant kurios nekabėtų autoriaus tapybos darbų - abstraktūs ir vaizduojantys žmones, senąją liaudies skulptūrą.

Čia jų - tik keletas, dailininko bute Šiauliuose - dar 15-20, dalį dovanojo sūnums, didžioji dalis - dirbtuvėse.

„Daug darbų esu dovanojęs. Man maloniau dovanoti darbą geram žmogui, nei aiškinti pas mane ateinančiam už 300-400 litų darbą norinčiam įsigyti pirkėjui, kad tokia - vieno mano darbo savikaina“, - apie paveikslų kainas prabyla menininkas.

Namuose pasklinda dar vienas - kavos kvapas.

„Vien gruntu padengta drobė ant porėmio kainuoja apie 100 litų, viena dažų tūbelė - iki 15 litų“, - toliau skaičiuoja dailininkas, mus kviesdamas į saulėtą, jo dirbtuvėmis virtusį namelio kambarį.

Čia kampe stovi keletas įvairaus dydžio dar baltų drobių, o dažų tūbelių - ne viena dešimtis.

„Lietuvoje nėra tradicijos kolekcionuoti meno kūrinius, kaip tai yra populiaru užsienyje, - apgailestauja pašnekovas. - Žmonės neturi pinigų. Jei eičiau kažkur konteinerių link, gal ir parduočiau darbą už 400 litų. Tačiau nežinau, ar kam pavyktų mane išvaryti į mugę pardavinėti savo darbų.“

Kuria iš buities daiktų

Raimondas kviečia į daržinę, kurioje prie paties įrengto darbo stalo gimsta dabar jam malonūs „pažaidimai“ - koliažai, asambliažai.

Buities daiktų jiems kurti randa čia pat - sodyboje. Tai seni arklio pakinktai, mediniai ratai, įvairūs gelžgaliai. Jų žvalgosi ir netoliese esančiose buvusio kolūkio dirbtuvėse.

„Aukso, žinoma, neaptikau“, - šypsosi, paklaustas apie įdomiausią radinį.

Apgailestauja, kad jubiliejinėje parodoje nepavyko sumontuoti įspūdingos piramidės. Neatsirado savanorių, kurie jam būtų padėję surinkti šį dviejų metrų asambliažą iš liuminescencinių vamzdžių.

„Bet ateityje būtinai sumontuosiu“, - žada, rodydamas vieną šių vamzdžių.

Tarp daržinėje matomų koliažų - Nukryžiuotąjį tik savo forma primenančios obels šakos, skruzdėlynas iš surūdijusių metalo drožlių.

Nors ir įsivėlęs į minėtus „pažaidimus“, vienadienių performansų tapytojas imtis nesinori: „Neseniai vaikščiodamas Vilniuje po Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) sales vienoje išvydau gausybę žarnų, buvo pripilta kažkokio šlako - performansas. Sustojo prie salės durų dvi moterys, įkišo galvą ir nusprendė: „Remontas“.

„Eiliniams žmonėms tokie dalykai nesuprantami. Lietuva - ne Amerika, Vilnius - ne Niujorkas, o ŠMC - ne Gugenheimo muziejus. Man patinka kūrybingas jaunimas, bet nereikia nukrypti į kraštutinumus ir įsivaizduoti, kad kiekvienas padrabstymas - menas“, - sako tapytojas.

Dabar sunkiau

Šeimininkas pasiima savadarbį įnagį kriaušėms ir obuoliams skinti - ilgą kartį su viename gale pritvirtintu, perpus perpjautu plastikiniu buteliu. Skuba mus pavaišinti sodybos vaisiais.

Ar nebuvo pagundos, kaip broliui dailininkui Vitoliui išvažiuoti į sostinę?

„Brolis išvažiavo, kai mirė uošviai ir prie Vilniaus liko neblogas molinis namas. Aš, baigęs Vilniaus dailės institutą, gavau paskyrimą dirbti į Šiaulius, butą, valdiškas dirbtuves, jas vėliau privatizavau.

Dabartiniams jauniems dailininkams sunkiau prasimušti. Jie nieko negauna dykai. Turi būti ypač gabūs ir landūs, turėti gerą vadybininką, kad užsitikrintų sau vietą“.

Tapytojas peikia sovietmetį dėl dailininkų kūrybą varžiusios cenzūros. Tačiau mena ir tai, kad beveik iš kiekvienos parodos vieną antrą darbą nupirkdavo tuometis Lietuvos dailės fondas arba dailės muziejus.

R.Trušys skaičiuoja taip pardavęs apie 20 darbų. Dabar vieninteliai jo pirkėjai - privatininkai. Per metus parduoda daugiausia 2-3 darbus.

Neramu dėl Lietuvos kultūros

Raimondas svarsto, kokia bus jo darbų ateitis: „Kažkam reikės užrašyti - sūnums, žmonai (liūdnai atsidūsta - aut. past.). Ar darbas geresnis, ar blogesnis, į jį esu įdėjęs dalį dūšios, išvežti į šiukšlyną nesinori“.

Didesnį nerimą 70-mečiam tapytojui kelia Lietuvos kultūros padėtis.

„Kultūrai skiriama vos 1-1,5 proc. bendro šalies vidaus produkto, o kitose valstybėse skiriama iki 20 proc., - skaičiuoja pašnekovas. - Anksčiau buvo nemažai iš kūrybos gyvenančių dailininkų. Dabar, kai jiems atėjo laikas gauti pensiją... Žinau kolegų, kuriems Dailininkų sąjunga apskaičiavo 450 litų pensijos. Kaip gyventi? Man vien šildymo sezonu dirbtuvės išlaikymas atsieina 150 litų“.

Gamtos nekopijuoja

Fazenda tapytojui - idealus kūrybos kampelis. „Ypač kai „miškais ateina ruduo“, - prisimena Raimondas Mariaus Katiliškio romano pavadinimą, žvelgdamas į žalumą pro dirbtuvių langus.

Jis savęs nevadina tapytoju iš gamtos, perfrazuoja Pablą Pikasą: „Aš gamta remiuosi, bet jos nekopijuoju“.

Dirba dirbtuvėse, molberto į mišką nėra išsinešęs. Tačiau kai medžiai parausta, pagelsta, prasideda rugsėjį gimusio tapytojo darbymetis.

„Nė vieno skruzdėlyno, kurių viename savo cikle turiu per 20, nesu tapęs iš natūros. Geriau prie to skruzdėlyno pastoviu valandą kitą ir einu į dirbtuves“, - toliau pasakoja autorius apie vieną žinomiausių savo darbų ciklą.

Peržengiame namo slenkstį ir atsiduriame po milžinišku kaštonu. Netoliese žaliuoja prieš du dešimtmečius tapytojo sodintų pora ąžuolų.

Parengta pagal dienraštį "Šiaulių kraštas"