Einantis per Lietuvą - per Dievo sodą

- Regis, su šita sukaktimi taikotės pakliūti į kitą kategoriją - tapsite tituluotu rizikos grupės nariu.

- Aš visą gyvenimą buvau rizikos grupėje, iš tos „komforto zonos" sunku išeiti, o gal net neįmanoma (juokiasi.)

- Na, naujoji valdžia tiesiog spindi pasiryžimu sukurti visuotinį komfortą Lietuvoje.

- Su kiekvienos valdžios atėjimu mes kuriame „komforto zoną", bet išeina kaip visada: jie susikuria sau „komforto zoną", o visiems kitiems palieka išėdas. Kiekviena nauja valdžia dosni pažadų, bet negali ant jos smarkiai pykti, nes ji ateina iš lietuviškos pievos, lietuviško daržo, kur kartu su kopūstais augo, o juk patys ją išsirenkam, ir patys panašūs į ją esam. Gal tik mūsų anūkams bus lemta išeiti iš šito užkeikimo.

- O gal koks angelas pažvelgs į mūsų būstą?

- Dažnai galvoju, kad, na, nėra geresnės šalies, kaip Lietuva: čia nėra seisminių zonų, nėra rasizmo, žemė - nors ant duonos tepk; ir jūrą turim, ir ežerus, ir upių šimtus, ir visus keturis metų laikus... Nuvažiuoji į tokią Graikiją ir iškart užsimanai namo, nes ten dulkes teryji, ten trūksta žalumos. Ir jeigu valdžios žmonės bent 10-15-20 proc. mažiau vogtų, mūsų darbšti Tauta gyventų stebuklingai, mums visko užtektų. Pakeistų kriterijus, imtų veikti vardan Dievo ir viskas stotųsi į savo vietas. Žinoma, tam reikia būti tikinčiam. Kita vertus, jeigu yra pragaras ar skaistykla, tai tik čia, Žemėje. Meilės trikampiai, pavydas, konkurencija, neapykanta ir kerštas, ir nė dienos, kad neprasilietų kraujas, nė dienos be karo, nė dienos, kad visoje planetoje įsivyrautų taika. Įsivaizduokite, kiek žmonėse yra nemeilės iš tikrųjų. Atrodo, mokėsi vos ne vienoje mokykloje, bet vienas pasirenka vieną partiją, kitas - kitą ir iškart ima skersuoti vienas į kitą, net nebesišneka. Užuot stengęsi dėl Lietuvos, daugelis stengiasi žūtbūt sumurkdyti oponentą. Apskritai gal mes stebuklo norime per anksti, juk ką reiškia tie trisdešimt metų Nepriklausomybės iš Dievo perspektyvos žiūrint: tai tik blakstienos krustelėjimas ar rasos kaptelėjimas nuo žolyno.

- Apie kokį tarpsnį galėtumėt sakyti, kad tai yra (buvo) jūsų laikas?

- Žinot, yra labai keistas tas mano gyvenimo laikas. Pavyzdžiui, aš visiškai nenorėčiau grįžti į jaunystę. Aš ten save matau plevėsą ir tuščiai praleistus metus. Fotografija mane labai praturtino. Šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius yra sakęs: visas laikas yra bergždžias, išskyrus laiką, skirtą kūrybai. Ir sakydami jai neturintys laiko mes paprasčiausiai meluojame ar sau, arba kitiems, nes, sako, laiko yra visados. Man patinka užsidarymas savyje ir gilinimasis į tam tikrus dalykus, kuriems paskatina fotografija. Juk kas kartą, ruošdamasis kokiam fotografijos ciklui, darausi namų darbus, skaitau, gilinuosi į istoriją, geografiją, susipažįstu su kultūros ir meno žmonių, ypač jei rengiuosi daryti jų portretus, kūryba. Kiek daug sužinai ar sekdamas Č.Milošo, ar A.Mickevičiaus pėdomis, kiek patiri fotografuodamas LDK pilis ar jų liekanas, prisiliesdamas prie tų akmenų, kur galbūt mūsų kunigaikščiai šildėsi rankas ugnį užsidegę...Tokie dalykai praplečia ir akiratį, ir vaizduotę, ypač tuo metu, kai esi žingeidesnis. Man toks laikas yra aksominis, tirštesnis...

- Dabarties laikas?

- Taip. Ten, už nugaros, buvo jaunystė, sveikata, buvo polėkis, drąsa. Dabar yra, kaip sakoma, svarstyklės: jeigu tau sekasi kūryboj, kitur sekasi prasčiau, sveikata pabjurusi tokia , - negali būti ir ten, ir čia gerai. Gali tik dėkoti Dievui, kad netapai kokiu nors banditu, ar invalidu ir neguli varžtų surakintas. Jeigu lygini save su žmonėmis, kurie yra didelėje nelaimėje, galvoji, ko čia dejuoji Algimantai ar Jonai, ar Antanai, žiūrėkit, kiek aplinkui nelaimingų žmonių, kiek yra išlaidojusių savo vaikus ir priverstų su šita netektimi gyventi.

- Kadaise kalbėjote, kad jums pasisekė gyventi Juozo Miltinio, Eimunto Nekrošiaus, Petro Repšio, Alfredo Bumblausko laikais. Iš šio ketvertuko dviejų nebėra tarp gyvųjų. Sakykite, ar dėl to nesijaučiat pasaulyje be jų daug vienišesnis?

- Man labai pasisekė, kad teko su jais bendrauti, fotografuoti, arbatą gerti (ir ne tik). Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisiliesti kažkiek. Dabar jie gyvena mano fotografijose, jie tampa dar brangesni, kai jų nėra, nes supranti, kad jų etapas žemėje yra baigtinis; nieko nebepridėsi ir nieko nebeatimsi.

Bet, žinot, kas dar džiugina - kartkartėmis atsiranda naujų veidų, gal nebe tiek daug, gal mes nebepastebim, bet kartais pasidžiaugi, kai ir muzikoje, ir literatūroje, ir dailėje atsiranda naujų gražių veidų. Džiaugiuosi, kad gyvenu poetų Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus, Aido Marčėno, intelektualo Rolando Rastausko laike. Nesunkiai išvardinčiau dar dešimtį, kitą man svarbių žmonių. Nebūna taip, kad vieniems išėjus iš gyvenimo, pasaulis tuštėja ir mes tampame vienišesni.

- Greičiausiai taip galvoja žmogus, dar nelinkęs dairytis į praeitį ir nemanantis, kad ten didžiausi jo nuversti kalnai?

- Jeigu imsi galvoti, ką padarei ar nepadarei, būsi kaip stovintis vanduo. Kol jis teka, kol turi kažkokių idėjų, tikslų, tol ir esi gyvas. Štai, pavyzdžiui, su kolega Stanislovu Žvirgždu kartais susitinkame ir aš matau, kad jis, kaip amžinas variklis, geba surasti sau veiklos, arba mano bičiulis Petras Repšys irgi skendi darbuose.

- Tebesijaučiate esąs gyvenimo režisierius?

- Niekada toks nebuvau. Esu fotografijos režisierius, ji pasirinko mane ir maloniai tąso iki šiol. O gyvenime atlieki tam tikrą vaidmenį ir prašai Dievo, kad tik jis nebūtų per sunkus.

- Fotografuojančiam dažniausiai skirta likti stebėtoju arba, kaip jūs sakot, vėjo dvelksmu, praeinančiu pro šalį?..

- O ne, patinka man gyventi, aš esu gyvenimo gyventojas, visuomet linkęs puotauti su visais maro metu... Be abejo, yra specifinių dalykų, kuriuos pastebi tik fotografas, net bandantis perstumdyti druskinę ar lėkštes ant valgomojo stalo, jei kompozicija atrodo nekokia - tai kaip diagnozė fotografui, kaip liga.

- Kokių štrichų jūsų „vaidmeniui" suteikia gimimas per Vėlines ir joms būdingas maršrutas kapinių link?

- Gimęs Vėlinių dieną esu įtikėjęs, kad vėlės ir pagelbėja man tam tikrais momentais. Vaikystėje, matydamas šviesa spindinčius kapus, džiaugiausi, kad tiek daug žvakučių man uždegama per gimtadienį. Na, o dėl kapų lankymo, žinot, kaip mirties yra pasakyta: mielieji, visus patikinu, nė vienas iš jūsų nebus užmirštas. Tikriausiai Dievo buhalterijoje miręs žmogus nė nelaikomas mirusiu. Aišku, žmogus yra egoistas ir narcizas, ypač kuriantis žmogus, ir suvokti pasaulį, kuriame jo nebebus, jam didžiai keblus reikalas. Daugeliui atrodo labai skausminga skirtis ar su tuo riešutu, kurį visą gyvenimą skanavai, ar vienu kitu draugu, artimu giminaičiu ar juo labiau vaiku, anūkais, kuriuos matyti augant - vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Nieko nauja šiuo atžvilgiu nepasakysiu, daug ir taip prirašyta.

- Vilniaus rotušėje vyksiančioje parodoje pristatysite save kiek netikėtai - vien peizažo fotomenininko amplua.

- Peizažų parodą surengti pasiūlė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, taręs, jog reikia gaivinti peizažo fotografiją Lietuvoje. Nežinau, koks bus mano debiutas su peizažu: veidu į samanas ar veidu į purvą... (Juokiasi.)

- Esate vadinamas vienu ryškiausių portreto fotografijos meistrų. Galbūt po šitos parodos prisidurs dar vienas pažyminys?

- Įsitvirtinti kaip peizažininkui nėra taip svarbu, nes fotografijoje aš jau esu. Parodoje nebus kažkokio ypatingo modernizmo, bus minimalizmo, bus jausmo, kurio apskritai netrūksta mano nuotraukose, ar portretą daryčiau ar peizažą; peizažą irgi fotografuoju kaip portretą. Net žmogaus rankas, net daiktus ar jų fragmentus fotografuodamas gali išreikšti jausmus, - svarbiausia, kad patikėtum ką darai ir eitum vedinas jėgos, aukštesnės už save.

- Pirmoji jūsų paroda „Memento mori" buvo skirta Dievui. Kam skiriama naujoji?

- Pirmąją atidariau Panevėžyje būdamas 33-ejų. Rotušėje vyksiančią parodą pavadinau „Per Lietuvą - per Dievo sodą". Čia yra du žodžiai didžiąja raide „Lietuva" ir „Dievas"... Tai yra tikrieji mūsų namai.