Dygliuota esu... Ir nieko čia nepadarysi

Iškart po Jaunimo teatre parodytos Deilo Vasermano pjesės „Skrydis virš gegutės lizdo“ premjeros aktorė Aldona Bendoriūtė prisipažino, kad vaidinti patį žiauriausią personažą - seselę Retčed - jai nebuvo lengva užduotis. Tai furija, kuriai patinka tyčiotis iš kitų ir valdyti nors ir nedidelį beprotnamio pasaulį. Aktorė linkusi ieškoti kiekviename, net ir neigiamiausiame personaže šiltesnių spalvų, nes ir jos pačios, dviejų sūnų mamos, žmogiškoji prigimtis visiškai kitokia.

Į šaltą vandenį smagiau bristi

Tai, kas vyko scenoje, žiūrovai nejučia lygino su garsiu kino filmu, kuriame pagrindinį herojų simpatišką apgaviką Makmerfį vaidino legendinis aktorius Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson), o teatro scenoje meistriškumu žavėjo Andrius Bialobžeskis. Spektaklio stuburas - jo dvikova su A.Bendoriūtės (ją dubliuoja aktorė Aušra Pukelytė) despotiškąja sesele. Žvelgiant giliau atsiskleidžia aktualiausia visais laikais asmenybės prisitaikymo visuomenėje problema, žmogaus teisė į individualumą ir kitoniškumą. Aktorei, kelių Lietuvos teatrų scenose kūrusiai daug įvairių - jautriai moteriškų, žaismingų ir kitokių - vaidmenų, pastarasis antipatiškos moters-roboto sekėsi nelengvai.

„Jei atvirai, tai visą vasarą su dideliu nerimu laukiau „Gegutės“ repeticijų. Ir mano nuojauta, kad bus nelengva, pasitvirtino 100 procentų, - pasakojo A.Bendoriūtė. - Spektakliui pastatyti teturėjome mėnesį. Trupė nemaža, kai kurie dirbome turėdami dublerius. Pjesė įdomi, sudėtinga. Todėl ir atsakomybė didelė. Kviestinis režisierius iš Rusijos Valerijus Griško spektaklio piešinį jau turėjo. Mums reikėjo žaibiškai išmokti tekstą ir nerti stačia galva į beprotnamį, kuriame vyksta veiksmas. Tačiau aš esu ne iš drąsiųjų nardytojų. Į vandenį paprastai brendu po truputį, lėtai apsiprausdama. Juk iš pradžių būna nejauku ir šalta. Todėl buvau režisieriui kaip rakštis po nagu. „Užknisau“ jį su savo „a počemu“, „a možet vot tak“... „Kodėl man vis priešiniesi?!“ - šaukė jis ant manęs. Dygliuota esu ir nieko čia nepadarysi. Paskui kankinuosi, nemiegu...“

Suvaidino Aldona generalinėje repeticijoje ir... sulaukė priekaištų tiek iš režisieriaus, tiek pati jautė, kad ne tas. Įsiklausė į kolegų pastabas, iš naujo viską apgalvojo ir po dviejų dienų į premjerinį spektaklį atėjo atsinešdama kitokią vaidmens versiją, tik jos režisierius jau nematė, nes išvažiavo į Rusiją. O aktorė sulaukė kolegų, bičiulių, atėjusių į spektaklį, pagyrų. „Intuicija kužda, kad laivą pasukau teisinga kryptimi. Ir taško dar nenorėčiau dėti. Juk teatras pranašesnis už kiną. Čia paieškoms ribų nėra“, - įsitikinusi A.Bendoriūtė.

Aktoriai - kamikadzės

A.Bendoriūtė nelinkusi skirstyti vaidmenų į teigiamus ir neigiamus. „Mus dar akademijoje mokė - jei herojus teigiamas, atrask jo tamsiąją pusę. Ir atvirkščiai... Tik taip tavo personažas bus gyvas. Juk nėra tik gero ar tik blogo žmogaus“, - svarsto aktorė. Seselėje Retčed ji uoliai ieško tamsiosios pusės, jos išraiškos, nors jos pačios žmogiška prigimtis per minkšta, per švelni šiam vaidmeniui. „Nepasakyčiau, kad mane vargina tokie nesimpatiški vaidmenys ar būtų sunku po spektaklio grįžti į realybę, - kalba aktorė. - Mane labiau vargina jaudulys, kurį patiriu laukdama vaidinimo. Jis labai sekina. Prieš šią premjerą išgėriau nemažai raminamųjų „Sedatif PC“, bet jie, deja, nepadėjo“.

Jau atsigavusi po premjeros Aldona šypsosi ir tikina, jei koks kardiologas patikrintų premjeriniame spektaklyje vaidinančio aktoriaus sveikatos būklę, tikriausiai nuvežtų jį į reanimaciją. Ji sako: „Kamikadzės mes... O labiausiai mane atpalaiduoja ir nuramina po įtempto spektaklio karšta vonia“.

Apie meilę, nuodėmę ir šeimą

Pradėjome pokalbį nuo aktorės neigiamų ir tragiškų vaidmenų, o juk ji vaidina ir žaisminguose, kitaip tariant, gyvenimiškuose, spektakliuose. Štai šį pavasarį režisieriaus Arvydo Lebeliūno pastatytame spektaklyje „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ kuriama istorija apie meilę ir nuodėmę, apie vienadienį ir kasmet pasikartojantį vyro ir moters nuotykį - susitikimą lovoje, kurioje jiedu vienas kitam pasakoja apie šeimas, vaikus ir kt. Spektaklyje Aldona vaidina kartu su kolega Aleksu Kazanavičiumi. Ar nusirengti ir vaidinti meilės scenas aktorei labai sunku? Ar ji nesibaimina vyro taip pat aktoriaus Nerijaus Gadliausko, giminaičių priekaištų?

„Apkabinti ar pabučiuoti partnerį scenoje tikrai nesudėtinga. Ypač jei tas partneris yra Aleksas. (Šypsosi.) Mes seni pažįstami. Savas žmogus. Be to, juk tai tik spektaklis. Ir vaidiname jį dažnai. Alekso žmona Aušra Pukelytė - taip pat Jaunimo teatro aktorė. Beje, ji taip pat kuria ir mūsų aptartą seselės vaidmenį spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Draugauja ir mūsų vaikai.

Pavydo scenų nei Nerijus, nei Aušra nekelia, nes žino, kokia artisto duona. Galima suvaidinti ir mirtį, ir meilę. Atvirkščiai, jie pataria vienas kitam, ką ir kaip geriau bei įtikimiau daryti. „Per tas vadinamąsias erotines scenas visokių „baikų“ pasitaiko. Nors, tiesą sakant, erotikos ten nedaug. Mes tik duodam užuominą, o jau toliau žiūrovas fantazuoja pats pagal savo sugedimo laipsnį“, - šypsosi moteris.

A.Bendoriūtė su vyru Nerijumi vaidina tame pačiame teatre ir neretai tame pačiame spektaklyje. Todėl smalsu, ar namuose dažnai kalbasi apie teatrą, vaidmenis? Pasirodo, aktorių šeima namuose apie teatrą ir vaidmenis kalbėti nevengia. Ypač jei repetuoja kartu viename spektaklyje. „Juk teatras - mažytė mūsų gyvenimo dalis. Kuriant vaidmenį labai padeda namuose gautos pastabos. Kartais jos būna nemalonios, bet labai vertingos, - kalba A.Bendoriūtė. - Tačiau gyvi mes ne vien teatru. Auginame du sūnus - dvylikametį Dovydą ir aštuonmetį Benediktą. Patikėkite, nenuobodžiaujame. Tik spėk suktis!“

Pristabdytų gyvenimo tempą

Gražiame gamtos kampelyje Vilniaus pakraštyje gyvenanti šeima turi ir kąsnelį žemės, kur Aldona labai mėgsta dirbti. Viskas, kas žemėje auga ir žydi, teikia džiaugsmo, todėl ji geriausiai pailsi namie, kapstydamasi sode, ruošdama ką nors gardaus iš pačių užaugintų rudens gėrybių, bet labiausiai moteris vertina ramius savaitgalius, kai nėra spektaklių, kai su vaikais galima pabūti kartu.

„Jei turėčiau galios ką pasaulyje pakeisti, pirmiausia pristabdyčiau gyvenimo tempo smagratį. Žmonės sukūrė įvairiausių technologijų, kurios lengvina buitį, padeda susisiekti, komunikuoti nelaukiant patogesnio laiko... Todėl ir lekiam neatgaudami kvapo, vergaujam savo išradimams, - guodžiasi moteris. - Antai mokyklose nebelieka pažymių knygelių. Technologijos atima iš tėvų galimybę kartu su vaiku ją pavartyti, perskaityti mokytojo ranka įrašytą pastabą ar pagyrimą. Joks internetas man nepakeis čežančių puslapių. Pažymių knygelė man visada bus mokyklos simbolis, graži tradicija, relikvija... Ir še tau! O juk gerai pagalvojus, kuo labiau skubi, tuo mažiau laiko turi...“