Ar mums pavyks šv. Velykų rytą PRISIKELTI?

Rašytoja Aldona RUSECKAITĖ: šiek tiek primiršus globalizaciją

Prieš šias šv. Velykas pirmą kartą susiduriame su beveik bibliniu motyvu - grįžta Sūnus Paklydėlis. Ypač daugiaprasmis yra šis Biblijos fragmentas. Tiksliau, sūnūs ir dukros paklydėliai. Tik šiek tiek neaišku, kas gi yra Tėvas, kuris sutinka, atleidžia, iškelia vaišes, o tą kitą, jam tarnaujantį, sūnų įskaudina... Tas Tėvas - ne prezidentas, ne ministras pirmininkas, ne kiti valdžios vyrai. Šiuo atveju Tėvas - tai mes, Lietuvos piliečiai. Atleisti - visada yra pats sunkiausias ir svarbiausias dalykas. Daug svarstome apie tuos sugrįžtančiuosius, kyla begalybė klausimų - ko jie čia dabar grįžta ir mums parveža tą nelemtą „koroną“? Ko jiems reikia, tegul sėdi, kur buvę! Bet tada, kur jiems dėtis? Jų vienintelė patikima žemė yra Lietuva, nors jie nepatikimi - nesisaugo, laksto, mušasi, tyčiojasi ir iš mūsų, ir iš pandemijos... Bet iš kur tie žmonės atsirado? Jie yra mūsų visuomenės dalis, jie čia gimė, čia lankė mokyklą. Ko juos išmokėme, kaip paruošėme gyvenimui, kokias išugdėme vertybes ir atsakomybę? Šeima, mokytojai, bendruomenė... Juk jų jau dauguma augusių šios Nepriklausomybės laikais. Vadinasi, kažkas buvo ne taip... Tad dabar geriau nelieti pykčio, o bandyti iš klaidų pasimokyti. Žmogaus auginimas ir auklėjimas - sunkiausias uždavinys. Ar mes tikime, kad tie parvažiavusieji bus kitokie, geri, - vargu, bet ar galime teigti, kad jie neturi teisės parvažiuoti - ne, jie turi teisę grįžti į savo gimtinę. Visuomenės sankloda įvairialypė, taip buvo per amžius, taip bus. Tad gal geriau susitaikyti ramybėje, santarvėje, rodyti taikų pavyzdį? Šitos pandemijos akivaizdoje visi esame lygūs - ir turtuoliai, ir benamiai, nes visai nežinia, kur gali užklupti liga. Tad tiesiog turime išlaisvinti dvasią iš pagiežos, pykčio, kaltinimų, nes jeigu daužysime galva sieną, patirsime skaudžią traumą... Pastebiu, kad dalis visuomenės kvėpuoja giliai, rimsta, vaikšto nuošaliomis Lietuvos vietomis, tyrinėja sengires, pelkes, piliakalnius, ežerus, upes. Geba būti vienumoje su savo artimiausiu žmogumi, stebėti paukščius, pirmuosius žiedus ir blyškią medžių žalumą, susitikę kitą nepažįstamą žmogų, pasilabina, nusišypso, džiugu, kad tokiam bendravimui itin atviras mūsų jaunimas.

Kaip ir kiek mums pavyks šv. Velykų rytą PRISIKELTI - sunku pasakyti... PRISIKELTI namuose, prie TV ekranų stebint Mišias. Ar malda bus tokia gili ir nuoširdi kaip bažnyčioje? Nes namuose jau šurmulys, jau margučiai, jau laukia stalas, buitis, o pro ją prasimušti visada labai sunku. Tad čia vėlgi išbandymas, vėl nauja patirtis. O gerosios patirtys žmogų daro nuoširdesnį ir išmintingesnį. Bet Avinėlis Kristus, kaip kasmet, bus paaukotas, kaip kasmet, prisikels, o mes visi liksime margi, lyg geniai, tik šiek tiek primiršę globalizaciją, už rankų laikydami pačius artimiausius, siųsdami mintis galiūnes visiems kitiems, kurių per šias šv. Velykas nėra kartu. PRISIKĖLIMU tikėkime, kad būtume išganyti ir stiprūs. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, - moko apaštalas Paulius.

Istorijos mokytoja ekspertė, Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Jūratė Litvinaitė: pailsėję mes tampam geresni

Apie šios dienos pasaulį sakoma, kad jį kažkas sustabdė. Man iš tiesų patinka šitas įvaizdis. Vieni sako, kad tai sąmokslo rezgėjų, pasaulio finansininkų ar šiaip blogiečių darbas, kiti - kad tame juntama Dievo ranka, dar kiti - kad Žemė nori pailsėti nuo mūsų. Faktas tas, kad tikrai sustojome ir tikrai negalime pasakyti sutiktajam „turiu bėgti“, nes visi žino, kad bėgti nėra ko. Galbūt, šituo požiūriu ir įvyko didžiausias pasikeitimas.

Daugelis mano pažįstamų sakydavo: pavargau, turiu tiek darbo, nieko nespėju, namai netvarkyti, reikia tą aplankyti, tą padaryti, tą nuvežti, tą parvežti ir kaip norėtų tiesiog niekur neiti iš namų, pailsėti.

Skaičiau tokį pastebėjimą: greičiausiai tokių, kurie norėjo atsisėsti, pailsėti, apmąstyti ir apsitvarkyti aplink save, buvo tiek daug, kad Dievas išklausė jų maldų. Aš turiu draugę, kuriai 97-eri, mes dabar, aišku, bendraujam tik telefonu ir aš jos klausiu, ar ji prisimena ką nors panašaus buvus jos gyvenime. Ji, kariavusi Antrojo pasaulinio karo fronte (buvo radiste), sako: ne, gal tik kartą buvo apsuptyje, - dešimt dienų, praleistų pelkėje, buvo vienintelis karantinas jos gyvenime. Ką ji veikianti šiuo metu, klausiu, ir ji paaiškina: kaip ir daugelis moterų, peržiūrinėjanti stalčius, tvarkanti spintą, nes ligi tol nebuvo laiko. Kada žmogus, kuris, matyt, jau tris dešimtmečius yra pensijoje, sako neturėjęs laiko sutvarkyti stalčių, imi suprasti, kad neturėti laiko tapo tiesiog mada, tiesiog toks gyvenimo stiliaus ,,brendas“, kurį mes įsikandome net nesusimąstydami ir nenorėjome paleisti. Kaip reikia valgyti, kaip reikia miegoti, kaip reikia praustis, taip reikia ir neturėti laiko, o jeigu jo netyčia atsiranda, mes staigiai jį kuo nors kitu užkišdavom. Toks laiko prifarširavimas darbų, susitikimų, pamatymų, perskaitymų, parašymų, atsiskaitymų, kitokių reikalų, akivaizdu, tiesiog trukdė mums - stebėti, matyti, bendrauti, apskritai, gyventi. Kai prasidėjo pandemija, sociologiškai buvo įdomu stebėti žmonių reakcijas. Ir nuliūdino, išgąsdino mūsų susvetimėjimo giluma: kokie mes vienas kitam tapę svetimi ir kokie savanaudiški, tarytum visiškai išmetę iš galvos, kad po vieną mes neišgyventume. Tarytum visiškai pamiršę, kad esam susitelkę į Tautą, į valstybę, į miesto, kaimo, gyvenviečių bendruomenes ne dėl to, kad kažkas liepė, o dėl to, kad tai yra žmogiškosios būties prigimtis. Nes pagrindinis instinktas, leidžiantis žmogui būti, yra santykis, ir mes taip įpratome prie to santykio kasdienybės, kad ėmėme jo nevertinti. Kai, paskelbus karantiną, reikėjo dalį mūsiškių parsivežti, padėti jiems grįžti į Tėvynę, į namus, į bendrą savųjų glėbį, pradėjom piktintis, sakyti, tegul jie lieka tuose savo užsieniuose, tegul lupinėja akis žuvims ar peša vištas, kaip pešė iki šiol... Buvo skausminga girdėti tokiomis frazėmis atidengtas nužmogėjimo ribas, kadangi jomis tarsi norima nukirpti saitus, nukirpti santykius su tais, kurie vadintini broliais ir seserimis. Mes pamirštame tuos brangius žodžius, pamirštame žodžius „tautietis“, „bendrapilietis“, kurie yra tos pačios kilmės, religijos, to paties miesto, kaimo, tos pačios žemės žmonės. Juk kuo mes labiau atsiribojam nuo savo artimų, tuo labiau mes tampame vienišesni ir labiau pažeidžiami. Juk Lietuva niekada nebuvo izoliuojanti, niekada nebuvo atstumianti valstybė. Atminkime iš istorijos pamokų - ko moko istorija. Jei pažiūrėtume į XIV amžiuje Europoje siautusią maro pandemiją, matytume, kaip Vakarų Europoje persekiojami žydai bėgo į Lietuvą ir Lenkiją; juos priėmė ir lenkai, ir lietuviai. Jie kūrėsi čia ir galime pastebėti keistą dalyką - Lietuva ir Lenkija buvo faktiškai vienintelės Europos šalys, nenukentėjusios nuo maro. Niekas negali paaiškinti, kodėl. Kažkokioje knygoje skaičiau, dabar nepasakysiu autoriaus, kad gal Dievulis atlygino už gerumą Lietuvai, priglaudusiai išvarytuosius. Ir iš tiesų, kada žiūri XIV a. maro žemėlapį, matai, kad Baltijos pakraštys ir Lenkija yra švari teritorija, kur, aišku, buvo aukų, bet ne taip baisiai kaip Vakaruose. Kritikai gali sakyti, kad lietuviai tuo metu turėjo tik menkų sąsajų su Vakarais, bet tai visiška netiesa. Gedimino laikais buvo prasidėjusi gyvai prekyba, galų gale, kaimynystėje buvo ordinai, netoli Ryga, kur prekių mainai buvo ypač intensyvūs, - Lietuva nebuvo nei užkampis, nei izoliuota, ji dalyvavo Europos gyvenime.

Ir kada galvoji apie šitokius dalykus, suvoki kad per fizinius darbus, kūrybas, mokslus, studijas ir t.t. mes pamiršome, dėl ko visa tai darome. Iš tikrųjų, dėl ko mes dirbam, uždirbam, statom, kuriam ir galiausiai gyvenam. Juk tikriausiai ne dėl to, kad susiręstume pilis ir sėdėtume vidury laukų. Galų gale, jei trokšti praturtėti, tau norisi, kad bent kaimynas išvystų tave toje pilyje. Bet jeigu tą kaimyną išvijai ir jo neliko, kokia prasmė iš to, kad tu vienas gyveni toje tvirtovėje. Juk apskritai mes nė neturime kito tikslo egzistuoti, kito tikslo, kaip būti, vienas kitam padėdami, bendraudami, palaikydami, galbūt kartais ir pasipriešindami, kartais ir stabdydami vieni kitus nuo prastų poelgių. Kito tikslo tiesiog nėra - tik būti su kitais.

Aš manau, kad būdami namie, mes turime laiko apie tai pagalvoti. Susitvarkyti tiek spintose, tiek savo viduje, pailsėti ir vėl išeiti iš namų su nauja jėga. Ir ne tik su nauja jėga - pailsėję mes būnam geresni.

Teatro režisierius Rimas TUMINAS: pasaulyje mažai kas pasikeis
   
Kad ir kas būtų, sakė Grigorijus Kanovičius, maišyti ir kepti duoną reikia. Reikia ruošti šiltnamį, sodinti ar persodinti medžius, reikia skaityti, galvoti, - labai greit prabėga diena. Aš dabar Lietuvos kaime, prie Trakų, ikalintas iki vasaros ir iki vasaros turiu darbų, - visa, ką buvai nutrenkęs ar pamiršęs, trauki iš pakampių ir bandai įdarbinti…

Rytoj, kai pasakosime istorijas, sakysime: tai nutiko iki pandemijos arba po jos, tačiau ir po pandemijos pasaulyje mažai kas pasikeis. Žmogus vėl grįš prie savo gražios ir negražios veikos, prie savo įpročių, prie ydų, tik grįš su dar didesne patirtimi: kas apgaudinėjo, apgaudinės, kas kombinavo, kombinuos; savanaudiškumas, susireikšminimas grįš su dar didesne jėga. Karai, marai ar revoliucijos yra puikiausias proveržio ir galimybių laikas ne tik lyderiams, bet ir vidutiniokams, kurie lig tol būna neįvertinti ar menkai įvertinti, suteikdamas jiems išskirtinę progą tapt herojais.

Be abejo, po sumaišties rasis daug nugalėtojų, apsišaukėlių, taipogi ir žemų jausmų žmonių. Matyt, žmogaus toks prigimimas: kad ir kaip jį už piktadarystę baustum, vis tiek nuėjęs už kampo vogs, plėš, sukčiaus, apgaudinės, žudys. Atsimenat, kaip Dievas klausia Mefistofelio: nejaugi viskas žemėje blogai? Tas atsako: „Taip,Viešpatie, tenai vieni vargai… Tas keistas sutvėrimas, patikėk, per amžius nepasikeitė nė kiek.“ (cituoja Gėtės „Faustą“, praėjusių metų pabaigoje pastatė šį spektaklį Kinijoje - D.Š.)

Žinoma, po suirutės žmonės vėl ims ilgėtis gėrio, grožio, tam pasitarnaus menas, kultūra, bet nežinia, ar mes, išjuokę viską žemėje nuo paprasto žmogelio iki Dievo, visa, kas buvo šventa, suardę ir ištąsę, supainioję, kas galima ir kas, šiukštu, negalima, giedosime himną žmogui ir jeigu giedosime, tai kokiais balsais. Na, o dėl krizės - ji kone pastovi kultūros būsena, prie jos jau pripratau; neprisimenu nė vienų metų, kad kultūrai būtų buvę lengviau. Netikiu, kad kada nors padėtis keistųsi iš esmės, bet tie, kurie ieškojo grožio ir harmonijos, siekė amžinybės ar mokėjo net išsigimime įžvelgti grožį, tie visuomet turės, ką veikti ir apie ką dainuoti. Kai kiti apsigaudinės, traukdami niekur nevedančiais takais, tie, kurie tikėjo, eis galbūt pavieniai savo keliu, bet pailsėdami, palengva eis ir eis į Šventę.