Užgavėnių kaip ir kitų lietuviškų švenčių papročiai susiję su valstiečio ūkiu. Seniau papročiais buvo stengiamasi užtikrinti gerą bei gausų derlių, gyvulių produktyvumą, sveikatą, šeimos pagausėjimą (vedybas).
- Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia - persirengti neįprastais drabužiais, pasislėpti po kauke.Ypač dažnai persirengiama žydais, čigonais, vengrais, ožiais, gervėmis, velniais, raganomis, giltine, ubagais. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė ir Lašininis su Kanapiniu. Seniau žmonės, kurie neturėdavo kaukių išsitepliodavo savo veidus anglies suodžiais ar burokų rasalu.
- Morė – pati nelabosios žiemos dvasia, vienoje rankoje laikainti spragilą, kitoje – šluotą. Ją pačią rengdavo apdriskusiais drabužiais ir vežiodavosi visur kartu su persirengėlių būriu.Vežamą Morę bandydavo sugauti Giltinė. Ji švaistydavosi dalgiu, stengdavosi nieko prie Morės neprileisti. Šventė kaip ir dabar baigdavosi Morės sudeginimu, nors seniau ji būdavo ir skandinama ar užkasama sniege.
- Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, grįždavo atgal krėsdavo pokštus, vagiliaudami ir dainuodami. Persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, stengdavosi pavogti daiktų: samčių, puodų ir kt. Juos sunešdavo į vieną trobą ir reikalaudavo išsipirkti. Dažniausiai tai buvo persirengę tų pačių tėvų vaikai. Taip jie priversdavo tėvus išpirkti daiktus ir kartu linksmintis.
- Šiais laikais bene vienintelis Užgavėnių patiekalas yra įvairių rūšių blynai. Tačiau istoriškai pagrindiniai šios šventės patiekalai buvo iš mėsos. Labiausiai paplitęs užgavėnių patiekalas – šiupinys, verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių arba riebios kiaulienos ir kiaulės uodegos. Tradiciniai patiekalai taip pat buvo šaltiena ir Kiunkė – šutintos bulvės su mėsa.
- Užgavėnių dieną nebuvo galima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa ir lašiniai, pirštai tvinks, vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys. O jei Užgavėnių dieną nešukuosi ir netrinksi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos visus metus.
- Iki šiol viena iš svarbiausių Užgavėnių tradicijų – pasivažinėjimai. Anksčiau arklius išpuošdavo kaspinais ir varpeliais, buvo tikima, kuo toliau nuvažiuosi – tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš. Norint kad linai didesni augtų, reikėjo važiuoti stačiomis. O jeigu iš rogių išvirstama, tai vis dėl geresnių linų. Buvo paprotys apvažiuoti laukus net kelis kartus, pasivolioti sniege – tai derlius bus geresnis, ir linai stipresni.
- Didelė reikšmė buvo teikiama ir laistymuisi vandeniu. Į vežimą įkeldavo statinę vandens prisodindavo vaikų, kurie mėgindavo aplaistyti visus pakeliui sutiktus žmones. O šie savo ruožtu irgi stengdavosi nelikti skolingi. Išgirdę triukšmingai atriedantį vežimą, šeimininkai išbėgdavo iš namų su puodais ir puodeliais patys mėgindami aplaistyti keliauninkus.
- Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris, vasara, kokio gali susilaukti derliaus. Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei per Užgavėnes drėgna, tą metą gerai augs javai pasėti bet kur. Jei tą dieną saulė anksti pasirodo, tai derės anksti pasėti linai, jei vėliau – tai derės vėlyvi, o jei saulės nebus, linai nederės.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
