Aktorė, kuri niekada nesvajojo būti princese

- Visai neseniai skaitei Maironį jo vardo muziejuje Kaune, kai vyko jo jubiliejinis minėjimas. Kokie posmai tau labiausiai prie širdies?

- Poezija man labai patinka, mėgstu ją skaityti ir viešai renginiuose, ir sau. Su didžiuliu malonumu rengiu poezijos programas. Poezija mane savotiškai apvalo, jei man liūdna - aš pasikalbu su eilėraščiais. Tą meilę poezijai man įskiepijo du žmonės - mama, kuri nuo mažumės mane mokė įvairiausių eilėraščių, ir mano scenos kalbos dėstytoja Judita Ušinskaitė. Rinkdamasi eilėraščius, visada žiūriu, ar eilėraštį suprantu, ar jį jaučiu. Poezija labai jautri vidiniam ir minties melui. Jeigu skaitydamas neturi ką eilėraščiu pasakyti, jei jo iki galo nesupranti, jis niekada nepalies žiūrovo. Eilėraštis kalba iš širdies į širdį, o širdies juk neapgausi. Maironio poezija yra labai sudėtinga. Sudėtinga tokiu giliu ir tikru Lietuvos skaudulių pajautimu, labai stipri Maironio meilė Lietuvai, jos žmonėms, jos praeičiai. Jis mėgsta pabarti, pamokyti, o kartu taip gražiai ir paprastai, bet labai dainingai moka prabilti jaunos, po pievas lakstančios mergaitės lūpomis.

Prisipažinsiu, dar toli gražu nepažinau Maironio. Reikia nemažos gyvenimo ir kūrybos patirties, kad tinkamai perteiktum šio kūrėjo poeziją. Atvirai kalbant, šiais laikais sudėtinga su žiūrovais dalytis Maironio mintimis. Ir labai sunku taip karštai ir iki galo persismelkti jo kūrybos dvasia. Reikia išsivalyti mintis ir protą, ruošiantis skaityti Maironį. Maironis mus moko lietuvybės.

- Ar tau apskritai patinka lietuvių poezija? Kokio poeto ar poetės eiles dar skaitai ar norėtum skaityti?

- Man patinka lietuvių poezija. Patinka atrasti joje dar neatrastų spalvų. Pernai po mano kurso aktorių parengtos Vytauto Mačernio poezijos programos, kurią atlikome Maironio muziejuje (vėliau įvairiose Kauno mokyklose), labai džiaugėmės, kad V.Mačernio poezijoje atradome kažką naujo ir kad kitokį jį per mus pažino žmonės. Dar studijuodami turėjome parengę labai gerą Bernardo Brazdžionio eilių kompoziciją su dainomis. Su ja nemažai keliavome po Lietuvą. Daugeliui B.Brazdžionis labiau patriotinis autorius, o mes jį atradome ir juokaujantį, ir filosofišką, ir linksmą, ir įsimylėjusį. Dažnai sau paskaitau Salomėjos Nėries eilėraščius, pasikalbu su jais, tačiau dar niekur jų viešai neskaičiau. Taip pat patinka Judita Vaičiūnaitė. Labai norėčiau padeklamuoti Antano A.Jonyno, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės eilių. Tad poezijos šulinėlis dar neišsemtas.

Dar niekam nesu sakiusi, bet labai didelį postūmį pasirinkti aktorystę davė dar gimnazijoje įvykęs trumpas susitikimas su šviesaus atminimo aktoriumi Algimantu Masiuliu ir gerbiama aktore Danute Juronyte. Pamenu, deklamavau jiems Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį. Kai padeklamavau, jie paprašė jį sakyti tarsi sėdint invalido vežimėlyje ir negalint pajudėti. O tada pasakė, kad jei būsiu atkakli, tapsiu aktore.

- Studijavai pas profesorę Algę Savickaitę. Kaip manai, ar aktorystė yra, kaip sakoma, iš Dievo, o gal galima išmokti vaidinti?

- Profesorė visada sakydavo, kad mūsų profesijoje yra vienas procentas talento ir 99 procentai darbo. Bet vėliau, bebaigiant studijas, pridūrė, kad tas vienas procentas gali būti labai įvairaus dydžio. Išmokti daug ką galima, bet juk svarbiausia, kaip tau sekasi žinias ir įgūdžius pritaikyti praktikoje. Aktorius savo profesijos mokosi visą gyvenimą.

- Ar kartu su kurso draugais atėjusi į Kauno dramos teatrą jauti ypatingą šios meno šventovės aurą?

- Taip, Kauno dramos teatras turi ypatingą aurą, ją sudaro teatro didinga praeitis, kūrybinga dabartis, o svarbiausia - patys nuostabiausi jame esantys žmonės. Kai atėjome į teatrą, net nesitikėjome, kad mus taip šiltai priims. Kartais atrodydavo kaip sapnas, kad sėdi greta to žmogaus, kuriuo žavėjaisi tik iš tolo, o dabar turi galimybę paklausti patarimo, padiskutuoti. Mūsų teatre aktoriai vieni su kitais labai bendrauja. Visada drauge aptarinėjame premjeras, dalijamės nuomonėmis. Teatre nėra „žvaigždžių“, todėl dirbti drauge yra gera.

Visus aktorius, šiam teatrui atidavusius daugelį metų, neapsakomai gerbiu. Į juos žvelgiu kaip į žmones, sukaupusius didžiulę patirtį, turinčius neišsemiamas išminties gelmes. Iš kiekvieno yra be galo daug ko pasimokyti.

- Kurie iš sukurtų vaidmenų tau arčiausiai širdies?

- Tiesą pasakius, kol kas visus savo vaidmenis aš priėmiau kaip pačią brangiausią dovaną. Visi jie man yra skirtingai brangūs. Negalėčiau išskirti kurio nors vieno, nes kiekvienas vaidmuo savaip mane mokė ir tebemoko. Aišku, vieniems vaidmenims, artėjant spektakliui, ruošiuosi iš vakaro ar spektaklio dieną, bet yra vaidmenų, kurie pareikalauja net visos savaitės. Tiesiog negali atsikratyti minčių apie artėjantį spektaklį, ir viskas. Iš tokių paminėčiau spektaklius „Akmenų pelenai“, „Plėšikai“.

- Režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „JAH“ tau teko Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vaidmuo, jį puikiai atlikai, o štai kviesta vaidinti britų režisieriaus kuriamame filme „Žvaigždžių sonata“ atsisakei šio vaidmens. Ar dabar nesigaili?

- Susiklostė tokios aplinkybės ir likimas išsprendė taip, kad teko atsisakyti. Buvo labai labai skaudu, kai galiausiai man ir „Žvaigždžių sonatos“ filmavimo komandai nepavyko suderinti filmavimo grafikų. Ypač buvo liūdna, kad netekau galimybės tęsti kūrybinio darbo su tais žmonėmis, su kuriais spėjau susidraugauti. Tačiau gailėtis savęs ir liūdėti neturėjau kada, kiną paaukojau dėl teatro - repetavau įdomų, aistringą Abigailės vaidmenį naujame režisieriaus Raimundo Banionio spektaklyje „Priežastys ir pasekmės“.

- Kas tavo artimiausias žmogus, su kuriuo gali dalytis dvejonėmis, džiaugsmais, guostis dėl nesėkmių?

- Artimiausias žmogus - mano draugas. Su Sauliumi (to paties teatro aktoriumi Sauliumi Čiučeliu) dalijamės visais mūsų džiaugsmais, skausmais, abejonėmis. Visada stengiamės palaikyti vienas kitą. Taip pat labai esu artima su savo šeima - tėvais ir broliu. Jie visada palaiko, padeda, paguodžia, pasidžiaugia ir manimi, ir Sauliumi.

- Kaip manai, ar lengviau gyventi kartu tiems žmonėms, kuriuos sieja panaši veikla, panašūs interesai?

- Negaliu kalbėti apie kitų profesijų žmones, bet aš neįsivaizduoju, koks turi būti žmogus, kad sugebėtų gyventi su aktoriumi ir dar neturėdamas jokių bendrų interesų su šia specialybe. Nežinau, ar man pritartų labiau gyvenimo ragavę aktoriai, bet, mano nuomone, aktoriaus profesija yra gyvenimo būdas, o ne darbas. Aktoriaus darbo įrankis, jo instrumentas, priemonės, viskas yra jis pats. Todėl su tokiu teatru persisunkusiu žmogumi gyventi kasdienį gyvenimą nėra lengva. Nereikia toli ieškoti, štai mano artimieji į mano gyvenimą kartais žiūri kaip į nesusipratimą. Nėra nieko aiškaus, užtikrinto - amžina nežinomybė.

- Režisieriai iš tavęs tarsi iš molio kartais nulipdo tokį personažą, kuriuo gyvenime nenorėtum būti.

- Kai kitados reikėjo sugalvoti motyvaciją, kodėl noriu tapti aktore, sau atsakiau, kad aktorius yra sielų gydytojas. Apie aktorystę taip pat galvoju ir šiandien. Profesorė A.Savickaitė mus visada mokė, kad negalima apie personažą galvoti kaip apie blogesnį, kvailesnį už save. Visuose personažuose reikia ieškoti žmogaus, o žmogus juk yra ir geras, ir blogas. Neteisiau nė vieno iš jų. Galbūt neigiami personažai padeda labiau suprasti ir nekaltinti žmonių dėl jų kartais klaidingų pasirinkimų ar poelgių. Viskam yra priežastis. Tą priežastį, kuriant personažą, atrasti labai įdomu. Man visada labai smalsu, ką režisierius mato savo vaizduotėje. Šis bendras režisieriaus ir aktoriaus ieškojimų procesas man yra pats įdomiausias.

- Vaidini spektakliuose vaikams, paaugliams, scenoje esi mistiškoji Alisa ir kt. Ką tau pačiai reiškia mistika, pasakų pasaulis? Ar jau pati sulaukei princo ant balto žirgo?

- Pasakos yra pasaulio pažinimas. Jos - gerosios, linksmosios, paslaptingosios, griežtosios, išradingosios mokytojos. Kai buvau maža, labai mėgdavau žaisti pasakas. Įsivaizduodavau, kad galiu prišaukti vėją, žiemą, visada su drauge ieškodavome nykštuko, kurį vis pirmiau už mus pamatydavo draugės mama. Prisipažinsiu, dažnai fantazuodama pravirkdydavau brolį. Prisimenu, pasakoju broliukui apie nelaimingą, blogų žmonių į šaltį išvarytą arkliuką, kuris klajoja vienas ir niekaip neranda prieglobsčio... o jam ašaros upeliais teka. O apie princą aš galiu pasakyti taip: nei kai buvau maža, nei dabar nesvajojau būti princese. Man visada atrodė, kad jų gyvenimas nuobodus. Niekada nelaukiau princo ant balto žirgo. Man visada labiau patikdavo tie veikėjai, kurie kovoja už savo tiesą, bando nugalėti blogį, taip pat patinka svajotojai.

  Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"