V.Matijošaitis pakartotinai skaitys Šveiką

Rasi, didžiausia mero bėda ir yra ta, kad jis nepasižymi talentu kartoti jų propagandines klišes, aklai kliautis valdžia ir bėgti priešais traukinį tenkindamas jos užuominas. Ir naują savivaldos įstatymo redakciją jis laiko didžiausia nesąmone, kuriai galėjo ryžtis tiktai tautos priešas.

- Kol važiavau į Kauną, portalai skelbė, kad Matijošaičio laukia dideli nemalonumai. Ir še tau, vos įkėlus koją į jūsų valdas, paaiškėjo, jog jūsų ir Kultūros paveldo departamento ginčas dėl dviejų Kačiūniškės dvaro statinių nugriovimo baigėsi paveldosaugininkų pergale. Teismas nusprendė, kad „sunaikinus svirną ir tvartą buvo negrįžtamai prarasti nepažinti mokslinių duomenų šaltiniai", kad „valstybė prarado galimybę atlikti tyrimus mokslinio pažinimo tikslu". Kur dabar valstybė numalšins mokslinio pažinimo alkį, nepagalvojote?

- Tai tik pradžia. Dar penkerius šešerius metus bylinėsimės. Tiems, kurie rašinėjo baudas, - vargas dėl proto. Tvartas išvis stumtelėtas ranka būtų nugriuvęs. Į vidų net nėjau - grindys buvo sukiužusios ir vietomis įlūžusios.

- Po to, kai susitvarkėte įsigytą Kačiūniškės dvarą, kas liko gyventi jūsų name Vičiūnuose?

- Aš ten gyvenu. Į namą Kačiūniškėse nuvažiuoju kartą ar du per mėnesį, jis pasižymi gera aura. Matyt, dėl to, kad šiame name buvo prisiglaudęs benediktinių moterų vienuolynas, - jos mokėjo pasirinkti vietą, kur ramu gyventi. Jis nėra didelis - apie 300 kv. m, mano namas Vičiūnuose yra daug didesnis. Pernakvoju kartais atvažiavęs.

- Galvojate baigęs mero karjerą gyventi ten tarnų apsuptyje?

- Kokių tarnų? Kol kas išvis ten nereikia daug rankų tvarkai palaikyti, nes niekas negyvena.

- Versliam žmogui nebūtų keista nei namai, kuriuos turite, nei 37 sklypai, kuriuos įsigijo jūsų sūnūs, bet man moteriškai smalsu, ką jie darys su ta žeme? Pigiau pirkę brangiau parduos?

- Na, gal ne 37 sklypus, gal daugiau. (Juokiasi.) Tikrai ne pardavimui. Aš pats esu iš Vičiūnų, kur mano anūkai yra šešta giminės karta. Kiek aš žinau, senelio giminė dar anksčiau čia gyveno, užsiiminėjo žemės ūkiu, tai iš giminaičių nusipirkau gal tris hektarus. Paskui padalinau juos sklypais, ten statėsi namus sūnus Dainius, keli mano draugai, paskui statysis gal ir keturi anūkai. Sklypą Ateities plente įsigijome sandėliavimui. Plius „Vičiūnai" turi žemės ūkio bendrovę su 6000 hektarų, jai vadovauja sūnus Dainius.

- Nors skandalas dėl sklypų supliuško, tačiau pastaruoju metu vėl jums grasoma dideliais nemalonumais „per valdiškus namus" dėl teisėsaugai su dideliu kyšiu įkliuvusio buvusio jūsų savivaldybės administracijos direktoriaus liudijimų. Jis kaltina jus korupcija.

- Tai nemalonumai, bet nedideli.

- O kas tada yra dideli?

- Nemalonumai yra nauja mero darbo tvarka, čia nėra aiškumo. Dabar toks jausmas, kad meras turi dirbti už dvylika tūkstančių savivaldybės ir savivaldybės įmonių darbuotojų.

- Buvo tikinama, kad, nuo balandžio 1 dienos įsigaliojus šiems savivaldos įstatymo pakeitimams, merai taps dar stipresne politine figūra, kitaip tariant, didesniais dirigentais...

- Ne, ne. Aš - ne dirigentas, dirigentas buvo mero posto siekęs konservatorius iš Vilniaus... Iš tiesų neįsivaizduoju nė vieno Lietuvos mero, kuris suprastų tą keistą situaciją, nes jeigu šie pakeitimai buvo padaryti norint pakenkti dviem, trim ar keturiems merams (kiek yra tokių, prieš kuriuos valdžia yra nusiteikus?), tai būtų buvę geriau juos sunaikint arba išvaryt, kad netrukdytų kitiems. Aš tokios nesąmonės nesugalvočiau, mano akimis žiūrint, tiktai tautos priešai gali tokias pataisas priimti.

Jeigu, mano žiniomis, trys asmenys (Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Andrius Vyšniauskas, Valstybės valdymo ir savivaldos komiteto narys Eugenijus Sabutis ir konservatorius Andrius Kupčinskas) sukurpia tokį įstatymą, tai didesnė dalis Seimo, tegu Dievas atleidžia man, atrodo, nelabai suprato, už ką balsavo.

Kaip tas mechanizmas dirbs, neįsivaizduoju. Sakysim, šiandien merą padaro dar ir urbanistikos skyriaus vedėju, - vadinasi, kiekvienai palapinei, kurią statys mieste, aš turiu išduoti statybos leidimą ir jį pasirašyt. Kam tokiu atveju yra urbanistikos skyrius? Įsivaizduojate, kiek per metus negabaritinių krovinių pravažiuoja miestą, - daugiau kaip tūkstantis, - dabar kiekvienam jų meras turės pasirašinėti leidimus. Jis turės pasirašyt ir tuo atveju, jei reikės nudžiūvusį medį kirst...

Nei privatus, nei valstybinis verslas taip neplanuoja savo darbų ir ateities. Kone kiekvieną rytą mes traukiam vyriausybės „jokerių" kortas, kur parašyta, ką turime daryti kitaip. Niekas taip neplanuoja, kaip šį kartą suplanavo, bet nieko, dar kartą perskaitysim Šveiką (reikia pasikartot) ir dirbsim pagal Šveiką. Kažkaip vis vien bus.

- Kadaise teigėte, esą mero pareigos yra lengviausias darbas, kurį teko dirbti, - dabar, matau, taip nebegalvojate?

- Mero darbas nėra sunkus, nėra neįdomus, tik, be naujojo keisto mero ir savivaldybės tarybos modelio, vargina verslui neįprastos labai ilgos viešųjų pirkimų bei sprendimų derinimo procedūros. Dabar atrodys, guodžiuosi, bet iš šitos valdžios negavome nė vieno euro mūsų projektams, o ankstesnė Sauliaus Skvernelio vyriausybė, nors simboliškai, bet buvo parėmusi Dariaus ir Girėno stadiono statybą.

Niekada gyvenime nebuvome projektavę stadiono, manėm pastatysią jį už 25 milijonus, tačiau pastatėm jį už 44 mln. eurų, žiūrėsim, už kiek Vilnius pastatys, nes formatas yra analogiškas. Tai sakau ne dėl konkurencijos, bet dėl infliacijos: Kaunas laiku padarė darbus - ir stadioną pastatė, ir sporto halę renovavo, ir šalia stadiono baigia lengvosios atletikos maniežą, miestui atsiėjusį 20 mln. eurų, jį miestas stato už savo lėšas.

Tiesa, praėjusių metų pabaigoje Finansų ministerija pervedė lengvosios atletikos maniežui beveik milijoną eurų, kurių, matyt, nespėta kur nors kitur panaudoti, bet iki galo mums taip ir liko neaišku, ar jie - maniežui, ar juos laikyti kompensacija už tai, kad vyriausybė neprisidėjo prie Eurolygos finalo ketverto varžybų Kaune. Bet gerbiamas profesorius Juozapaitis per kiekvienus rinkiminius debatus kokius tris kartus primindavo šitą milijoną - norėjosi paimt ir pervesti pinigus atgal.

Bet yra ir geroji pusė: negaudami valstybės paramos mes išmokome taupyti. Pradėjome ir Dainų slėnio remontą: norėjom kaip pigiau, bet, deja, reikės daugiau lėšų, nes pabrango medžiagos. Ryškiausiems Kauno objektams - baigiamai statyti Mokslo salai (Mokslo ir inovacijų muziejui) ir M.K.Čiurlionio koncertų centrui Nemuno saloje buvo skelbti tarptautiniai architektūros konkursai, sulaukę turbūt kiekvienas po 150 pasiūlymų iš viso pasaulio.

Mokslo salos architektūros konkursą laimėjo užsieniečiai, o Koncertų centro - Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Palekas. Gruodį ar kitų metų sausį jau turėtume gauti jo statybos leidimą, bet Kaunui jis bus per brangus, - teks laukti kitos respublikinės valdžios.

Na, o aš per šitą kadenciją statysiu tiltus. Juozapaitis per debatus sakė: „Aš Kėdainių tilto nestatysiu", sakiau, nusiramink, tau ir nereikės. Šiaip tiesiam daugiau tiltų per upes todėl, kad norime išspręsti gatvės kamščių problemas. Kadangi miestai auga ne į aukštį, bet į plotį, tik kertant upes galima tinkamai reguliuoti automobilių srautus.

- Galbūt ryžotės trečiai mero kadencijai būtent dėl to: kad užbaigtumėte didžiąsias statybas ir nereikėtų su niekuo dalintis šita šlove?

- Oi ne. Tikrai ne. Gal ir geriau būtų buvę grįžt atgal į verslą, bet ir sūnūs ten tvarkosi normaliai. Gal jiems būčiau trukdęs, tai geriau miestą tvarkysiu. (Juokiasi.) O žinot, kaip aš tapau meru 2015 metais? Tuomet buvo pakeistas įstatymas ir vyko pirmieji tiesioginiai mero rinkimai.

Kai antrajame etape atsidūriau su konservatoriumi A. Kupčinsku vadinamojoje konkurencinėje kovoje, važiavau pas tuometinį rinkimų komisijos pirmininką Zenoną Vaigauską patarimo, ką daryti, nes nenorėjau eiti į merus, bet jis pasakė, kad galiu ir neiti, - jei mane išrinks, davęs priesaiką, galėsiu atsistatydinti. Tada Kupčinskas ir paleido frazę| „Kas geriau: milicininkas ar patriotas?"

- Ir pralaimėjo. Nieko nepešė ir Andrius Tapinas, paleidęs kampaniją „Viso, Visvaldai!" Dėl to sakėt, kad rinkiminė kampanija buvusi kaip niekad purvina?

- Ne. Toks jo darbas ar tokios užduotys, - nežinau. Bet buvo kiek netikėta, kai televizijos debatuose ant tavęs kibirą pamazgų užpila, ir visi aplinkui, išskyrus socialdemokratus, sutartinai ima tave talžyt. Pasipurtai, supranti, kad čia rinkimai, kad geriau patylėt, bet iš tiesų gana nejaukiai jaučiausi. Lyg ir buvau įpratęs per tarybos posėdžius ramiai išklausyti visas kritikas, ką blogai darom, kokias komisijas žada ant mero galvos siųsti.

Maniau, pasibaigs rinkimai ir bus kaip peiliu per gerą tortą - visos žiniasklaidos, visos tarnybos, kurios buvo priverstos dirbti, kažką iškapstyt apie tave kompromituojančio, atsitrauks ir visi sukurpti tyrimai pasibaigs... Bet juk nėra miesto, kur gyventų idealūs žmonės, nepamatai, kaip iš kampų išlenda visokie sliekai, pasirodo net žiurkių tarp savų (buvo čia toks didelis juokdarys, kur pinigai iš kišenių krenta, neminėsiu jo pavardės, tegu Dievas jam atleidžia), ir tu turi su jais visais bendraut. Miestas davė tokią patirtį, kad įpranti dirbti ir bendrauti su visais.

- Būna dienų, kad nesijaustumėte esąs po didinamuoju stiklu?

- Kai 2011 metais patekau į Kauno miesto tarybą ir joje buvusio Tautvydo Barščio paklausiau, kokia čia publika, kokie čia žmonės, - tada valdžioje buvo konservatoriai, - jis nusijuokęs šiurkščiai pajuokavo, - nemoku to jums švelniai pakartoti... Tada taryba buvo išvis tragedija, dabar „Vieningas Kaunas" ją pravalė.

- Ir davė peno kalboms, kad joje - mero sūnūs, draugė ir draugeliai...

- Taip, daug kas daužo ir laužo man rankas, kad taryboje yra abu mano sūnūs, dar ir draugė Loreta, yra darbuotojų iš kitų padalinių, valdyboje - darbuotojų iš „Vičiūnų" ir kitų įmonių, bet visi jie išsilavinę, turintys savo darbus ir ateinantys į meriją ne simbolinio atlygio ar laimės ieškot, bet talkinti savo miestui, kuris, mano manymu, turi būti kaip daili susitvarkiusi moteris.

Pas mus tarybos posėdžiai nevyksta ilgiau dviejų valandų, ir to visiškai pakanka, nes tarybos komitetai pristato savo sprendimus ar rimtai apsvarstytus ir išdiskutuotus pasiūlymus. Galutinį sprendimą priimu ne aš ar kitas, trečias ponas, o taryba, pakeldama rankas. Tik opozicija visada prieš, ji norėtų bėgti pirma traukinio, bet tam traukiniui nelabai rūpi tie, kurie bėga priekyje. Jau geriau jie nusiteiktų dirbti, gal bent idėjų kažkokių pasiūlytų.

- Neseniai žiniasklaidoje paskelbėt pareiškimą dėl Nemuno išsaugojimo. Ar sureagavo kas, buvo kokių nors valdžios susirūpinimo žymių?

- Kol kas dar ne, dar švieži reikalai, bet buvo atvažiavęs Aplinkos ministerijos atstovas Raimondas Sakalauskas tartis, kaip valysim užterštą gruntą, iš kurio tepalai sunkiasi į Nemuną, sakiau, tartis nėra ko, jūsų tarša, jūs ir valot. Du kartus kilo eiti, atidariau duris, sakau, galit eiti.

Mano naiviu supratimu, R.Sakalauskas atsakingas, nes visus 30 metų nieko nedarė teršalams išvalyti. Atvažiuodavo aplinkos apsaugos ministerijos atstovai, pagaliukais pabadydavo žemę ir išvažiuodavo sau, nors tepalai tiesiog žliugsi po kojomis. Kai žmogus, nupirkęs užterštą sklypą, laimėjo bylą prieš valstybę, ši lengviausiu būdu iš savo daržo pametėjo šitą bėdą Kauno savivaldybei, kitaip tariant užkrovė atsakomybę miestui.

Užuot laiku ir deramai ėmus spręsti problemą, 30 metų kažkoks ponas dirbo ministerijoje ir nieko nedarė, tad šiandien turime situaciją, kaip tame anekdote, kai dėl asilo proto išteklių tenka statyti tiltą išilgai upės. Ne, kol aš būsiu, nieko nedarysim, bylinėsimės iki mirties.

- Kaip suprantu, ramybės uosto čia nebus...

- Karas, suprantama, baisus dalykas, bet konservatorių puolimas dėl verslo Rusijoje yra perdėtas. Nors iki šiol ten dirba nemažai Lietuvos verslo įmonių, bet tarp jų savininkų nėra nė vieno, kuris būtų meras. Bet negali mano sūnūs, būdami įsipareigoję tarptautinėms kredito įstaigoms, viens du palikti viską, kas ten sukurta, padaryta, kažkam padovanoti ir išeiti kaip stovi.

Kažkada, prisimenu, Andrius Kubilius vieną ar dvi ekskursijas buvo suorganizavęs, važiavo dviračiais žiūrėti, kaip Astravo atominę elektrinę stato baltarusiai. Tai buvo ženklas: jei premjeras su dviračiu ten važinėja, verslas turi sekti įkandin. Valdžia buvo davusi suprasti, kad tiek Rusija, tiek Baltarusija, Kazachstanas, pagaliau Kinija verslo atžvilgiu yra perspektyvios šalys. Tik staiga taukšt taukšt viskas pasikeitė. Sakau, išeit išeisim, bet kaip greičiau išeit, niekas nepasakys, nenuvažiuosi su mašina ir apsisukęs negrįši susirinkęs daiktus: ten pastatyti fabrikai, ten įsiskolinimai ir kreditai paimti...