Tik laisvas žmogus gali nuversti kalnus

Nacionalinės premijos laureato L.Digrio dėka nauji vargonai radosi Vilniaus arkikatedroje, Nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, Muzikos akademijoje, jis - vargonų mokyklos Lietuvoje kūrėjas, tarptautinių vargonų konkursų, Religinės muzikos centro (RMC) iniciatorius. Sako, net Antanas Sniečkus, nustebintas jo vargonavimo jaunystėje, paklausęs: kaip būdamas toks mažas gali taip garsiai groti?

- Tai anekdotas? - klausiame profesoriaus.

- Tikras faktas. Taip nutiko, kad įstojus į Maskvos konservatorijos vargonų aspirantūrą, man buvo suteikta galimybė koncertuoti Maskvos filharmonijoje. Apskritai vargonai rusams buvo kažkas slepiamo, neleidžiamo, vakarietiško ir visuomet per tokius koncertus pusantro tūkstančio vietų salėje būdavo anšlagas. Prieš koncertą, kaip paprastai, kelis kvietimus nunešiau į Lietuvos atstovybę prie SSRS ministrų tarybos. Mes duodavome kvietimų į koncertus Gegužės 1-osios, Lapkričio 7-osios ar Naujųjų metų proga, o atstovybės darbuotojai mus pakviesdavo pietų prieš stipendiją, kai mes būdavome priversti „saugoti linijas“.

Į koncertą atėjo tuo metu buvę Maskvoje: Sniečkus, Gedvilas, Paleckis, visa to meto Lietuvos valdžia.

Kitą rytą bendrabuty skambutis: skubiai kviečia mane pas rektorių, na, galvoju, bus įdomu. Gaunu komandą trečią valandą prisistatyti Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Sniečkui. Nueinu pas Sniečkų ir jis vienintelį klausimą man uždavė: kaip aš, toks mažas, kūdas, sugebu taip garsiai groti?..

- Mokytis Maskvoje tuomet buvo privilegija?

- Kai mes su bičiuliu Aloyzu Končiumi Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M.K.Čiurlionio menų gimnazija) baigėme fortepijono klasę, norėjom stoti į Vilniaus konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija), bet Kultūros ministerijoje tėvams pasakė: teks važiuoti į Maskvą, na, o jei nepatinka, galit pavažiuoti ir toliau, - turėjo omeny Sibirą, nes buvo 1952 metai, Stalino laikai.

Maskvoje patekau pas labai gerą fortepijono profesorių Grigorijų Ginzburgą, kuris per įskaitą išklausęs, kaip aš groju J.S.Bachą, paklausė, ar nenorėčiau pasimokyti groti vargonais, kad geriau suprasčiau, kaip jį reikia groti. Iš mandagumo (juk šitoks autoritetas klausia) atsakiau, kad noriu. Užtat 1957-aisiais baigiau dvi specialybes: fortepijono ir vargonų.

- Maskvoje praleidote aštuonerius metus. Ką jums sako toji patirtis?

- Visados žinojau, kokioje valstybėje gyvenau pusę amžiaus ir puikiai jaučiu, kad grėsmė, kurią kai kurie žmonės yra primiršę, egzistuoja. Sugrįžimo į Rusiją grėsmė.

- Ir užtat turime vis labiau ginkluotis?

- Kitaip seniai būtume sugrįžę. Kaip Abchazija grįžo, kaip Krymas grįžo, kaip Doneckas grįžo...

- Kaip apskritai jus įtraukė muzikos srovė?

- Mano tėvai - mama advokatė, tėvas tardytojas - kažkodėl pamanė, kad man patinka muzika ir kai man suėjo penkeri, padarė gimtadienio dovaną: nuvedė pas pianino mokytoją...

- Toji dovana jums niekada nebuvo apkartusi?

- Aš neprisimenu, kad būčiau gailėjęsis, bet, kita vertus, buvau taip išauklėtas: jeigu reikia, sakau, patiko. Tas perdėtas mandagumas man atsiliepė gyvenime, nežinau į gera ar į bloga, bet kai išlaikiau egzaminus į fortepijono aspirantūrą, net neatsiklausę mane užrašė ir į vargonų aspirantūrą, - taip gimtadienio dovana nulėmė visą gyvenimą.

- Ne tik jūsų. Juk grįžęs iš Maskvos išsyk ėmėtės versti kalnus.

- Grįžęs į Vilnių, pradėjau dėstyti konservatorijoje, buvo Chruščiovo laikai, šioks toks atlydys. Trakų pilį Maskva tada leido restauruot. Vargonai tuo metu Lietuvoje buvo uždrausti - 1949 metais, sujungus Vilniaus ir Kauno konservatorijas, nebeliko vargonų specialybės. Dalis senų vargonininkų karo metu pabėgo į Vakarus, dalis buvo nutremta į Sibirą, dalis tapo chorvedžiais. Apie vargonus kalbos nebuvo, bet kadangi pradėjau ir baigiau mokslus Maskvoje ir buvau šiokią tokią karjerą padaręs važinėdamas po Tarybų Sąjungą su koncertais, buvo leista Vilniaus filharmonijoje statyti naujus vargonus (kas žino, gal kiek pasitarnavo ir istorija su Sniečkumi). Tarp kitko, vargonus pagaminti apsiėmę vokiečiai apsižiūrėjo, kad užsiprašė per daug ir pasisiūlė arba grąžinti pinigus arba papildomai padaryti mažus kilnojamus vargonus. Tačiau nuvykus su Filharmonijos direktoriumi Boleslovu Fedaravičiumi į Maskvą leidimo, Kultūros ministerijoje buvo atsakyta: ką, tokiai mažai Lietuvai dveji vargonai? Direktorius nesiginčijo, tik paprašė viršininko pasirašyti dviem egzemplioriais. Valdininkas pasirašė, o direktorius išėjęs leipo juoku, kad iš tikro buvo gavęs leidimus dvejiem vargonams... Anais laikais buvo gajus priežodis: apgauti lietuvį - nuodėmė, apgauti Maskvą - ne nuodėmė...

- Įsivaizduojate, kaip būtų pasielgta su tais pinigais mūsų dienomis?..

- Įsivaizduoju. Turbūt pasidalintų, o tada - nepasidalino. Taigi 1962 m. leido atstatyt ir vargonų klasę Vilniaus konservatorijoje. Bet rektorato valdžia kaskart primindavo: jei bent vienas studentas nueis groti į bažnyčią, vargonų klasė bus uždaryta. Studentai ir aš žinojome, kas groja bažnyčioje, bet agentų tarp mūsų nebuvo, - tada tarp mūsų nebuvo ir bet kokia kaina siekiančių posto.

- Jums postai - nė motais? Vargonų katedros vedėjo postą Muzikos akademijoje palikote, kiek žinau, laisva valia, dabar ir Religinės muzikos centro vadovo pareigas patikėjote vargonininkei Renatai Marcinkutei-Lesieur...

- Man greit sueis 86-eri, regėjimas išeina į pensiją, bet pagrindinė priežastis - kita, - kol aš vadovavau RMC, kviesdavau koncertuoti atlikėjus iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos. Kai pradėjo vadovauti Renata, atlikėjų geografija smarkiai prasiplėtė - nuo JAV iki Australijos ir Naujosios Zelandijos. Priežastis ta, kad Renata dirba geriau už mane.

- O kaip dėl įpročio eiti į darbą?

- Nebuvo nė vienos dienos, kad eičiau į darbą. Aš einu į hobį. Iki 1967 metų koncertavau ir kaip pianistas, ir kaip vargonininkas, bet pianistų buvo daug, o tada aš buvau praktiškai vienas vargonininkas, aš mačiau, kad šitoje srityje yra ir daugiau galimybių, ir daugiau poreikių. Pianistai juk neieško filharmonijai fortepijono, o dabar, žiūrėk, ir Paveikslų galerijoje (dabar Arkikatedra), ir Mažojoje baroko salėje (Bonifratų bažnyčia), ir Filharmonijoje, ir Šv.Kazimiero bažnyčioje, ir penki vargonai Muzikos akademijoje, galima sakyti, radosi iš nulio. Man tai buvo galimybė veikti, galimybė statyti.

- Kurie vargonai, jūsų nuomone, geriausiai skamba?

- Galiu pasirašyt, kad nemeluoju ir nereklamuoju, bet aišku - šičia, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Atvažiuoja įvairių šalių vargonininkai ir visi kaip vienas sako, kad Šv.Kazimiero bažnyčios vargonai iš pokariu statytų instrumentų - vieni geriausių Rytų Europoje.

- Kaip jums tai pavyko?

- Kai sugrąžino Arkikatedrą tikintiesiems, sekmadienio koncertų tradicija persikėlė į Šv.Kazimiero bažnyčią. Pradžioje tikrų vargonų čia nebuvo, jų poreikis radosi organizuojant tarptautinius M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursus. Nesolidu, kartą pastebėjo žiuri pirmininkas, vienas garsiausių Europos vargonininkų, L.Lomanas, kad tokio lygio konkursuose grojama kompiuteriniais vargonais. Žinodamas mūsų finansines galimybes, pasidalijo informacija, kad Vokietijos ir Anglijos bažnyčiose senus vargonus keičiant moderniškesniais, senuosius galima įsigyti gana pigiai. Po kiek laiko atėjo pranešimas, kad Vakarų Vokietijoje, Karlsrujės mieste bus atstatomi Evangelikų bažnyčios vargonai, paliekant tik autentiškus XVIII amžiaus vamzdžius ir atsisakant jų papildinių vėlesniais amžiais. Sutarus dėl pirkinio, liko mažytė problema - kur gauti pinigų. Vėl padėjo nuotykis. Kadaise Vilniuje koncertavęs lietuvių kilmės švedas mane buvo taip charakterizavęs: Digrys būtų idealus kalėjimo prižiūrėtojas...

- Kodėl?

- Jis pavėlavo į repeticiją penkias minutes, aš stovėjau prie vartų ir laukiau. Ir jis buvo teisus. Aš pats gyvenime esu tik kartą pavėlavęs ir tik todėl, kad dėl avarijos buvo sustojęs troleibusų eismas. Taigi, Muzikos akademijoje buvau baisiai „kietas“ rūkorių atžvilgiu, per pertraukas tikrindavau patalpas, ar ten viskas tvarkoje. Kartą užklupau du rūkančius; jaunas dėstytojas dar bandė ginčytis, o vyresnis, nepažįstamas žmogus, pasakė: nejaudinkime to pono... Kitą dieną per „blatą“ patekus pas Vilniaus vicemerą, žiūriu, jis - vienas iš rūkorių, Romualdas Sikorskis. Išskyrė jis pinigų, padorus žmogus buvo, vienintelis sovietinis finansų ministras, kuris buvo nepartinis. Padėjo ir paskui, mūsų vargonams įstrigus muitinėje. Bet tai buvo ne viskas. Nors tikslias XVIII a. vargonų kopijas viena Vakarų Vokietijos firma mums padarė už savikainą, pinigų reikėjo ir vargonų fasadui, ir jo puošybai, ir intonatoriui. Suderinti vargonus gali bet kas, o intonatorius turi kiekvieną vamzdį pritaikyti patalpos akustikai ir pasiekti, kad 2300 vamzdžių „draugautų“, o ne pjautųsi tarp savęs. Nežinau, kaip būčiau išsisukęs, jei ne gerai žinomas filantropas Juozas Kazickas, juo labiau kad intonatariumi pasirinkau ne tą meistrą, kuris prašė mažiausiai, bet geriausią meistrą, kurio paslaugos kainavo brangiausiai. Paskui vis laukiau, kad mane pakvies į viešųjų pirkimų kontorą už išeikvojimą. Kol kas nepakvietė. Idiotiška tvarka rinktis pigiausią...

- Bet negirdėti, kad kas jai pasipriešintų...

- Per radiją kartais girdžiu apie išimtis. O man pasisekė. J.Kazicko dėka užbaigėme statyt vargonus, dėl J.Kazicko šeimos fondo finansinės paramos Kristupo vasaros festivalyje tebeskamba vargonai.

- Jei, anot jūsų, vargonininku tapote iš pareigos, - ar jautėtės kada laisvu žmogumi?

- Iš mandagumo tapau, - ne iš pareigos. Bet laisvas jaučiausi visados. Aš neleisdavau, kad man diktuotų nei tada, kai mokiausi aukštojoje mokykloje, nei tada, kai 41 metus dirbau dėstytoju, nei tada, kai padėdavau Filharmonijai organizuoti programas, nei dabar...

- Kaip tai įmanoma?

- Aš niekada gyvenime nevairavau ir nevairuoju automobilio, bet žinau, kad reikia važiuoti dešine puse. Aš „važiuoju“ dešine puse ir jaučiuosi laisvas, nes man nekliudo žinojimas laikytis dešinės. Pareiga manęs niekada nevaržė, nes pareigas pats sau nusistatydavau. Kiek pamenu, ne tik kitiems.