„Švieskite“, pone Gelūnai, apsišvieskite!

Įtinkančio ponui Gelūnui? Ponui Kaupiniui ar abiem iškart? Šią savaitę ponas Gelūnas savo būrius vėl pašaukė į kovą. „Mūsų Tėvynė yra dideliame pavojuje", - skelbė jis, - „Siautėja antivalstybinės jėgos", „Vyksta rimtas karas prieš mūsų Valstybę"...

Vargu ar nusišnekėjimai tinka Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus stotui, tačiau humanitarinių mokslų daktarė, visuomenininkė Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ sako, kad Arūnas Gelūnas nėra toks kvailas, kaip kai kam gali pasirodyti.

- Paklausiu LRT maniera, bet be jai būdingo dramatizmo: ką manote apie mėnesį be kultūros ministro?

- Tarp kitko, aš labai linksmai žiūriu į dabartinę situaciją. Padėtis, kai daugiau kaip mėnuo Lietuva gyvena be kultūros ministro, man labai patinka, nes jinai iš esmės dar labiau paryškina protestuotojų kvailystę. Juk nebėr ministro, ko jums dar reikia?

Prisiminkim, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje net nebuvo Kultūros ministerijos - švietimo ministras, kaip ir dabar, vadovavo ir švietimui, ir mokslui, ir kultūrai. Paskui jau nutarta, kad reikia papildomos ministerijos. Manau, taip kultūringai, kaip šiandien, gyventume ir be Kultūros ministerijos, o vadinamiesiems kultūrininkams nebūtų prieš ką protestuoti.

- Bet, kita vertus, protestai gali turėti ir nepageidaujamų padarinių, ar ne?

- O gal jie nesupranta, kad tokiu elgesiu provokuoja priešlaikinius rinkimus? Žinot, kas juokingiausia? Jie nesupranta, kad ir Remigijus Žemaitaitis to nori. Nes juo daugiau šitie kvailios, tuo didesnį pasipiktinimą kels tam elektoratui, kuris jau rinkosi kartą Žemaitaitį, na, o jeigu iš tikrųjų mus ištiktų priešlaikiniai rinkimai ir aš nematyčiau normalios partijos, gal ir pati už „Nemuno Aušrą" balsą atiduočiau...

- O kaip jūsų, kalbininkės, ausiai skamba kultūrininkų šūkis „Aš (at)stovėsiu iki galo"?

- Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui kyla klausimas: iki kokio galo? Pati tiek veiksmažodžio, tiek protesto forma kelia didelių abejonių, kas yra tie kultūrininkai ir kaip jie supranta kultūrą. Jau tas jų baubimas, šaukimas!.. Antra, jie neturi nė mažiausio supratimo, kad, be šokių, dainų, performansų, dar egzistuoja ir politinė kultūra; tarp jų nematau nė vieno žmogaus, kuris atrodytų suvokiantis, kad politikoje irgi yra privaloma tam tikra kultūra.

- Štai protestuotojai užpuola ir kandidatą į krašto apsaugos ministrus. Šis jiems sako: jūs gi manęs nepažįstate, bet tvirtinate, kad esu šioks ar toks. O man taip atrodo,- atkerta protestuotojas ir įžūliai šypsosi. Įdomu, kodėl tada ponas Gelūnas taip susijausmina, kai kažkam jis atrodo panašus į vienos garbingos tautybės atstovą?

- Ir ponas Gelūnas, ir visa jo komanda devalvuoja, atleiskite, ir taip labai žemą mūsų bendros kultūros lygį. Toks yra vienas jų protesto rezultatas, kuriuo jie jau gali pasidžiaugti. Ar jie laiko tai „galu" ar ne „galu", negaliu pasakyti, bet jau kultūrai su tokiais kultūrininkais galas tikrai arti.

- Istorikas Algimantas Kasparavičius juos yra pavadinęs kultūriniais proletarais, nors jie nepaliauja skandavę: „Mes esame kultūra". Kokie jie, jūsų akims?

- Neabejoju, tarp jų yra vienas kitas ir tikroje kultūroje dirbęs, reiškęsis ir nemažai padaręs žmogus, tad tai, ką pasakysiu, jokiu būdu nereiškia, kad aš juos visus viena spalva teplioju. Bet tiems rėksniams, kurie matomi, kurie apsiėmė nešti „kovos" vėliavą, iki kultūros labai toli.

Viena vertus, jie labai išsigando, kai jų, kaip sakoma, nubuksuotas kultūros ministras paskelbė, kad jo programoje bus skiriamas dėmesys regionų kultūrai. Toks buvo pirmas dagys po uodega, kaip tai ožkai, antras dagys jiems buvo žinia, kad bus atliekami auditai. Kai visa tai suimi domėn, supranti, kad protestuoti šoko pirmieji ne tie, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai dirbo kultūros baruose, bet tie, kuriems pasidarė tikrai baisu, kad gali nutrūkti jiems lengvai tenkantis pinigų srautas, todėl jie ir šaukė, ir kaukė, ir baubė.

Bet paskui kažkokiu būdu jais labai apsukriai pasinaudojo užkulisiniai politikai, užkulisinės jėgos, siekiančios priešlaikinių rinkimų, arba perversmo, nes rinkimai kol kas yra demokratinė valdžios įgijimo ar pasidalijimo priemonė. Žiūriu į vieną iš protesto organizatorių Gelūną, kuris ir graudinasi, kaip iki šiol buvo gerai, ir gąsdina, „kad tai gali būti paskutinis kartas, kai buvo gerai". Jis klusniai kartoja jam įteigtą tekstą, bet ar jis supranta, kad yra užprogramuotas, aš nežinau.

Žinot, jis kaip tas ožys, kuriam parodė kopūstą, todėl aklai seka paskui kopūstą, nebematydamas, kur veda jo kelias. Manau, kad jis tikrai ne iš meilės konservatoriams ar liberalams ar dėl jų idėjų save stumia į labai neišmintingo žmogaus padėtį, kai ir nenorėdamas turi suabejoti jo išmintimi ir protu. Juk mudvi sutariame, kad jis nėra kvailas.

- Bet tuo rimtai suabejoti verčia jo argumentai, ką jis laiko antivalstybine veikla. Pavyzdžiui, teiginį, kad Ukraina nelaimės, jis laiko melu ir antivalstybine veikla. Tokia pat veikla jis laiko ir abejones dėl Ukrainos vėliavos kabojimo tvarkos, dėl Konstitucinio Teismo sprendimų kritikos, dėl kompetencijos aukštose pareigose stygiaus, o kalbėjimą apie auditus, „fondų pinigų čiulpimą" vadina „klasikine kremliaus šliužų taktika"...

- Punktas dėl vėliavų mane tiesiog pribloškė: šitaip negerbti savo valstybės vėliavos ir reikalauti kitai vėliavai ypatingos pagarbos... Pirmaisiais karo mėnesiais nebuvo Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų susijaudinęs, išvydęs Ukrainos vėliavą, kuris nebūtų nuoširdžiausiai žiūrėjęs savo galimybių, kaip galima jai padėti. Aš irgi siunčiau ir tebesiunčiu perlaidas, nors ir abejodama, ar mano pinigai eina ten, kur pasakyta, bet negaliu nutraukti, nes kitos galimybės padėti neturiu.

Tačiau einant tretiems karo metams, vis dar perdėtai „melstis" Ukrainos vėliavai, užuot suradus realesnes, konkretesnes jai pagalbos formas, reiškia tik tai, kad mūsų politikai, valstybės vadovai, kartu, beje, su likusia ES, taip nieko geresnio, veiksmingesnio neįstengė sugalvoti.

Tad einant tretiems karo metams, reikalavimai egzaltuotai mūsų valstybinės vėliavos, valstybinių institucijų orumo sąskaita garbinti karo išvargintos, niokojamos valstybės vėliavą liudija tik mūsų valdžios bejėgiškumą, jei ne nedovanotiną išminties stygių. Todėl ir sakau: kultūrininkų protestų nuoširdumu gali tikėti tik labai naivus žmogus. Režisierius Karolis Kaupinis taip gražiai šneka, - ar jis nesupranta, ant kokio malūno lieja vandenį?

A.Gelūnas dejuoja, kaip gerai gyvenom, bet suprask, atėjo „Nemuno Aušra" ir tai „gerovės" valstybei iškilo pavojus. Aš tikiu, kad jis gerai gyveno, bet kodėl galvoja, kad ir aš gerai gyvenu toje valstybėje, - kodėl jis kalba už mane?

Gal jis skaniai valgė, gėrė, minkštai miegojo, važinėjo po užsienį, ir tai jam rodėsi valstybės gerovės viršūnė, bet jis, sprendžiant iš jo kalbų, visai nesidomėjo statistika, tad nežino, kokioj demografinėje duobėje yra atsidūrusi Lietuva, nežino, kad skurstančiųjų skaičius Lietuvoje ne mažėja, o didėja.

Pagaliau, kaip galima gerovės valstybe laikyti šalį, iš kurios bėgo ir tebebėga jos žmonės? Jeigu jau visiems būtų taip gerai gyventi, tai iš kur būtų atsiradęs tas protesto elektoratas, tiek balsų atidavęs ir „Nemuno Aušrai", ir galų gale socdemams, nušlavusiems Gelūno numylėtus konservatorius ir liberalus?..

- Bet ar nelaikytina antivalstybine veikla šiukšlių nešimas už valstybės sienų? Turiu galvoje kultūrininkų pareiškimus užsienio žiniasklaidoje apie demokratijos naikinimą Lietuvoje ir valdžios tironiją?

- Iš to ir matome, kaip jie supranta kultūrą. Kaip galima savo lizdo šiukšles nešti į kitą lizdą, į kitas valstybes? Jei nesugebate susitarti, surasti bendros kalbos tarpusavyje, o einate kviestis „variagą", tuo savotiškai atkartojate jūsų taip nekenčiamos senosios Rusios istoriją. Pamenat iš istorijos,- na, žinoma, jei esate tokie kultūringi, kad sukaupėte elementarias istorijos žinias, - kai tarpusavyje susipliekę Rusios kunigaikštukai ėjo kviestis variagų, kad juos apjungtų ir valdytų?

Panašiai elgiasi ir mūsų konservatoriai su liberalais: pristigę savo smegenų, savo gebėjimų patiems protingai tvarkytis savo valstybėje, bėga skųstis užsieniui, kad neva „pagedo" Lietuvos visuomenė ir meldžia jai bausmės: botago iš už „balos"...

- Kas, jūsų nuomone, turėtų paneigti skleidžiamą melą?

- Tai turėtų padaryti prezidentas. Deja, jis buvo tas žmogus, kuris savo laiku, kai ponia Faina Kukliansky ir Žygimantas Pavilionis pradėjo pūsti antisemitinę isteriją dėl Žemaitaičio ir Lietuvoje, ir užu jos sienų, jiems kategoriškai pritarė. Paskui po kiek laiko susivokė, pasakė, kad reakcija buvusi kiek perdėta, bet kas iš to, jei jis ir šiandien netaiso savo klaidų. Jis nepasako jiems: ša, liaukitės šmeižti, liaukitės išdavinėti Lietuvą! O juk tai prezidento pareiga.

- Ko gero, vienur galėtume pritarti Karoliui Kaupiniui, kai jis sakosi ieškojęs Lietuvoje galios centrų, bet jų taip ir neradęs?

- Taip, galios centrų Lietuvoje nėra. Gaila socialdemokratų, kurie neranda pagrindo sau po kojomis. Tai amžina socialdemokratų bėda: sėdėdami opozicijoje jie dar sugeba pakritikuoti valdžioje esančius dešiniuosius, bet kai patys ateina į valdžią, stengiasi pėda į pėdą minti tais takais, kuriais ėjo konservatorių politika. Ypatingai ryškiai tai matyti švietimo srityje: jau tiek jovalo čia buvo privirę konservatoriai, o atėjusi socialdemokratų ministrė tąja kryptimi jovalą dar tik „praturtino".

Jeigu jie šitaip blaškysis ir ateityje, matysit, nueis nuo scenos socialdemokratai, kaip nuėjo ir Darbo partija, ir Tautos prisikėlimo partija. Vis dėlto, kad ir ką galvočiau apie socialdemokratų partiją ar vieną kitą jos veikėją, jie yra teisėtai išrinkta valdančioji partija ir aš linkiu jai sėkmės, kaip Lietuvos valstybės vairininkams, kad jie išvairuotų valstybės laivą per jūrą, kur bangas kelia, atleiskite, valstybės stabilumo priešai. Kitaip nepavadinsi. Tie, kurie yra atsakingi už kultūrą, kelia tik chaosą, arba lietuviškai šnekant, verda jovalą.

- Betgi jie, neužtarę nei Salomėjos Neries, nei Justino Marcinkevičiaus, nei Rimo Tumino, šiandien gražinasi, suokdami: „Atmintis yra kultūra". Taip ir norisi klausti: ar tik politizuota atmintis, jų nuomone, yra „kultūra"?

- Atkreipkite dėmesį: dar valdant konservatoriams, nuolat buvo akcentuojama, kad LDK buvo multikultūrinė valstybė. Kiek ten tos kultūros buvo, kiek nebuvo, bet svarbiausia, kad ji buvo multikultūrinė. Kai pradedi klausytis tokių pasisakymų, kad „oi, Adomas Mickevičius neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik rašyti lenkiškai", pamirštant, kad lietuvių kalba buvo pradėta rašyti nuo XVI a. tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Didžiojoje, plaukai šiaušiasi.

A.Mickevičius buvo Lietuvoj gimęs ir mokęsis, su geografine ir etnine Lenkija mažai ryšių turėjęs, ir pasirinkimą kokia kalba rašyti, jis, be jokios abejonės, turėjo, bet ką jis pasirinko, tą pasirinko. Tai nėra priekaištas, tai tik fakto konstatavimas.

O šiandien reikėtų, kad Lietuvoje ir jos sostinėje Vilniuje pirmiausia būtų gerbiama, tiriama, populiarinama lietuviškoji, kaimų, miestelių, kuriuose ji buvo puoselėjama ir saugoma per visus svetimųjų priespaudos dešimtmečius, Lietuvos kultūra, o bajoriška dvarininkų dvarelių kultūra bei jų papročiai užimtų tą vietą, kurios nusipelnė kaip istorinis reliktas, kaip egzotinis patiekalas ant turtingo lietuviškų vaišių stalo.

Dabartiniai kultūrininkai, vadovaujami sabaliauskaičių, priešpastato save tai valstietiškai Lietuvai ir valstietiškai valstybei. Jie savęs tikrai neklausia, o reikėtų paklausti: kas kūrė ir sukūrė tą valstybę, kurią dabar vadinam Lietuva. Kas 1918 metais už ją kovojo ir kraują liejo? Pirmuosius žingsnius žengė - kas? Dvarų, dvarelių Lietuva? Nejuokinkit. Vienas kitas bajoras, pasirinkęs ištikimybę iš carizmo priespaudos išsivadavusiai Lietuvai, be abejo, nusipelno pagarbos ir atminties, bet pergalę nulėmė ne jie, o tūkstančiai prastai aprengtų, prastai apginkluotų valstiečių.

- Deja, tarp protestuojančių kultūrininkų sunkiai rastume lietuvybės sergėtojų ir gynėjų.

- Kad būtumėt girdėjusi, su kokia panieka apie politikus ir kitus neva nekultūringus išeivius iš provincijos, besiskverbiančius į sostinę Vilnių, atsiliepė „kultūringasis" Gelūnas, duodamas Valatkai interviu! Aš, ko gero, irgi pradėsiu abejoti jo lietuviška kilme, nes ar gali lietuvis su tokia panieka kalbėti apie provincijos Lietuvą, žinodamas, kad būtent 1918 metų Lietuva ir jos kultūra, kuria mes dabar maitinamės, yra iš valstietijos, iš provincijos?

Tik šiandien mūsų kultūra jau nustekenta iki tokio lygio, kad žmonės su aukštuoju mokslu aiškina, jog Adomo Mickevičiaus laikais lietuviškai niekas nerašė. O kokia kalba rašė Kristijonas Donelaitis? Dionizas Poška? Simonas Daukantas? Nepavargsiu priminti, jog Vilnius - Lietuvos valstybės sostinė, o ne koks nors ES provincijos administracijos centras, tad prioritetas čia turėtų būti lietuviškoji kultūra, jos paminklai, o jau visa kita, dvarų, dvarelių bajoriškoji kultūra - tiktai reliktas, laikinas istorinis kontekstas.

Deja, jau kelinti metai, kai pirmiausia stengiamasi (ir tam metamos lėšos) surankioti, atgaivinti, restauruoti būtent nelietuviškos kultūros apraiškas. Šiandien Lietuvoje, deja, stokojama ir tikros kultūros, ir gilių žinių, ir neapsimestinės meilės Lietuvai.