„Šventa“ Vakarų trejybė: seksas lifte, seksas tualete ir seksas ant stalo

Vakarų pasaulio žmogus, Romo nuomone, susidūręs su alternatyva, ką pasirinkti, renkasi vieną iš dviejų: arba Dievą, arba pasaulį, kuris vietoj Dievo siūlo, trumpai tariant, seksą lite, seksą tualete ir ant virtuvės stalo...

Mūsų pokalbio tema užsimezgė po to, kai netyčia pamačiau režisierės Lilijos Vjuginos dokumentinį filmą „Romanas apie Romaną" apie prancūzų rašytoją Romeną Gary (šiemet jis turėtų būti rodomas kino teatruose).

Viename jo epizode užfiksuotas ir R. Ramanauskas, daug prisidėjęs, kad prieš tris dešimtmečius lietuviai atrastų šį literatūros milžiną gimus ir gyvenus Vilniuje, ir neabejotinai atsimintų, kad tik Romo iniciatyvos ir pastangų dėka Jono Basanavičiaus gatvėje iškilo šviesaus atminimo skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas genialiam prancūzui; jo idėją - berniuko, pasiryžusio iš meilės mergaitei suvalgyti kaliošą,- irgi pametėjo Romas.

Dokumentinėje juostoje rašytojas Fransua Anri Dezerablas (Francois-Henri Deserable), su kuriuo kalbasi ir Romas, prisipažįsta, kad Romenas Gary - jo gyvenimo žmogus.

Ši ištarmė man pasirodė tinkanti mūsų laikams - kai pasirenki gyvenimo žmogumi ne gyvą, konkretų žmogų, o figūrą televizijoje ar internete ir imi ja sekti.

- Šiais neskaitymo laikais daugeliui autoritetu tampa nebe žmogus, nusižiūrėtas iš istorijos ar knygos, bet koks nors tipas, paimtas iš interneto ar televizijos. Gal tai nėra blogai, juk ir popkultūra, kaip sakė kadaise vienas didis režisierius, yra tarsi liga, kuri savaime praeis...

- Taip, tai realus, bet banalus variantas. Jeigu netreniruotas skaityme, savo nuomonės neturintis žmogus per medijas, per televizijas, per gyvenimą internete kasdien praris tam tikrą porciją netiesioginių instrukcijų, kas iš to išeis? Daug šansų tokiam tapti naudingu idiotu, veikiančiu pagal jam primestas žaidimo taisykles.

Juk argi ne dėl to LRT generalinės direktorės gynimas sutraukė tokias dideles minias? Čia tas pat, kaip negeriančiam žmogui kasdien didinti gėrimo dozes ir paskui stebėtis, kaip jis staiga tapo alkoholiku, - juk veikimo principas panašus...

- Romai, ką pats laikytumėt savo gyvenimo žmogumi?

- Sunkus klausimas. Praktiškai neįmanoma atsekt, kas, pavyzdžiui, plėtė mano mąstymą, vaizduotę, dūšią tiek per knygas, tiek per kiną, tiek per vaizdą, pamatytą televizijoj, per atsitiktinį susidūrimą kelionėje su nepažįstamu žmogumi, per nutvertą moters žvilgsnį, kuris kažkodėl vis dar tebėra įsmigęs manyje... neįmanoma susisteminti, kas mums daro įtaką per visą mūsų istoriją. Per savo tokį keistai tirštą blogąja prasme gyvenimą prisimenu atvejį, tą laiko juostą, kai jau išsiskyręs, likęs vienas, pasimetęs ir įklimpęs į gėrimą, giminių dėka buvau pakliuvęs į ligoninę.

Ten mane užgulė toks nežmoniškas liūdnumas, tokia juoda neviltis dėl ateities, kad atrodė, Viešpatie, kad kas brauningą man duotų... ir tuo metu pagal pasaulio dramaturgijos dėsnius ateina žinutė: „Mes su Domu jus labai mylime"... Iki dabar gniaužia gerklę tai prisiminus...

Tą žinutę parašė marti Tania (aktorė Liutajeva, Domas - Romo anūkas - D.Š.), jau išsiskyrusi su mano sūnumi, bet dar gyvenanti Vilniuje; ji žinojo mano klystkelių peripetijas. Perskaičiau ir kaip ėmiau raudoti toj ligoninėj, tarp tų veidų, nelabai subtilių, ne pirmo grožio, nelabai skustų, kad išsiraudojęs pajutau katarsį, tarsi išsivalymą: turiu gyvent. Tad ar įmanoma sugrupuoti, kas iš visų gyvenimo žmonių darė man didesnę įtaką? Ar tas, kuris atvėrė mano prigimtį, ar pavyzdžiui, tas, kuris gelbėjo skęstantį bėdoje?..

- Ar tas, kuris, tarkim, skandino? Juk būta ir tokių?

- Apskritai teatro terpė, kur kerojo egoizmas, konkurencija, pavydas, buvo gana trapi, nes buvo pasinaudojama menkiausiu tavo slystelėjimu ar, neduokdie, parodytu silpnumu. Šitą išbandymą irgi reikėjo praeiti, bet kad ir kaip būtų keista, jis grūdino mane.

- Įdomu, Romai, kas mums padarė didžiausią įtaką, kad socialiniuose plotuose taip saldu niekinti vieniems kitus?

- Taip veikia šiandien nelabasis, arba, jei norit, piktos jėgos po apgaulinga humanizmo priedanga. Paradui diriguoja visažiniai „teisuoliai", jiems nepritariančius laikantys žemesnės rūšies žmonėmis - „vatnikais", „kremliniais" ir t.t. ir pan.

Jų gebėjimai atpažinti „priešus" ir net mėgautis juos darant, darniai vieningai pliekiant ir niekinant, daro pasaulį ir varžybų, ir teatro arena, kurioje, net pavydu, jauni žmonės, užaugę visuotinio pozavimo ir teatrališkumo atmosferoje, prieš kameras jaučiasi visiškai laisvai (man net seilė nuteka, prisiminus savo kartą, kuri tiesioginiame eteryje atrodydavo kaip apšalusi)... Kaip bacila, kaip infekcinė liga Vakarų pasaulyje plinta toks žaidimas. Užtat žmogus, šiandien ir turi pasirinkti arba Dievą, arba pasaulį...

- Pasirinkimas tiktai toks: arba Dievas, arba žaidimas?

- Prisimenat, ką mokiniui Petrui, kai tas bando paprieštaraut Dievo valiai žemėje, atsako Kristus? Jis sako: „Eik šalin, šėtone, tu kalbi ne Dievo, o žmonių kalba"... Tikėjimą europiečiai yra pametę bemaž nuo Prancūzų revoliucijos laikų, žinoma, jis buvo naikinamas palengvėle, nyko iš lėto ir šiandien Europos Sąjungos politika yra atsižegnojusi nuo krikščionybės.

Dėl fasono vaizduojama tolerancija Bažnyčiai, net pavaikštoma į ją, nors, žiūrėkite, be deramos pagarbos: šit mūsų premjerė per mišias lieka sėdėti tuo metu, kai reikia stotis, - tai kultūrinio šou elementas pasirodyti bažnyčioje? Kur kas garbingiau elgėsi Ramūnas Karbauskis, nors puolamas iš visų kampų, padarytas vos ne priešu, bet jis, senojo lietuvių tikėjimo šalininkas, tiesiog aplenkdavo bažnyčią.

Žodžiu, žmonijos teatras vyksta visame kame, tokia visuotinė, tikslingai demagogiška vaidykla. Jei ji būtų vykusi mūsų jaunystės dienomis, mes, berniukai, iš teismų nebūtume išsipainioję. Juk po premjeros, būdavo, kai po kelių kokteilių, vienu metu imdavo vertis pragaras ir dangus, imdavai ir priglausdavai stipriau damą prie savęs.

Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu praėjus dešimtmečiui, dama, kaip įprasta mūsų dienomis, būtų užprotestavusi, pareikšdama, kad tu, niekše, tada neatsiklausei, kad atėmei jos miegą ir sugriovei gyvenimą?

Vis dėlto, net keršijant epochai, iš kurios išėjome, tvirtinant, kad viskas joje buvo juodai blogai, neiškęsiu nepasakęs, kad joje buvo daug tikresnių žmonių, o mažiau tokių, kurie įgudę totaliai, gudriai ir rafinuotai vaidinti. Net nustembi kartais: jie net šnekėti visi moka kaip iš magnetofono juostos. Arba kaip vakariečiai filmuose štampuoti tuos pačius vaizdus: seksas lifte, tualete ar ant virtuvės stalo, plius dviejų vyrukų bučinys, plius dvi damos, viena kitą laužiančios lifte (mano galva, tai visiškai beprotybė),- toks beprotiškas bepročių teatras, kuriam įkandin seka net santūrieji skandinavai...

- Moterys jūsų gyvenime bus suvaidinusios nemenką vaidmenį, tiesa?

- Tiesa. Iš dėkingumo joms kadaise buvau užsivedęs įrodinėti, kad ir Šekspyras buvo moteris. Taip jau nutiko, kad Didžio Režisieriaus valia moterys mane atvedė į tikėjimą ir į menus. Pradinėje mokykloje mokytoja Marcelė Dovydaitienė bus atradusi kūrybinę mano rašinėlių gyslą. Kai baigėme keturias klases, ji visiems parašė po atsisveikinimo laišką. Man ji parašė: „Romai, visada smagu skaityti tavo rašinėlius, bet turėk omenyje, kad rašai nedailiai, kartais netvarkingai, dažnai sutepi"...

Plius mūsų šeimoje buvo auklė Barborytė, mes ją vadinome cioce, kuri kone kiekvieną vakarą mudu su seseria vesdavosi į bažnyčią. Tėvas buvo tarybinis direktorius, mama - jauna kultūros ministerijos darbuotoja, - drąsūs, kai pagalvoji, buvo žmonės...

- Netikiu, kad eidavot bažnyčion su dideliu džiaugsmu.

- Aišku, buvo ir nuobodu, ir nekantru, nes pamaldos vykdavo lotynų kalba, bet kokio gražumo moteris buvo Barborytė. Kai perskaitydavau Puškino paminklo papėdėje mamai suregztą eilėraštį, ji sakydavo: „Tas vaikas turbūt ilgai negyvens, jis per geras šitai žemei", - suprask, gabus ir jautrus, parneša eilėraštį mamai apie gamtą, kiškį ir dar kažką. Kaip šventasis beveik... (Juokiasi.)

Ji padarė man tokią įtaką, kad tarybiniais komjaunuolių laikais net žmonos (Romas - dukart vedęs, dukart išsiskyręs - D.Š.) juokdavosi iš manęs, kad kiekvieną vakarą, kad ir koks būdavau po baliaus pavargęs, visuomet žegnodavausi prieš miegą.

Taigi rašymo džiaugsmą man atvėrė pradinės klasės mokytoja, rusų literatūros mokytoja Roza Glinterščik atvėrė tikros literatūros skonį ir pažadino manyje aktorystės saldybę. Paskui buvo prof. Irena Vaišytė, mudu su Aru (šviesaus atminimo Arūnu Storpirščiu - D.Š.) praleidusi į Konservatoriją dar be vidurinės baigimo atestato (jį pristatėm vėliau, išlaikę pataisą); dabartiniais laikais, tai būtų skandalas...

Paskui patekau į savo pirmos režisierės Irenos Bučienės rankas, ji skyrė pagrindinius vaidmenis dar žaliam artistui, kuris galėjo, kaip daugelis, likt pusiau epizode, pusiau masuotėje. Apipiltas vaidmenimis, gal net per anksti patyriau, kas yra vadinamasis nuovargis, kai išlepintas sėkmės nebesitiki sulaukti gero vaidmens, nes beveik visus tokius esi jau suvaidinęs... Šios moterys visomis prasmėmis įtakojo gyvenimą, nes pakeitė jo kryptį. Atvėrė kryptį tiek moksle, tiek profesijoj, tiek karjeroj.

Panašią įtaką, kaip ir realių gyvų žmonių, kartais gal net didesnę, darė atsivėrimai per literatūrą ir kitus šalutinius dalykus, kaip kinas, teatras ir pan., bet vis dėlto ryškiausiai mane bus paveikusi literatūra. Laikas, kai gali ir užverst knygą, ir pagalvot, ir ašarą nubraukt, ir, atvirkščiai, pasijuokt. Nesakau, ar tai vien tiktai į gera išėjo; su Aru pasišnekėdavom, kad mus gal kiek ir pagadino literatūra, nes norėdavom nepasiekiamai daug. Ir būti pleibojais, ir nustebint damas, ir išlaikyt hemingvėjišką vyriškumo etaloną: kai santūri išorė tėra aisbergo viršūnė, o visa tavo esybė - tarsi po vandeniu...

Suima juokas prisiminus, kaip su Aru, užuot tvarkingai, kaip visi normalūs žmonės, aplenkę didžiulę duobę, per ją trumpinome kelią: leidomės dugnan ir ropštėmės į viršų, na, o kartą, kai buvo panašus laikas, kaip dabar, beveik pasiekęs viršų, paslydau ir nuvažiavau atbulas keturiomis, bet važiavau dugnan, pasak Aro, begaliniai tauriu veidu, kaip koks grafas Montekristas...

Būdavo, net kvapą užima, kai randi savą rašytoją: tą patį Selindžerį („Rugiuose prie bedugnės"), Markesą („Šimtas metų vienatvės"), tą patį Vulfą („Žvelk, angele, į savo būstą"), tą patį Gary prieš 30 metų ir jo romaną „Aušros pažadas" - toks grožis ir tiek subtilios saviironijos...

- Regis, jus ir Gary artinantis bruožas - ne tik saviironija, bet ir abiejų likimą lėmusios moterys?

- Pasirodo, mudviejų ir tose pačiose gatvėse gyventa, ir mano vaikystės Vilnius nedaug kuo nuo jo vaikystės Vilniaus buvo pasikeitęs... Tokie fantastiniai sutapimai.

Gana tikslus A.Šopenhauerio pastebėjimas, apibūdinantis, kuo skiriasi genijus nuo talento: talentas pataiko į taikinį, į kurį niekas kitas negali pataikyti, o genijus pataiko į taikinį, kurio kiti net nemato. Pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas niekada nesuprato, kad žmogžudys ir prostitutė kalėjime galėtų skaityti Šventąjį raštą, laikė tai rašytojo Fiodoro Dostojevskio išsigalvojimu „Nusikaltime ir bausmėje", nors didieji nusikaltėliai iš tikrųjų geba atsiversti į šventuosius. Taigi man Dostojevskis - genijus, o Nabokovas - tik talentas...

- R.Gary gyvenimą baigė savižudybe. Ar įtikinama juostos „Romanas apie Romaną" prielaida, esą jis taip pasielgė nusivylęs literatūros galia teigiamai paveikti žmogų?

- Mano nuomone, greičiausiai jį apėmė neviltis, pajutus senkantį vyriškumą. Juk R. Gary garsėjo kaip meilužis, lovos žaidėjas, į tiek istorijų jis buvo įklimpęs, net ir sūnų pas damą vedėsi, kad padarytų vyru. Tai atsiliepė ir jo kūrybai, nes kai kuriems berniukams Erosas yra neišvengiamas kūrybos palydovas. Vėlyvose jo knygose juntama depresuojančio žmogaus destrukcija, išskyrus paskutinį romaną „Aitvarai", kur rašytojas sugrįžta į kūrybos šviesą.

Deja, Gary buvo ateistas, nors ir tikintis stebuklais, nors ir jaučiantis, kad pasaulis yra daugiau, negu gali matyti mūsų akys. Kalbėdamas su prancūzų rašytoju Dezerablu sakiau, kad pagrindinė Gary bėda, matyt, buvo ta, kad jis netapo tikinčiu žmogumi, tik šita mintis liko užu ekrano...

- Ateina kada galas įtakoms? Gal tuomet, kada žmogus pats ima daryti įtaką kitiems?

- Dar nėra pabaigos, nors dabartinis mano laikas yra labai skausmingas. Būdamas fiziškai suvaržytas (dėl traumuoto stuburo - D.Š.), esu priverstas regėti pasaulį pro langą, medijas, bet ir tokiomis aplinkybėmis tikiuosi, vis ką nors nauja sužinau ar įsisavinu. Tikiuosi, kad šis procesas nesibaigs, kad gyvenimo mokslai truks net iki paskutinio „ate", ir ne mūsų reikalas svarstyt: reiks, nereiks, kada prireiks... Tai jau mums nepavaldžios Didžiosios Režisūros reikalas.