Šiuolaikinio kunigo misija pagal Vaidą Vaišvilą

- Kuo skiriasi Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės, kur iki tol tarnavote, ir Druskininkų bažnyčios parapijonys? Ar jie nėra tik praeinantys turistai?

- Reikia laiko, kad pažintum žmones, jų būdą ir rastum bendrų bruožų. Lyg mozaika pažinimas dėliojasi laike. Tai labai šviesūs, geri žmonės. Niekur neskubantys ir nedejuojantys, kad viskas visur blogai. Taip, visi turi sunkumų, bet druskininkiečiai labai darbštūs ir kantrūs. Pažvelkite į jų aplinką - kaip pas juos visur švaru, ir ne tik dėl to, kad kurortas. Juk esti kurortų, nebūtinai draugiškų ir tvarkingų. Čia pasireiškia jų būdas: čia viskas sutvarkyta be streso ar skubėjimo, išravėta, nė šiukšlės nerasi patvoryje. Pas juos viskas kaip miško šile, - yra tai, ko reikia. O dėl miesto valdžios - ar ji būtų Druskininkų, ar kitos vietovės, pasakyčiau Šv. Rašto žodžiais: „Kiekviena valdžia iš Dievo.“ Aš nepolitikuoju ir į valdžios reikalus nesikišu, su žmonėmis į politines diskusijas nesileidžiu. Parapijiečiai yra įvairių politinių pažiūrų, o mano reikalas visiems būti kunigu, broliu Kristuje. Be abejo, skirtumas tarp šventovės Vilniuje ir Druskininkų parapijos toks, kad Druskininkai yra parapija, tai tam tikras teritorijos vienetas, Šventovė yra rektoratas, ten nėra teritorijos. Šventovėje, jei nesubursi žmonių, jie bus tik praeinantys ir piligrimai.

- Dievo gailestingumo šventovė jūsų valia būdavo atidaryta dieną naktį, Druskininkuose bažnyčia esti atdara visą dieną. Kokie liudijimai rodo, kad to žmonėms reikia?

- Vilniuje visą parą atidarytos bažnyčios reikėjo - Vilnius didmiestis. Žmonių daug, visko daug. Atidaryti užsimojau po to, kai vienais metais keli žmonės nusižudė nušokdami nuo tilto. Druskininkuose visą naktį laikyti atidarytos bažnyčios nėra prasmės. Čia naktimis žmonės miega. Dėl visa ko bažnyčios koplytėlėje paliekame šviesą, lyg budėjimo ženklą, kuris naktį ją reginčiam tarsi bylotų Jėzų: „Nieko nebijok, Aš esu su tavimi.“ Bažnyčia Druskininkuose nuo ryto iki vėlyvo vakaro atvira.Visada yra užeinančių pasėdėti, pasimelsti ar Šv.Raštą paskaityti.

- Ką malonaus širdžiai pavyko per tą laiką nuveikti Druskininkuose? Ar druskininkiečiai liovėsi laikę jus maištaujančiu, neprikaišioja, kad rūkote?

- Niekada neturėjau tikslo kažką veikti Druskininkuose dėl savo širdies malonumo. Ką darau, darau iš meilės Jėzui ir prašau jėgų vykdyti jo valią, net jei tai būtų per sunku. Esu žmogus kaip ir visi, tik turintis savo misiją. Maištaujančiu mane pavadino žurnalistai, nors nepasakyčiau, kad esu maištaujantis, nes tam nėra priežasčių. Užsidegti cigaretę - maištas? Tai tik pertraukėlė pamąstymui; turbūt daug rūkančių tuo naudojasi. Apskritai, man neįdomu, rūkote jūs ar nerūkote; čia jūsų reikalas, ne mano. Kaip ir neįdomu, vartojate alkoholį ar nevartojate. Viena yra pasivaišinti, paragauti, švęsti ir visai kas kita - kiekvieną dieną prisigerti. Nuo to tavo išganymo istorijoje niekas nesikeičia. Amžinybė neprarandama dėl tokių dalykų. Mane sutikus tikrai nereikia dėtis šventuoliu.

- Kartu su jumis Druskininkų bažnyčioje radosi ir Šv.Augustino studijų centras. Kuo asmeniškai jums patrauklus šis vienuolių filosofas?

- Šv.Augustino asmenybę atradau besimokydamas kunigų seminarijoje, net jo atvaizdą pasirinkau įšventinimo į kunigystę atmintinei. Šis šventasis gyveno laikmečių sandūroje kaip ir mes. Jo asmenybė aktuali mūsų laikams, juk ir mes, kaip Augustinas, ieškome ir sakome: „Mano širdis nežino ramybės, kol nenurims tavyje.“

- Pagal Šv.Augustiną „pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį”… Kelintą puslapį skaitote jūs?

- Jei skaičiuotume puslapius metais, tai tikriausiai būtų keturiasdešimt antras puslapis. Kokios apimties toji knyga bus, sužinosiu jau amžinybėje. Visi mes keliaujame. Gyvenimo ir religinės patirties negali atskirti kaip dviejų skirtingų kelių. Tai vienas ir tas pats kelias. Tik tam tikru metu kažkur kelyje pagauni Jėzaus žvilgsnį ir tęsi kelionę su Juo. Jo žvilgsnį pagavau vaikystėje ir dabar pasakau Jam, - myliu tave, Jėzau, kaip vaikystės dienomis, ir Tu tai žinai. Kai kurie palieka po Jo žvilgsnio viską, ką turėjo, kaip apaštalai paliko valtis ir nusekė paskui Jį, kaip daugybė šventųjų paliko savo senąjį AŠ ir nusekė paskui Jį. Kaip Mozė paliko Egiptą ir išėjo ieškoti pažadėtosios žemės, taip ir mes tęsiame kelionę jau ne vieni, o su Juo, kuris yra viso ko pradžia ir pabaiga. Tiesą sakant, aš negalvoju apie tai, kas bus po metų. Turėjau vieną labai sunkią atkarpą trumpa Dominikonų gatve, o kas dar laukia, nežinau, - tebūnie tai Jo valioje.

- Kokia reklama yra geriausia dvasiškiui?  Koks turi būti šiuolaikinis kunigas?

- O kam kunigui reklama? Kunigas liudija Kristų, jis nėra nei savo paties atstovas, nei kokios nors organizacijos pasiuntinys. Apie kokią reklamą kalbate, - juk Bažnyčios negali lyginti su kokia nors organizacija, kuri turi išsilaikyti ar pritraukti minias. Bažnyčia turi savo užduotį - būti išganymo ir Dievo meilės ženklu pasaulyje. Gyvuoti ir liudyti Dievą Bažnyčia gali tik tiek, kiek joje yra gyvojo Dievo. Šiuolaikinis kunigas, mano manymu, neturėtų būti atitolęs nuo realybės, bet kartu, kaip sakoma Šv.Rašte: „Jūs - ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau.“ Tad šiuolaikinis kunigas turėtų, visų pirma, mokėti atskirti gėrį ir blogį, nes anksčiau minėtoje Šv.Rašto eilutėje yra kalbama ne apie fizinį pasaulį, bet apie blogį, kuris šiame pasaulyje egzistuoja. Todėl tokios sąvokos kaip „šiuolaikinis kunigas“ praktiškai neegzistuoja, nes Dievo tarno uždavinys yra padėti žmogui atskirti blogį ir vesti link tikrojo Gėrio.

- Žvelgdami į Vakarus, iš kur ateina mados, jaukiančios žmogaus dvasią ir griaunančios nusistovėjusias moralės nuostatas, susidurdami su beprotybės užkratu, kuris vis daugiau pažeidžia protų, žmonės sako,  kad visos negandos kyla iš to, kad žmogus nusisuko nuo Dievo. O gal Dievas nusisuko nuo žmogaus?

- Manau, pasaulis niekada nebus toks, koks buvo, arba toks, kokio norėtų vienas ar kitas žmogus, žmonių grupės. Pasaulyje visados vienus dalykus žmonės labiau sureikšmindavo, kitus mažiau, kažką nutylėdavo, kažko apsimesdavo nematą. Negali idealizuoti laikų, kuriuose negyvenai. Tobula bus tik danguje. Kur gyvi žmonės, ten daug visko. Dievas nenusisuka nuo žmogaus, jis davė laisvą valią, jis kantrus kūrimo procese, kuriame mes aktyviai dalyvaujame. Tik mes pamirštame svarbiausia - mes čia laikini, kiekvieno mūsų kelias žemėje greitai baigsis, o troškimų turime tiek, tarsi gyventi mums skirta keli šimtai metų…

Aš pats kartais pagalvoju, kiek nedaug liko. Šiemet palaidojau jau devyniasdešimt tris žmones ir kai grįždamas nuo naujai supilto kauburėlio einu per kapines, žiūrinėju datas antkapiuose, matau, kad skaičiai artėja prie mano gimimo datos. Jūsų išvardinti mūsų laikmečio iššūkiai, su kuriais susiduria krikščionys, yra beprasmiai laike, jei žmogus išmoksta pažinti tiesą - sutinka savo kelionėje gyvąjį Dievą. Svarbiausia savo šeimai perduoti krikščionio pasaulėžiūrą, mąstymą, gyvenimo būdą, kultūrą. Perduok tai savo vaikams, gyvenk krikščionišku autentiškumu, liudyk, kad esi krikščionis. Būk taikos žmogus ir žmonės atsirinks, matys, kas yra tikra, o kas, kaip Koheletas sako, „tuštybių tuštybė“. Juk nepriversi visų žmonių gyventi tik taip ir ne kitaip. Kiekvienas pats turi išgyventi beprasmybės bedugnę ir gyvenimo pilnatvės troškulį.

- Kaip išlikti, anot jūsų, taikos žmogumi, kai, sakysime, į pradines mokyklas įvairios organizacijos, penimos užsienio pinigais, stengiasi įbrukti prieštaringą lytinio ugdymo programą?

- Taip, tai didelė problema, mes, katalikai, turime savo lytinio ugdymo supratimą. Tie, kas bando prakišti krikščionims nepriimtinas programas, elgiasi kaip baltaodžiai Afrikoje, tampa lyg įsibrovėliai. Jie pamiršta vieną svarbų dalyką: kai misionierius atvyksta į svetimą šalį su savita kultūra, jis turi inkultūrizuotis, kitaip bus atmestas. Bandyti jėga priversti mąstyti taip, kaip kai kurie ponai norėtų, kad mąstytų visa Lietuva, pagal jų programą, daugiau nei kvaila. Keista, kad kai kurie nesuvokia elementaraus dalyko - vertybės nepasikeičia nuo to, kad parašėte naują programą ar turite politinį užnugarį laisvai veikti šalyje. Mus penkiasdešimt metų vertė mąstyti kitaip, ar jiems pavyko? Caras kiek metų vertė mąstyti ir rašyti kitaip, ar pavyko?  Tačiau tėvai turėtų būti budrūs. Šeima yra mažoji Bažnyčia, kurioje perduodama pasaulėžiūra, tradicijos, vertybės ir visa, kas svarbu, kad užaugtų mąstanti, atsakinga asmenybė.

- Regis, jūs per daug kliaujatės žmogaus protu. Ar jums neatrodo logiška, kad jeigu tas, kuris gali parodyti kryptį šviesos link, jos nerodo, tai tuo pasinaudoja ideologiniai vertelgos. Kas šitam laike, jūsų manymu, turėtų padėti žmogui susigaudyti?

- Visada buvo ir bus žmonių grupių, politizuotų ar ideologinių, kurios bandys vienaip ar kitaip kažkuo pasinaudoti ir išnaudoti. Ką turime daryti mes, krikščionys? Žvelgti į Kristų, Jis yra mūsų mokytojas. Ko Jis mus moko? Jis mums sako: „Nebijokite, štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, kitoje vietoje Jis sako: „ be dangiškojo Tėvo valios, nė vienas plaukas nenukris nuo jūsų galvos“, dar kitoje vietoje sako „Budėkite ir melskitės.“ Galiu jums visą valandą kartoti Šv.Rašto ištraukas. Taigi, mes neturime panikuoti, neturime išsigąsti, o jei tektų kentėti, neturime bijoti kančios. Turime pasitikėti Dievu. Kaip sakoma Apreiškime apaštalui Jonui, kad Bažnyčia laikų pabaigoje jau bus paimta iš žemės. Tad ar verta draskytis ten, kur reikėtų ramiai gyventi ir pasitikėti? Taip, reikia apginti teises, žmogaus laisvę, vertybes išsaugoti, kultūrą perduoti, melą atidengti ir jį įvardinti. Bet neturime elgtis taip kaip tie, kurie visada ieško progos pulti. Šviesą, apie kurią kalbate, turime liudyti autentiškumu ir kantrybe. Negalime jos nešti taip, kaip nešamos ideologijos ar slapti sumanymai. Dievas yra mūsų laiko Viešpats.