respublika.lt

Septyneri metai karantine visas tekstasnuotraukos (24)

2020 lapkričio mėn. 29 d. 14:05:32
Danutė ŠEPETYTĖ

Ką reiškia mano ar jūsų karantinas prieš Romo Ramanausko karantiną? Šį rudenį karantinui, suvaržiusiam garsaus aktoriaus laisvę, sueis septyneri metai. Nuo tos dienos, kai jis 2013-ųjų lapkritį, praėjus trims mėnesiams po avarijos, pasiramsčiuodamas lazdele užkopė į mamos butą sostinės Vytenio gatvėje. Ir iki šiol sveikatos atžvilgiu į „aukštesnę klasę", anot jo, vis dar neperkeltas, ir skausmas iki šiol - nuolatinis palydovas. Nori nenori tikrovė, kurios Romas nei keikia, nei aukština, minte mena režisierės Irenos Bučienės kadaise pasakytus žodžius, kad jam, ko gero, tiktų būti vienuoliu. Atrodo, šiai skvarbiai minčiai vienaip ar kitaip pastaraisiais metais buvo lemta išspildyti.

×
nuotr. 8 nuotr.
Aktorius Romas Ramanauskas. Stasio Žumbio nuotr.


- Ar kiekvienąsyk skaudus paskutinės laimingos vasaros prisiminimas?

- Tai buvo dar fiziškai laisvo žmogaus vasara. Ji nebuvo nei išskirtinė, nei itin laiminga, - juk paprastai mums neužtenka, ką tuo metu turime, be to, jau kiek laiko jutau tiek fizinę, tiek moralinę įtampą, ilgėjausi kažkokio atsinaujinimo. Tvarkiau sodybos aplinką kaip pašėlęs, persistengdamas, kaip Vandeniams būdinga, valydamas ją nuo krūmų, tąsydamas akmenis net pakriokdamas, net iki skausmų nugaroje. Buvo rugpjūčio pabaiga, darbų atlikta daug, čia pat rodėsi ruduo ir pilkumėlis, su kuriuo man prasideda liūdnų akimirkų lietus, tartum kažkokia skraistė, uždanga, žieminė, pilkoji, rudeninė nukrentanti iš dangaus. Neatsispyriau vyriškam atsisveikinimo su vasara durnumui... Parvežtas po avarijos rytą pabudau ir negaliu net pasijudinti, negaliu net ištiesti rankos prie telefono. Situacija siaubinga: su rėkiančiu katinu lieki vienas tuose miškuose, kur niekas nepravažiuoja, nes jokių objektų nebėra aplinkui. Staiga išgirsti kieme motorą: kaimo draugas atvyko pasitikrinti, ar viskas gerai... Po to likti netikinčiu nelabai jau ir gali...

- Tie metai jums tapo amžinybe?

- Gyvenimas labai ilgas, bet prašvilpia kaip vėjas, - banalu, nors daugelio pastebėjimu pastaruoju metu jis lekia lyg pagreitintai. Bet štai koks paradoksas: negaliu atsižavėti tarpukario Lietuva, kuri per 20 metų sugebėjo pakelt, sutvarkyt švietimą, pastatyti hales, bankus, nutiesti plentus ir taip toliau, ir taip toliau, o mes per trisdešimt metų nesugebėjome vargano stadiono pasistatyt, o norime būti pirmi. Man nesuvokiamas tas laiko tekėjimas, kai mes trypčiojam vietoje, tik pasipudruodami, kad gražiau atrodytume... Galbūt taip yra dar ir dėl to, kad valdo tie patys ir tie patys keistoki mūsų konservatoriai, nors ir nebūdami valdžioje; jie tarsi už tradicines vertybes, tačiau nieko prieš, kad vienalyčiai dar ir vaiką „susimontuotų". Savotiškas absurdas: mes už senovės Lietuvą, net pagonišką, bet labai nekenktų, kad taptume „pažangūs" ir supertolerantiški kaip prancūzai.

- Toleranciją suvokiate kitaip?

- Kai esi vadinamojo senjoro amžiaus ir turi teisę daug matyti, panašių dirgiklių yra tiek daug, kad galėtum vardinti ir vardinti, kas tau kelia įniršį: tos televizijos ir medijos, kurios vieningai pučia vieną dūdą, tartiufiška LRT propaganda, dažnai antivisuomeniška ir, daugeliu atvejų, antivalstybinė, ypač pastaruosius ketverius metus su ypatinga drąsa menkinanti Tautos išrinktus vadovus (tai prezidento šeima graži nemadingai, tai jis pats, nešokantis pagal metalą, tai nerodantis ypatingos simpatijos seksualinėms mažumoms). Tęsiu toliau: tai ir nežmogiškumas, kai pvz., premjerui vaduojantis iš sunkios ligos su trenksmu pristatoma esą jo negerus darbus aprašanti, o iš tikrųjų geltonumo tvaiką nešanti knyga; tai politinės rietenos tiek Lietuvoje, tiek užu Atlanto (kai pasižiūri jų pikiruotes, pasidaro gėda už Vakarų civilizaciją). Arba vėl: kokioj, sakykite, save gerbiančioj valstybėje būtų įmanoma, kad, be visuomenės apklausos, būtų užsimota aukoti miškus kariniam poligonui. Arba vėl: vienoje iš labiausiai vilniečių pamėgtų vietų bus statomas paminklas prezidentui, kuris perkeltine prasme paskandino laivą ir pirmas iš jo pabėgo. Visuomenės veikėjas, kuriam keliami jį adoruojantys paminklai, turi būti nepriekaištingas, bet supranti, kad šimtams ir tūkstančiams jis priimtinas ir patinka, o tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Tai vienas didžiųjų pasaulio sakinių. Tad kiekvienu atveju bandai save ramint, tramdyt, valdyti savo mintis, asketinti gerąja prasme, kad nešnypštum eidamas kaip užtaisyta granata.

- Turbūt jums nepikta ir visuotinio karantino atžvilgiu?

- Ši pandemija atvėrė, kiek mažai kas nuo žmogaus priklauso. Anot Volando M.Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje", tik pusė bėdos, kad žmogus mirtingas, bėda ta, kad jis netikėtai mirtingas, ir tai nėra jo valioje. Šaipausi kalbėdamas su kolegomis, kad Didysis Režisierius žmonijai dar dosnus ir gailestingas, virusas tik vyresnius „ima", o jaunesnius paliečia palyginti lengva forma, - tai ne vidurių šiltinė ir ne maras, kai nelygioje kovoje krenta ir jauni, ir seni. Visais laikais, prasidėjus pandemijai, išeidavo visas miestelis, miestas, kraštas melstis, atgailauti, stabdyti marus, dabar gi visi „subintuoti", pamaldos nevyksta. Kai pamatau mūsų vyskupus su raiščiais prie mikrofono, galvoju, kad prieš akis - slaptasis liudininkas ar ateizmo katedros profesūra. Maniau, kad tik pasaulietiškieji katalikai su protestantais taip pasielgs, bet pamatęs, kad šiuo atveju nuo jų niekuo nesiskiria ir pravoslavai, ir net musulmonai, supratau, kad net bažnyčioms išbandymas pandemija yra per sunkus. Man patiko vienos „blogerės" iš Izraelio mintis, kad po šios pandemijos, kuri nežinia kada ir kaip baigsis, pasaulis išsigrynins ir rasis ryški takoskyra tarp žmonių: tikinčių ir netikinčių.

- Kaip jums pavyko susitaikyt su gyvenimu po avarijos? Kas padėjo įveikti neviltį?

- Esu dėkingas tikėjimo atsivėrimui. Kaip sakė garsus budistas, reikia būti visiškai kvailam, kad pragyventum gyvenimą netikėdamas, juk tiek ženklų gauni, Viešpatie. Netikinčiam būti praktiškai neįmanoma. Tai sakau nė kiek nekoketuodamas, būdamas visiškai tikras, kaip ir už lango stovintis ruduo. Jei ne tikėjimas, bandytum kokia nors gudria forma kuo greičiau išeiti iš gyvenimo. Vien pradėjus lyginti dabartį su praeitimi, jos kontrastais, apimtų lengva depresija, bet nuo lengvos pereitų į juodą ir ieškotum, kaip inteligentiškai išeit. Žinau, kad ir kaip būtų sunku, žmogus atramos turi ieškoti būtent amžinuosiuose dalykuose. Tikėjimas atvėrė tą laikinumą ir dabar man visos materialistinės bėdos yra juokingos. Viešpatie, anksčiau būdavo sienomis lipi, jei recenziją ne tokią parašė, jei tave apstūmė medalius dalindami ir panašiai...

- O kaip tada atrodo jūsų vaidmenys teatre, kine?

- Man būtų sarmata dėl jų, jeigu jie būtų tik pasimaivymas. Jei jų gausa nebūtų atpirkta kelių darbų, kuriuos darei su dūšia, su kiek tau duota iš aukščiau gabumų, - jie kaip kažkoks alibis, atpirkimas. Jeigu kažkam skaidrinai gyvenimą klasiko žodžiu, jeigu išmintingus žodžius transliavai į širdį žmogui, kuriam buvo labai liūdna tuo metu ir jeigu jis tamsiam partery staiga išgirdo įtaigiai ištartus žodžius, jie bus jam kaip „ochrannaja gramota" (apsaugos raštas - rus.), - taip rašė B.Pasternakas. Dažnai galvoju, ką jaučia hormonų krečiamas jaunuolis, žiūrėdamas gana raštingai susuktus pasaulio filmus: ar jam nekyla klausimas, kodėl, kaip rodoma filme, bankelio taip pat elegantiškai neapiplėšus, kodėl taip pat elegantiškai ant krano nepatvarkius kaimynės, kaip ką tik matė ekrane, kodėl nepašaudžius dėl smagumo... Vis dėlto galvoji, koks pavojingas užtaisas, kai gražus žmogus, gražiai apsidairo, ką reikia gražiai pašauna ir labai taikliai, kakton, - koksai galingas ginklas pasaulio tuštybei plėst plėst plėst.

- O kokiai kategorijai priskiriate puikiai suvaidintą Richardą „Ilgoje kelionėje per kopas"?

- Tai irgi išbelsta tema, iš pradžių net nervindavo, pagal jį mane matuodami, bet paskui supratau, kad personažas buvo tapęs net vizitine gerąja prasme. Kone visų sąjūdžių pranašas: ir vokiečių nekenčiamas, ir Maskvos nekenčiantis, ir verkiantis, nes nebėr Tėvynės, - vos ne šventasis Richardas; kalbėjau tada latviams, kad ruoštų vietą paminkliukui. Man jo nė kiek negėda, ir šiandien neįsivaizduoju, kad aš su savo vyriškomis ambicijomis galėčiau dalyvauti užsakomuose pseudopatriotiniuose spektakliuose, videofilmuose, iš kurių dvelkia toksai blefas, kuris tais laikais gyvenusiems yra akivaizdus ir kelia pasibjaurėjimą. Net badaudamas nesiryžčiau tokioje chaltūroje dalyvaut. Manau, kad mes, gyvendami mums priešiškoje sistemoje, buvome mažiau nuodėmingesni už dabartinius pseudolaisvus kūrėjus.

- Bet tuomet nebuvo gundymo pinigais.

- Taip, materialiai visi gyvenome daugmaž vienodai, tarp biedno ir vidutinioko tebuvo sekcijos ar geresnio baldų komplektuko skirtumas ir būdavo net neoru klausti apie pinigus. Nes jeigu spektaklis statomas pagal Čechovą ar Olbį, eini vien iš idėjos, - meniškai mes buvome tyresni. Šiandien, kai nebėra jokių varžtų, jokių cenzūrų, yra daugiau šansų nusipigint menuose. Paradoksas akivaizdus - visas meno aruodo nuo prozos iki poezijos aukso fondas yra būtent iš tų laikų. Vadinasi, buvo turtingesnis vidinis gyvenimas.

- Ar dar kada išgirsime jus per radiją skaitant gražius ir išmintingus tekstus?

- Ne mums žinot, gal dar bus „pataisos" ištaisymas ir staiga Romka įtaigiai papasakos apie tą patį Vilniaus miestą ar Aukštaitijos kaimą, kurie jam yra saviausi taškai visatoje. Kai naktį galvoji apie tekančius metus, kaip ištęstas filmas praslenka vėlyva vaikystė, ankstyva jaunystė... Kiek daug ten visko yra, kiek daug kas vyko tuo metu: atvažiavimas į kaimą, laikrodžio mušimas, pabudimas po mokyklos muštro, takai, keliukai, kuriais eita, kažkur vestas arklys ar karvė, nukirstas kaimynų lauko kampas, miškas, pirmi kaimo šokiai, avies kirpimas... Ir viską matai kaip šią akimirką. Galvoji, na, kodėl tie keleri metai atrodo kaip pusė amžiaus, kaip atsiminimų jūra. Gal dėl to, kad kaime būta daugiau tikrumo negu mieste, kuris, nori nenori, buvo mažų kiaulysčių ir mažų bachūriškų šėlionių laukas. Vasaras leidau pas senelį kaime prie Utenos, užtat atsargiai žiūriu ir į tą pokario metą, nes visas istorijas žinojom, matėm tikrą bėdą iš arti, ne tą iš klipų suromantintą pokarį, o tikrą, žiaurų, negailestingą. Turiu apie jį savo nuomonę, bet, sakau, negaliu tuo vadovaudamasis atimti iš kitų laisvės pasidžiaugt, pagarbint dalykus, kurie tau visai kitaip atrodo. Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda jų laisvė. Norisi ir gelmę paliest, bet norisi ir vilties palikti žmogui pasaulyje, kuris yra ligotas, kuris, sakyčiau, rimtai serga.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (24)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. GODOS PRIE SUSKILUSIOS „GELDOS”
2. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
3. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
4. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
5. Vitas TOMKUS: JUOKAI JAU BAIGIASI, arba TEGYVULIUOJA PIDERALDEMOKRATIJA!
6. Globalistai atims mamą ir tėtį
7. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
8. N.Venckienė: Jie teisia, o aš vaidinu, kad tikiu
9. Algimantas Rusteika: Bakalaurų vyriausybė pasiilgo Rusijos
10. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
11. Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu
12. Laukėt, kad Dulkys virusą patvarkytų?
13. Didina pensijas, o jos vis nekyla (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
14. Ką jie dabar pasakytų žuvusiųjų artimiesiems?
15. Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam
16. Nesiskiepysi nuo COVID-19 - greitai lėksi iš darbo?
17. Trečias bandymas padaryti V.Landsbergį... prezidentu
18. O.Strikulienė: KAPITOLIJAUS ŠTURMĄ INICIJAVO NE TRAMPAS
19. O jeigu karas?
20. Policijos veteranai užsigeidė privilegijų
21. Vitas TOMKUS: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vakarams bus labai blogai, Lietuvai - tik blogai
23. Zigmas Vaišvila: Siaubiamiškio pasaka Nr.2 („Siaubiamiškio pasakų kūrėjas ir jo alaviniai kareivėliai")
24. Užkalti karstai kelia dar daugiau įtarimų (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Lengviau sukurti vakciną nuo Covid-19, nei ištirti bylą (su Vito TOMKAUS trigrašiu)

Dienos klausimas

Ar stebėsite išrinkto JAV prezidento Dž.Baideno inauguracijos ceremoniją?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-15 -13 C

-3 +1 C

 

-2 +1 C

-3 +2 C

+2 +4 C

 

+2 +4 C

1-6 m/s

1-6 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.2132 PLN - 4.5352
RUB - 89.4400 CHF - 1.0769
GBP - 0.8910 NOK - 10.3423

Nuorodos