Jų pergalė neapsiėjo be skaudžių aukų. Pakartokime žuvusiųjų pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.

Praėjus metams žurnalistas Edmundas GANUSAUSKAS išleido knygą „Gyvoji barikada“. Rašydamas knygą apie Kruvinąjį sausį jis turėjo susirinkęs galybę informacijos tiek apie to meto politinę atmosferą Lietuvoje, tiek Maskvoje, tiek apie šarvuotos technikos judėjimą tomis dienomis, tiek apie Laisvės gynėjus bei jų didvyriškumą. Pats buvęs „gyvosios barikados“ dalis, prašomas pasidalinti tų bemiegių neramių naktų išgyvenimais, sako:

- Jau dvidešimt devintąjį kartą minėdami apgintos laisvės metines, dažnas galbūt bandome prisiminti, ką išgyvenome 1991-ųjų sausio 13-ąją. Tačiau įvykiams nenumaldomai tolstant, išsitrina anuomet patirtų išgyvenimų aštrumas, atmintis neįstengia prišaukti net greta stovėjusių, kartu Lietuvos vardą skandavusių žmonių veidų. Juo labiau neprisišauksi tą naktį mus užvaldžiusios dvasios būsenos. Tai - ne įvykis, kurį gali paminėti. Dvasios būsenai negalioja sukaktys, nors tada tik ji buvo neatremiamas mūsų ginklas. Daugybė išgyvenimų tomis dienomis susiliejo į visuotinį laisvės motyvą, ir bergždžias būtų reikalas iš to išties herojiško vyksmo išskirti kokį nors vaizdą ar epizodą. Kas apskritai žino tuokart užsiplieskusio mūsų susitelkimo vertę? Ne, čia žmonės nekariavo, kaip buvusi prezidentė, „savo mažųjų karų“! Žmonės vien su Tėvynės vardu lūpose stojo į visuotinį žūtbūtinį mūšį. Kai gležna trapi mergaitė atsiduria priešais tanką - nėra matų įvertinti jos karo tragiškumui ir didybei.

- Jūsų pastebėjimas apie žmonių santykius (gerumą, atidą, paslaugumą, nesavanaudiškumą dalijantis arbata ir duonos rieke), kuriems neturėjo įtakos nei grožis, nei pinigai, nei amžius ar negalės, mūsų dienomis gali pasirodyti net išgalvotas. Ar patyrėte kada nors kokiomis nors aplinkybėmis panašų deja vu jausmą?

- Žmonės budėtojams prie parlamento nešė ne tik arbatą. Cepelinai ir medus - irgi dar ne viskas. Kartą iš kažkokio kaimo atidardėjęs žmogus ieškojo kam atiduoti papjauto buliuko mėsą, girdi, gal jūs nepavalgę... Tikiu, kad tai, kas vyresniųjų tomis dienomis išgyventa, daliai jaunimo gali atrodyti lyg išgalvota. Norėčiau patikinti - tokio nematyto žmonių jautrumo, paslaugumo ir gerumo, kaip tada, neišgalvosi! Ir ryžto! Paryčiais, jau po žudynių prie bokšto, į Nepriklausomybės aikštę, atrodė, suplauks visa Lietuva, tarsi kiekvienas žmogus skubėtų pasiimti savo atsakomybės ir pavojaus dalį. Kunigas Robertas Grigas laikė mišias, paskui ir antras. Nors stovėjome vienas prie kito, kad ir obuoliui nebūtų buvę kur nukristi, netrukus minioje ėmė skintis kelią pirmųjų barikadų statytojai. Penkiolikos metrų ilgio, trijų pločio, šimtus kilogramų sveriančius armatūros karkasus iš gretimai kylančio objekto vyrai nešė iškėlę virš galvų lyg skiedras. Ne, nieko tokio neįmanoma patirti, nebent, neduok Dieve, įvyktų kažkas panašaus į aną kruvinos sovietų agresijos protrūkį.

- Panašią Tautos būseną turbūt yra nusakęs ir poetas Marcelijus Martinaitis, aiškindamasis Sąjūdžio fenomeną. Sąjūdis, sakė jis, buvo ta reta, gal vienintelė Tautos valanda, kada Tiesos angelo žvilgsnį patyrė visi: tikintys ir netikintys, teisūs ir nusikaltę, išteisintieji ir kaliniai. Jo nuomone, mes tada supratome, kad Lietuva liko gyva toje neteisybėje turėdama tiesą, nes nuo jos nenuleido akių Tiesos angelas. Kas žino, galbūt labiausiai tokio tiesos momento ir pasigenda Sąjūdžio žmonės, sakydami, jog ne už tokią Lietuvą kovojame?

- Kažkada man įsiminė sovietų atakos metu prie bokšto žiauriai nukentėjusio, jau prieš dešimtmetį iškeliavusio amžinybėn, laisvės gynėjo ir šviesaus žmogaus Antano Sakalausko žodžiai: „Per minėjimus kasmet tas pat klausimas, kaip buvo, ar dabar eitum, ar dėl tokios Lietuvos kraują liejai? Ne, ne dėl tokios. Bet tikiu, kad einame į tokią Lietuvą...“

- Vis dėlto tiesiogiai ir netiesiogiai žmonėms prasimuša kartėlis, kad paaukojusių savo gyvybes artimųjų ar tomis dienomis sužeistųjų atžvilgiu nepakankamai pasirūpinama, kad dažnai jie savo nedalios ar negalios akivaizdoje pasijunta apleisti, pamiršti ir net nelabai svarbūs...

- Teko nemažai bendrauti su žuvusiųjų artimaisiais, prie Radijo ir televizijos bei prie kitų objektų sužeistais žmonėmis. Ne tik rašant knygą „Gyvoji barikada“, o po dvidešimties metų rengiant antrąjį leidimą, bet ir be ypatingų progų. Nesijaučiu ir šiandien svetimas tiems žmonėms, taip pat Medininkų našlėms bei Tomui Šernui, nors dabar jau susitinkame tik metinių dienomis. Mane visada stebino ir žavėjo tų žmonių taurumas - jie nekeikė savo lemties, nedejavo, neklausė, kodėl būtent jiems teko tai išgyventi. Tiesa, našlės ir motinos kartais rašydavo prezidentei, kitiems aukščiausio rango veikėjams. Nenuostabu, kad ant Laisvės aukuro didžiausią auką sudėjusių žmonių artimieji jautriau už kitus išgyvena viską, ką patiria patys ir regi aplink. Skaudžios neteisybės tiek, kad vežimu neišvežtum. Plika akimi matyti, kaip kas ketveri metai valstybę tarsi antklodę į savo pusę tempiantys vienokio ar kitokio plauko politikai laimina saviškių aferas, nenusiskriausdami ir patys. Tad moterys ir klausia, ar ne jų vyrams bei sūnums turėtų būti dėkingi taip gerai šiandien gyvenantys „liaudies tarnai“?

- „Galime tik didžiuotis, kad bendras mūsų ryžtas, visuotinė valia apgynė Lietuvą ir, rodos, pakeitė mus pačius“ - jūsų žodžiai, rašyti kone prieš du dešimtmečius. Dabar rašytumėt tą patį?

- Tada atrodė, kad toji naktis pakeis mus pačius, pakylės aukštėliau kasdienybės. Dingojosi, jog aukos naktis lyg sidabrinis pašvaistės žėrėjimas visada žymės mūsų kelią. Tačiau tai buvo greičiau iliuzija, o ne blaivus, pragmatinis žvilgsnis į ateitį. Anų dienų ateitis, kuri šiandien mums - jau kone trejų dešimtmečių istorija, be daugybės gražių poslinkių, kuriuos mums suteikė laisvė, atnešė ir daug kartaus nusivylimo. Žinau, pamokslai niekam neįdomu, tačiau negalima nematyti, į kokią dvasinę nuošalę ir akimi regimą skurdą yra nustumta didelė mūsų Tautos dalis, neįmanoma nutylėti neteisingumo, valdžios arogancijos ir begalinio verslo ryklių godulio - tokių realybės grimasų, kurių akivaizdoje ir Kovo 11-oji, ir Sausio 13-oji atrodo kaip apspjaudyti stebuklai.

- Tad klausimas, kaip mes pasikeitę šiandien, iškiltų visu rimtumu. Tegu ir banalia forma - ar stotume mūru šiandien prieš tankus, gindami Seimą? Ar begintume valstybę, kuri ir šiaip išduodama diena po dienos?

- Grįžtame prie jau girdėtų klausimų. Matyt, esame tikrai ypatinga Tauta. Per tuos tris dešimtmečius Lietuvos valdžia suteikė žmonėms tiek ir tiek progų išeiti į gatves, tačiau ne - Tauta tyliai susitaiko su viskuo. Vis dėlto neabejoju: jeigu išmuštų tokia valanda, kaip tada, mes vėl būtume ten, kur reikia - susitelkę, vieningi ir ryžtingi. Subrendo karta, į pasaulį atėjusi po Sausio. Noriu tikėti, kad lemtingoji Lietuvai Sausio naktis jaunimui šiandien reiškia vis dėlto kažką daugiau, negu vien tėvų sentimentai. Todėl ir norėčiau kreiptis į juos, žuvusių jaunųjų laisvės gynėjų Loretos, Igno, Dariaus, Virginijaus, Vido, Rolando, Rimanto, Tito bendraamžius. Kad ir kaip sykiais tektų nusivilti, Jūs neturite persiimti Tėvynės negalavimais, o priešingai - kantriai juos gydyti. Dėl savo ir savo vaikų ateities. Dėl Lietuvos, už kurios laisvę gyvenimus atidavė tie, kurių atminimui šiandien lenkiamės.

- Kas žino, galbūt tik jų dėka Tauta gaus progą vėl pajusti Tiesos angelo žvilgsnį...