respublika.lt

Rašytojas Rimantas Povilas Vanagas: Ir žirnis šaukė: aš globalus, aš globalus! visas tekstasnuotraukos (5)

2020 gruodžio mėn. 20 d. 14:35:09
Danutė ŠEPETYTĖ

Iki Kalėdų ir po jų vadinamasis nacionalinis transliuotojas įvairiomis formomis kartos ir kartos žodį „globalus", - suks ir suks „Globalios Lietuvos apdovanojimų" plokštelę. Žodis, kilęs iš lotyniškojo „globus" (rutulys), bendrąja prasme reiškia „pasaulinis". Tad vadovaujantis valstybės figūrų pamėgtaisiais terminais, turėtume sakyti šitaip: rašytojas Rimantas Povilas VANAGAS iškeitė „Žemės rutulį apimantį" Vilnių ne į šia prasme jam prilygstantį Londoną, bet į „globalius" Anykščius ir net tapo šio pasaulinio, pasak globalistų, rajono garbės piliečiu.

×
nuotr. 2 nuotr.
Rašytojas Rimantas Povilas Vanagas. Albino Kuliešio nuotr.


- Kaip jums skamba tėviškės apibūdinimas „globalūs Anykščiai"?

- Skamba didingai ir madingai. Bet puikybės, susireikšminimo, o ir tradiciškai plačiai skleidžiamos veiklos Anykščiams ir taip netrūksta: turime Pasaulio anykštėnų bendriją, netgi tokį laikraštį - „Pasaulio anykštėnas". Atsirado jaunimo suburta „Naujų vėjų" bendruomenė. Turime Garbės ambasadorius Ukrainoje, Prancūzijoje, bičiuliaujamės ne tik su Čekijos, Baltarusijos ar Norvegijos, bet ir Kinijos miestais. Negana to, Anykščiuose nuo neatmenamų laikų gyveno lietuviai, žydai, lenkai, rusai, romai, mūsų miestelį ir kraštą nuo 1926-ųjų - A.Vienuolio dėka - lanko turistai, ekskursantai.Taigi uždari niekad nebuvome, greičiau - atviri, svetingi.

Šiame kontekste frazė „globalūs Anykščiai" man atrodo dirbtinai išpūsta, perteklinė. O jeigu ji iškelta ir kaip vėliava - jau nerimą kelianti žinia! Nes globalizacija, kaip ir klimato kaita, ir taip jau vyksta, be mūsų pastangų, ir vyksta nuožmiai, griaudama skausmingai ir brangiai pasiektą bei palaikomą taiką, civilizuotą tvarką, kultūrą. Neatsitiktinai šviesesni pasaulio protai skambina pavojaus varpais, mano, jog šie procesai turėtų būti ne skatinami, palaikomi ar abejingai stebimi (o ką mes galim padaryti?..), bet kiek įmanoma švelninami, stabdomi - antraip būsime nušluoti su visom laisvėm ir demokratijom.

Klausimas jums ir skaitytojui: ar nykštukas, netgi labai kietas būdamas, gali sau leisti prabangą būti globalus? Neseniai prisisapnavo man tokia lyg ir pasakėčia. Iškrito žirnis iš ankšties, o gal iš konservuotų žirnelių dėžutės „Globus", rieda per kiemą ir džiūgaudamas šaukia: aš globalus, aš globalus! Pro šalį ėjo višta, kapt - ir nebėr viso globalumo...

- Valstybės atkūrimo šimtmečio metais LRT garsaus lietuvių dainininko balsu skelbė: Lietuva yra ten, kur gyvena lietuvis. Ar tai nelaikytina emigracijos reklama, skelbta ir iš pirmų valstybės vadovų lūpų?

- Toji hipnotizuojanti frazė „Lietuva yra visur..." Pabandykime įsivaizduoti analogijas: „Rusija yra visur", „Izraelis yra visur" - ar jums patiktų? O dabar perfrazuokime tą pačią frazę, pasitelkę vos vieną sinonimą: „Tėvynė yra visur, kur gyvena lietuvis". Vėl nesąmonė, nes Tėvynė nesikeičia, kur bebūtum ir ką beveiktum. Bet kodėl tūlam šnekoriui - dainininkui, politikui, rašytojui - taip neatrodo, kai vietoj „tėvynė" įrašome „Lietuva"? Gal Lietuva išties jau nebe tėvų šalis su protėvių kapais ir piliakalniais, turtinga kalba ir istorija, savita kultūra, meno kūrėjų talentais, o tik trinkelėmis nuklota teritorija, apžvalgos bokštais praturtintas gamtovaizdis?..

- Kam reikėtų už šitą nesąmonę „dėkoti"?

- Gaila, bet akivaizdu: ši frazė atsirado ne iš šlovingos mūsų Tautos praeities ir juo labiau dabarties klestėjimo, o iš liūdnos būtinybės. Norėtųsi kažkuo pridengti totalią jaunimo emigraciją, demografinę šalies smegduobę, nusimesti politinę valdžios (ir asmeninę prezidento, premjero...) atsakomybę? Labai norėtųsi! Todėl ir praverčia tolydžio pučiamas spalvotas „Lietuvos visur" burbulas! Į jį žiūrėdami, lietuvių jau matome nebe pustrečio, o keturis milijonus! Ir jokių pastangų išsaugoti savo žmonėms daugiau nebereikia, tik palikti visiems pasus ir pilietybę...

Jei galvoje turėsime „motininę" Lietuvą ir jos istorinę diasporą, nusistovėjusią „globalios Lietuvos" struktūrą - viskas tvarkoj, gražu ir prasminga! Bet kai šia sąvoka norima įteisinti ir tūkstančius savo valia namus, net savo vaikus palikusių klajoklių, mažaraščių, ieškančių gatavo „rojaus žemėje"... Kai medžiai auga per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito, kas pasakys, jog tai miškas, giria?

- Atrodo, kažkas stengiasi vis labiau suvelti įprastas žodžių ir reiškinių prasmes.

- Logika, kaip ir nemažai kitų socialinių, humanitarinių mokslų, mūsų gyvenimo vis dar nepuošia. Vis dažniau girdima, proteguojama viena nuomonė - ta, kuri neprieštarauja oficialiajai. Visuotine tiesa verčiami, dogmatizuojami net terminai. Štai oponentas, pristigęs argumentų, neretai mesteli: mes gyvenam demokratinėj visuomenėj, ji netobula, bet geresnės dar niekas nesurado! Tačiau demokratija, kaip sako jos tėvai - ne nukalta moneta, o nuolat kintantis procesas, ir tik tada, kai jis gyvas, nevienareikšmis, galime kalbėti apie demokratijos buvimą. O jeigu žmogus vėl, kaip sovietmečiu, bijo išsižioti, kad neprarastų darbo - tai irgi demokratija? Tikriausiai ne aš vienas pastebėjau, jog nūnai didžiausi drąsuoliai - senjorai... Dar daugiau painiavos su laisvės sąvoka.Taip, mes laisvi, laisvę aš irgi šlovinu, verkiau iš džiaugsmo, kad pagaliau galėsiu rašyti negalvodamas apie pasekmes. Bet jeigu kurpsiu portalams anoniminius komentarus, neturinčius nieko bendra su padorumu, objektyvumu ir pagarba kitam žmogui? Jeigu viešai blevyzgosiu gatvės žargonu, sodrumo dėlei įterpdamas visus žinomus keiksmažodžius - kas tai bus? Laisvė būti nekultūringam? Arba: jeigu istorinėj Lietuvos sostinėj, Vilniaus centre, nei iš šio, nei iš to išdygsta pliažas su užrašu „open beach" - ar tai, iš esmės žiūrint, ne tas pat, kas ciniškai tėkštelti „fuck you"? Tokios laisvės man - ir, tikiu, jums - nereikia.

- Nors gyvendamas sostinėje, anot jūsų, tebeturėjot gimtųjų namų raktą, tačiau grįžimas į tėvų namus Anykščiuose turbūt paliko ne tik malonių prisiminimų?

- Taip - buvo sunku, apmaudu. Vienu ypu nutraukti tiesioginius, kasdieninius ryšius su Vilniumi, žmonėmis, su kuriais bendravai 30 metų, o jų aktyvus žurnalistas bei literatas nestokojo... Ypač skaudu buvo matyti, kaip dėl tėvų klaidų kenčia niekuo dėti vaikai.Tačiau vienas dalykas su kaupu pasiteisino: Anykščiuose aš turėjau tėvų namus! Tada supratau, kokia tai Dievo dovana. Ir dabar jaučiuosi laimingas, nepasidavęs gundymams juos parduoti.Tad nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie neturi kur sugrįžti - kai nebėra fizinių namų, dažnai nebelieka ir dvasinių.

Kai gyvenau Vilniuje, ieškodamas sau ir skaitytojui įdomių siužetų, trankiausi po bekraštę SSRS, vėliau po kitas šalis. Gi atsidūręs Anykščiuose, buvau priverstas pasižiūrėti po kojomis. Ir ką pamačiau? Aukso gyslą! Dar niekas nebuvo išsamiau rašęs apie daugybę žymių anykštėnų.

Nenuostabu, jog pasipylė dokumentinė proza, visa „Sielių" serija ir dar daugiau - per 20 knygų.Negana to, sutikau žmogų, su kuriuo cukrum ir druska dalinamės jau beveik dvidešimt metų. Taigi likimas - ką čia slėpti! - mane ne tik nuskriaudė, bet ir apdovanojo.

- O kokį atradimą laikote itin skaudžiu?

- Skaudžiausia suprasti, kad jei kas gyvenime nenusisekė, dažniausiai kaltas buvai pats. Su tuo susijęs ir didžiausias mano asmeninis praradimas - laikas. Daug jo iššvaisčiau niekams - visokiems straipsneliams, recenzijytėms, sveikinimo kalboms, posėdžiams, renginiams, susitikimams, tuštiems ginčams įvairiose komisijose. Įveikęs septintą dešimtį, manau, jog didžiausias turtas ir šventiškiausia šventė vis dėlto yra ta, kurią susikuri pats. Štai išplauki į švelniai ribuliuojantį ryto ežerą, nuleidi inkarą, užmeti meškeres - ir pasijunti rojuj...

- Kokį paveldą, galbūt ne iš džiaugsmingųjų, turite nuo vaikystės?

- Esu pokario vaikas. Gyvenome Peslių kaime; tėvai, pamatę ar išgirdę nekviestus svečius, liepdavo vaikams lįsti palovin.Tūnodavau tamsoj ant suvytusių bulvių išsigandęs, nežinodamas, kas dabar bus? Kai šitą situaciją po daugelio metų pavaizdavau apsakyme „Uola", tūlas recenzentas stebėjosi, kam reikėjo vaikui lįsti palovin, ko jis ten ieškojo? Išties, iš kur jam, internetiniam intelektualui, suprast?.. Dar vienas mano „paveldo" papildymas: tuo metu, kai Šventojoje paskendo mano pustrečių metų sesutė, mama laukėsi manęs, buvo penktam mėnesy...

Tačiau, kaip matote, užaugau, prinokau... (Juokiasi.) Man patinka bendrauti, mėgstu humorą - ir apeinu žmones, jo nesuprantančius. Asmeniniai išgyvenimai bei patirtys leidžia neprarasti optimizmo, jog ir nūnai augančioji karta įveiks negandas, savus „kryželius". Nors kai kada būna labai liūdna. Ypač, kai matau vaiką, karštligiškai įknibusį į ekranėlį, mirkčiojantį, krūpčiojantį pro miegus, bijantį skruzdėlės ar musės, - argi tai saugios, laimingos vaikystės ženklai? O jeigu tas vaikas dar nežino, kur jo tėvas ar motina, netgi - kur namai? Ar realu tokiam vaikui įskiepyti norą skaityti, meilę gamtai ir Tėvynei?

- Kaip galėjo nutikti, kad išaugo karta, kuriai vis viena, kur gyventi?

- Manyčiau, jog tą atsakymą daugmaž numanome visi. Laukinio kapitalizmo sąlygomis, egoistinėje, vartotojiškoje visuomenėje, kuria sėkmingai tapome, kiekvienas galvoja tik apie save. Tokio sukirpimo ir daugelis mūsų politikų, valdantįjį „elitą" aptarnaujančių viešųjų ryšių ir dar visokių specialistų.

„Lietuvoje nėra valstybinio mąstymo, - taip man kalbėjo šviesaus atminimo anykštėnas prof. Antanas Tyla. - Nors labai kritiškai ir griežtai vertinu šimtmečius trukusį katalikų bažnyčios vykdytą prievartinį lietuvių Tautos polonizavimą, negaliu nepripažinti, jog lenkai buvo ir yra valstybininkai. Mes, deja, iki šiol - ne".

Tai štai: jaunimą įgarsinome pinigų, paskui žinių karta - ir palikome patį sau... Dažnai - be darbo, be įgūdžių, be pinigų, t.y. be šansų gauti butą, sukurti šeimą... O dar totalus psichologinis vinių kalimas visuose portaluose ir ekranuose: aš, aš, aš! Esu laisvas, darau, renkuosi ką noriu! Čia - ir dabar! O iš kur bus čia ir dabar, jei žinios - be sistemos, poreikiai - nerealūs, o patirtys - virtualios? Jokio konkretesnio ryšio su žeme - aplinka, žmonėmis. Tada, žinoma, jaunas karštas galvas - jos šitoj istorijoj bene pačios nekalčiausios - užlieja baisi neviltis, pyktis ir nebelieka nieko kito, kaip pasipustyti padus - ir dumti kuo toliau nuo tėvų, vaikų, nuo bet kokių įsipareigojimų ir atsakomybės! Lietuva, patriotizmas? Rakštis uodegoj - tie nuolatiniai priekaištai ir pagraudenimai...

Taip vieną generaciją - na, gal ne visai visą - jau praradome. Vilčių teikia nacionalinis parlamentinių partijų susitarimas švietimo klausimu: kaip mokė Leninas (juokiasi) - šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti! Vis garsiau kalbama apie projektus jaunimui susigrąžinti, darbo vietoms sukurti. O ir pats jaunimas, savanoriškai atitarnavęs rekrūtais, atrodo, nebe taip baidosi šeimos pančių, kuklesnės algos, vėsoko Baltijos vėjo...

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. GODOS PRIE SUSKILUSIOS „GELDOS”
2. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
3. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
4. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
5. Vitas TOMKUS: JUOKAI JAU BAIGIASI, arba TEGYVULIUOJA PIDERALDEMOKRATIJA!
6. Globalistai atims mamą ir tėtį
7. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
8. N.Venckienė: Jie teisia, o aš vaidinu, kad tikiu
9. Algimantas Rusteika: Bakalaurų vyriausybė pasiilgo Rusijos
10. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
11. Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu
12. Laukėt, kad Dulkys virusą patvarkytų?
13. Didina pensijas, o jos vis nekyla (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
14. Ką jie dabar pasakytų žuvusiųjų artimiesiems?
15. Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam
16. Nesiskiepysi nuo COVID-19 - greitai lėksi iš darbo?
17. Trečias bandymas padaryti V.Landsbergį... prezidentu
18. O.Strikulienė: KAPITOLIJAUS ŠTURMĄ INICIJAVO NE TRAMPAS
19. O jeigu karas?
20. Policijos veteranai užsigeidė privilegijų
21. Vitas TOMKUS: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vakarams bus labai blogai, Lietuvai - tik blogai
23. Zigmas Vaišvila: Siaubiamiškio pasaka Nr.2 („Siaubiamiškio pasakų kūrėjas ir jo alaviniai kareivėliai")
24. Užkalti karstai kelia dar daugiau įtarimų (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Lengviau sukurti vakciną nuo Covid-19, nei ištirti bylą (su Vito TOMKAUS trigrašiu)

Dienos klausimas

Ar sekate susirgimų, mirčių nuo koronaviruso skaičius?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3   0 C

-1  0 C

 

 0  +1 C

+2 +3 C

+3 +4 C

 

+3 C  

1-6 m/s

1-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Nuorodos